Evgenios Levin nuotrauka

Gegužės 29 dieną Lukiškių kalėjime vyko unikali konferencija, skirta apžvelgti bausmių vykdymo sistemą ir išklausyti skirtingas puses. Tai jau antroji tokia konferencija, kurioje lygiomis teisėmis kalbėjo kalėjimo darbuotojai, teisės, žiniasklaidos atstovai ir patys nuteistieji. Dalyviai ne tik kartu klausėsi pranešimų, tačiau ir vaišinosi arbata, pietavo.

Vienas iš renginio organizatorių, Lukiškių kalėjimo kapelionas Arūnas Peškaitis OFM teigė nesitikintis, kad ši konferencija staiga pakeis visuomenės požiūrį ar egzistuojančią sistemą: „Nesitikiu stebuklų po konferencijos, kad visi staiga imsime ir pasikeisime. Bet tikiu, jog tokios konferencijos labai naudingos išgirsti ir geriau suprasti vienam kitą. Kuo daugiau bendradarbiavimo, tuo vaisingesnė ir nusikaltimų prevencija, ir čia gyvenančiųjų buvimas.“

Įkalinimo įstaigos direktorius Viktoras Davidenka, sveikindamas dalyvius, prisiminė pasakojimą apie dvi varles, kurios įkrito į grietinės kubilą. Viena iš jų pagalvojo, kad neverta kapanotis, nes jau yra pasmerkta, ir nuskendo, o antroji tol plakė kojytėmis stengdamasi išlikti paviršiuje, kol sumušė sviestą ir iššoko į laisvę. Taip ir bausmių vykdymo sistemoje pokyčiai nėra greiti, reikia daug kantrybės, čia dirbančiųjų, gyvenančiųjų ir savanorių bendradarbiavimo.

Lukiškių kalėjimo direktorius Viktoras Davidenka

Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalistų kalbėjimo stilius balansuoja ties patyčių riba

Kadangi visiems žinoma, kokią didelę įtaką visuomenės požiūriui į nuteistuosius turi žiniasklaida, konferenciją pradėjo LRT radijo žurnalistas Simonas Bendžius, jis kalbėjo apie galios ir atvirumo santykį viešojoje erdvėje.

Žurnalistas Simonas Bendžius

Evgenios Levin nuotrauka

„Kalbėti gyvai į mikrofoną tenka dažnai, dėl to kartais pats permąstau, kas yra toji viešoji erdvė, kaip mums, žurnalistams, skatinti skirtingų pusių bendradarbiavimą.Pastebėjau, kad dažniausiai išsiskiria dvi žmonių kategorijos, – teigė Simonas Bendžius, – vieni labiau teikia pirmenybę galiai, savo požiūrio primetimui, kiti remiasi atvirumo principu – ieško, koks iš tiesų yra pasaulis, ką žmonės galvoja, ieško dialogo.“

Kalbėtojas priminė, kad gegužės 6 d. JAV įvyko literatūriniai apdovanojimai, kuriuose apdovanojimas už išraiškos laisvės drąsą atiteko „Charlie Hebdo“ redakcijai. Puikiai prisimename ir masines palaikymo eisenas, kur žmonės nešė užrašus: „Aš esu Charlie“.

„Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu, didinga, bet kyla klausimas, ar tikrai reikėjo tokių žygių ir apdovanojimų žinant, koks tas žurnalas yra kontroversiškas? – klausė žurnalistas S. Bendžius. – Daug karikatūrų yra pornografija, sekso scenos. Visi, pamatę karikatūras iki teroristų išpuolio, turbūt būtų patys norėję paduoti žurnalą į teismą. Jame šaipomasi ir iš Mahometo, ir iš vyskupų, vaizduojami lytiniai organai ir t. t. Už viso to patoso dėl kūrybos ir išraiškos laisvės slepiasi banalūs dalykai. Ar tokia išraiška yra geriausia saviraiškos laisvė? Ar šie žuvę žmonės buvo didvyriai ir žurnalistai – laisvės gynėjai?“ – klausė žurnalistas.

Po visų šių įvykių, kuriuos palaikė Europos Sąjungos lyderiai, satyra, balansuojanti ties patyčių riba, šiuo metu įgavo savotišką neliečiamybę. Dabar kiekvienas kritikuodamas tokį stilių gali patekti į nemalonę. „Prancūzijos tragedija savotiškai įteisino tokį žurnalistų kalbėjimo stilių, balansuojantį ties patyčių riba. Dėl to ir toliau kenčia žurnalistų įvaizdis“, –aiškino kalbėtojas ir susiejo problemą su nuteistųjų pristatymu visuomenei.

„Žurnalistas turi ieškoti tiesos, leisti pačiai auditorijai apsispręsti, kokią pusę palaikyti. „Charlie“ atveju auditorijai nebuvo leista to padaryti, viskas vyko į vienus vartus. Patys žurnalistai, jausdami galią, tampa nuomonės formuotojais. Svarbu išeiti į lauką ir stebėti, kas vyksta pasaulyje. To link turi eiti žurnalistai, kad užsimegztų dialogas tarp visuomenės ir nuteistųjų. Reikia leisti kuo daugiau išsisakyti patiems žmonėms, kurie kali ir mato situaciją iš vidaus. Problema ta, kad už sienų nematome, kaip jaučiasi nuteistieji, o anonimus lengva stigmatizuoti“, – apibendrino Simonas Bendžius.

Darbas padeda nedegraduoti

Tartum pratęsdamas S. Bendžiaus mintį, antrasis kalbėti išėjo nuteistasis iki gyvos galvos Edmundas Svotas. Jis ir kalbėjo apie tai, ką jaučia žmogus, patekęs į kalėjimą ir kokios šiuo metu yra galimybės integruotis atgal į visuomenę.

„Dabartinėmis sąlygomis kalėjime esančiam žmogui sunku keistis, nes jis gyvena savotiškame vakuume. Prieš patekdamas čia turėjo šeimą, draugų, mėgstamą darbą, norų ir siekių. Patekęs į kalėjimą jis užsidaro viduje, sustiprėja liūdesys, savęs nuvertinimas. Žmogui sunku priprasti prie fakto, kad tenka gyventi tokioje patalpoje, kur viskas yra vienoje vietoje – lova ir higienos mazgas. Tai žeidžia garbę ir orumą. Prisideda nepagarbus pareigūnų elgesys. Būna tokių pavyzdžių, kai prižiūrėtojai tavęs net nelaiko žmogumi“, – kalinio būseną apibūdino E. Svotas.

Evgenios Levin nuotrauka

„Pats bausmę atlieku jau 7 metus. Visuomenės akyse esu žudikas, nors prieš papuldamas čia turėjau visai kitokių tikslų. Mokiausi medicinos mokykloje ir norėjau įstoti į kolegiją. Deja, įvykiai susiklostė kitaip ir patekau čia. Gyvendamas šioje įstaigoje turiu siekį išlikti žmogumi. To siekti padeda darbas, leidžiantis neprarasti atsakingumo jausmo, atlyginti nukentėjusiems žmonėms padarytą žalą. Darbas – užimtumo forma, kuri neleidžia man degraduoti. Nuteistieji – tie patys žmonės, ta pati visuomenė. Yra susiformavusi nuomonė, kad nusikaltimą padaręs žmogus niekada nepasikeis, ir jį reikia užrakinti po devyniomis spynomis. Juk visi darome klaidų, bet iš jų ir mokomės, darome išvadas“, – savo istoriją pasakojo E. Svotas. Deja, šiuo metu Lukiškėse galimybę dirbti turi mažiau nei pusė (42 iš 90) nuteistųjų, ir tai išlieka viena opiausių kalėjimo problemų.

Edmundo Svoto nuomone, nuteistasis turi savo kaltę išpirkti padėdamas kitiems. „Visuomenei reikia parodyti, kad nuteistieji keičiasi per darbą, kad jie padeda seneliams, našlaičiams. Be to, kaliniai galėtų įskaityti garso knygas akliesiems ar teikti psichologinę pagalbą telefonu, panašiai kaip jaunimo linija“, – siūlė jis.

Konferencijoje dalyvavę nuteistieji skundėsi, kad dirbantiems kalėjime nesiskaičiuoja darbo stažas, nemokamos įmokos Sodrai, todėl nesikaupia ir pensija. Jie priminė, kad laisvėje esantys žmonės priekaištauja, jog nuteistieji nedirba, tačiau mažiau nei pusė teturi galimybę įsidarbinti.

Kalėjimo departamento atstovas Antanas Laurinėnas pakomentavo, kad darbo stažo klausimas svarstomas jau seniai, bet, norint kaliniams skaičiuoti darbo stažą, reikia keisti daug įstatymų. Pagal dabartinę tvarką, reikėtų mokėti kaliniui minimalų uždarbį, o tada įdarbinamų žmonių skaičius dar sumažėtų, nes darbdaviams neapsimokėtų samdyti nuteistųjų. Pasak jo, Lietuvoje yra labai daug nuteistųjų, Lietuva užima 3 vietą Europoje, tiek žmonių įdarbinti įkalinimo įstaigose neįmanoma.

Gintautas Sakalauskas (kairėje) ir Arūnas Peškaitis OFM

Evgenios Levin nuotrauka

Pasak teisininko Gintauto Sakalausko, tik labai nedaugelyje šalių dirbantys kaliniai gauna socialines garantijas. Prieš aštuonerius metus dariau tyrimą ir pats buvau nustebęs, kaip mažai šalių įtraukia kalinių darbo stažą. Žinoma, įdarbinamų nuteistųjų kitose šalyse gerokai daugiau“, – teigė ekspertas.

Patirdami spaudimą 65 proc. žmonių siuntė kitam mirtiną srovę

Teisės daktaras Gintautas Sakalauskas susirinkusiems priminė 1960–1961 metais Jeilio universitete atliktą Stanley Milgramo eksperimentą, kuris atskleidė, kad patirdamas aplinkos spaudimą bet kas gali nusikalsti ir atsidurti kitoje sienos pusėje.

Po Antrojo pasaulinio karo mokslininkai norėjo išsiaiškinti, kas paskatino eilinius taikius gyventojus, kurie ramiai sau dirbo ir augino vaikus, tapti holokausto ir kitų žudynių dalyviais. Žmonės dienomis vykdė egzekucijas, o vakarais lyg niekur nieko grįždavo namo į šeimas ir toliau gyveno eilinį gyvenimą. Mokslininkas psichologas Stanley Milgramas pakvietė į eksperimentą stabilios psichikos taikius asmenis, norėdamas išsiaiškinti, kiek iš jų bus linkę suteikti kitam žmogui skausmą.

Eksperimente dalyvaudavo trys žmonės: egzaminuotojas (eksperimento vykdytojas), tiriamasis žmogus ir aktorius. Egzaminuotojas užduodavo aktoriui klausimų ir už kiekvieną neteisingą atsakymą liepdavo tiriamajam „bausti“ atsakinėtoją tam tikro dydžio elektros srove. Po kiekvieno neteisingo atsakymo eksperimento vykdytojas liepdavo didinti dozę, aiškindamas, kad to reikalauja tyrimas, kol galiausiai ekrane užsidegdavo užrašas, jog 450 V srovė yra pavojinga gyvybei ir tiriamasis gali mirti.

Evgenios Levin nuotrauka

Tyrimo rezultatai apstulbino: 65 procentai dalyvių, kurie nematė už sienos buvusio aktoriaus, kurį turėjo bausti, nusiuntė mirtiną srovę. Jeigu eksperimento metu už sienos girdėjosi aktoriaus dejonės, mirtiną srovę nusiuntė 62 proc. tiriamųjų. Toje pačioje patalpoje buvusiam žmogui jau tik 40 proc. tiriamųjų nusiuntė mirtiną dozę.

„Pasirodo, jokia agresija ir psichologinėmis problemomis nepasižymintys žmonės buvo pasiryžę suteikti kitam labai daug skausmo, kai žinojo, kad turi tai daryti, – tyrimo rezultatus komentavo Gintautas Sakalauskas. – Rezultatai buvo netikėti, nes žmonės įsivaizduoja, kad kritinėmis situacijomis viršų ima jų vertybės, normos, kurias sugeba išlaikyti. Pasirodo, kai yra spaudimas, daug vertybių dingsta. Ką tai sako apie įkalinimo sistemą? Reikia suprasti, kad būna situacijų, kurios žmogų paskatina daryti nusikaltimą, nors tai kaltės ir nepaneigia“, – reziumavo teisininkas. Be to, rečiau kenkiama arčiau esančiam žmogui.

Tyrimas atskleidė ir kitą įdomų faktą: jeigu patalpoje būdavo ne vienas, o du eksperimento vykdytojai, ir vienas iš jų skatindavo siųsti mirtiną dozę, o kitas aiškindavo, kad tai pavojinga žmogaus gyvybei, tik kas dešimtas tiriamasis nusiųsdavo mirtiną srovę. „Ypač maža dalis žmonių teikia kitam skausmą, kai mato gerą pavyzdį“, – aiškino Gintautas Sakalauskas iliustruodamas, kaip gyvenime ir kalėjime svarbus geras pavyzdys ir kokią didelę įtaką žmogui daro aplinka.

Kokia bausmės iki gyvos galvos prasmė?

Konferencijoje kalbėjo ir Lukiškių kalėjimo psichologas Saidas Dadaševas.Jis teigė, kadžmogus, ilgą laiką praleidžiantis įkalinimo įstaigose, patiria didesnę žalą, nei galimybes keistis.

Lukiškių kalėjimo psichologas Saidas Dadaševas

Evgenios Levin nuotrauka

„Nors nusikaltimą padarė vienas žmogus, bausmę dažnai atlieka ir jo šeima, jeigu žmogus neturi galimybės dirbti ir kažkaip paremti šeimos narių. Pasimatymai nepakankamai dažni, kad būtų galima išlaikyti artimus ryšius su šeima“, – problemas vardijo psichologas.

„Pats atsimenu, kad pirmą kartą eidamas į pataisos namus susidūriau su neigiama visuomenės reakcija, – prisipažino S. Dadaševas. – Nuostatos keičiasi per artimą santykį, tiesiogiai bendraujant su žmogumi. Nereikėtų visų nuteistųjų mauti ant vieno kurpalio ir žiūrėti per vieną prizmę. Jeigu kalintysis sulaukia iš aplinkinių darbuotojų palaikymo, turi galimybę išsikalbėti, jis rečiau elgiasi netinkamai, nes nenori sugriauti pasitikėjimo.“

„Kokia bausmės iki gyvos galvos prasmė? – klausė psichologas. Tokia bausme pasakome, kad visiškai nėra jokios vilties tokiam žmogui keistis, net praėjus 20–30 metų. Žmonėms svyra rankos, jie nežino, ką daryti, kaip įprasminti savo gyvenimą, o dabartinėmis sąlygomis Lukiškėse tą padaryti nėra lengva. Būtų prasmingiau suteikti nuteistiesiems lygtinio paleidimo galimybę. Tam būtų specialios komisijos, kurios kruopščiai įvertintų, ar žmogus yra pasiruošęs išeiti į laisvę ir nebėra pavojingas visuomenei“, – siūlė Saidas Dadaševas.

Psichologas taip pat akcentavo, kad reikėtų dažniau skatinti gerai besielgiančius nuteistuosius. „Mes per daug baudžiame, reikėtų kur kas dažniau skatinti žmones už teigiamą elgesį. Dabar vienintelis paskatinimas – išvengti bausmės. Paskatinimų sistema egzistuoja, bet retai taikoma. Už įvairias veiklas žmogus gali gauti papildomą pasimatymą, daugiau bendrauti su artimaisiais ir t. t.“, – vardijo Lukiškių kalėjimo psichologas Saidas Dadaševas.

Pažintis tirpdo neapykantą

Žinoma, konferencijoje išvardytoms problemoms išspręsti prireiks laiko bei glaudaus kalėjimo administracijos, valdžios ir savanorių bendradarbiavimo, tačiau tai jau antras žingsnis nuoširdaus dialogo tarp visuomenės ir nuteistųjų link. Laisvėje ir kalėjime gyvenantys konferencijos dalyviai kartu pietavo, šnekučiavosi per arbatos pertraukėles ir tokiu būdu liudijo, kad artimesnė pažintis ir bendravimas tirpdo neapykantą bei išankstines nuostatas.

Parengė Monika Midverytė OFS