Evelina Paukšytė. „Kubas“. 2014

Meno apžvalgininkė Birutė Pankūnaitė šįsyk iš Vilniaus galerijose eksponuojamo meno išskiria du pavyzdžius – Evelinos Paukštytės ir Mariaus Jonučio ekspozicijas, kurias vienija vaikiškas temų ir formų tonas. Bet jos pasirodo ne tiek artimos, kiek skirtingos.

„Gadji beri bimba glandridi laula lonni cadori...“, – lėtai ir didingai tarė menininkas dadaistas Hugo Ballas 1917 m. savo galerijoje „Galerie Dada“ Ciuriche. Pasirodymui baigiantis jo balsas jau skambėjo patosiškai lyg šventiko. Publika džiūgavo ir plojo. Visi tuomet suprato Dada – meno judėjimą, kuris pasirinko savo pavadinimu beprasmį mažo vaiko vapėjimą, pirmuosius jo ištariamus žodžius – primityvią pradžią nuo nulio. Iškart po jo čia pat buvo ir siurrealizmas, naudojęs mediumų, vaikų, lunatikų, naiviosios tapybos ir primityviojo meno principus bei sapnus. Vaikiškumas ir žaidimai, kai žodžiai ir prasmė nebūtinai susiję, išliko svarbūs ir vėliau. Tai puošia rimtumu pritvinkusias galerijų ir muziejų erdves, leidžia žiūrovui išgyventi pauzę nuo perdėtų refleksijų, reaguoti spontaniškai it vaikui.

Evelina Paukšytė. „Lašiša ir kaktusai“. 2014

Tai paskatino prisiminti dvi Vilniuje veikiančios ekspozicijos: Pamėnkalnio galerijoje gegužės 21–birželio 13 d. atidaryta tapytojos Evelinos Paukštytės „Kosmosas ir ašaros“ bei Mariaus Jonučio darbų paroda „Pasakos“ galerijoje „Meno niša“ (gegužės 13 d.–birželio 6 d.). Du žaidimo variantai, kuriuos sieja tema, bet ryškiai atskiria įgyvendinimo principai. Dvi istorijos. Nuotaikingas žaidimas ir prakaitu dvelkiantis darbas.

Evelina Paukštytė savo paveikslus taikliai vadina „absurdo miniatiūromis“: „Mėgstu absurdišką humorą, keistas istorijas, kurios inspiruoja sukurti vienokį ar kitokį darbą. Pačiai įdomu, kaip žaidžia pasąmonė su vaizdiniais. (...) Visada buvau žaisminga, nuotykiai mane varo į priekį, gal todėl mano paveiksluose jaučiama žaidimo nuotaika. Žaidžiu aš, žaidžia ir vidinis vaikas. Aš – čia, o jis – ten. Mėgaujuosi kūrybiniu procesu, sąmoningai transformuoju tikroviškus elementus, pasitelkiu metaforų, rodau daiktus, kurie man patinka arba kurių trūksta ar trūko kažkada seniai. Toks žaidimas mane įsuka, nukelia į kitokią erdvę. Galvodama apie palmes, bananus, lašišas, Holivudą, gyvenimą, mistiką, vyrus ir moteris, nesąmones ir visas keistas istorijas, aš piešiu.“

Evelina Paukšytė. „Pergalė ir pagrobimas“. 2014

Kaip žinome, žaidimas yra uždaras veiksmas, jis savitikslis – jo vertė slypi jame pačiame. Vaikystėje jis skatina vystytis ir intelektualiai tobulėti, nors niekas nedraudžia žaisti ir suaugus. Jo tikslas nesavanaudiškas, o motyvas – pažinimas ir įgūdžiai, kurių gali prireikti ateityje. Evelinos žaidimai – puota akims ir vaizduotei. Spalvų paletė atitinka įsivaizdavimą, kas yra vaikiška fantazija, bet atėjusi ji, matyt, iš popmeno. Popmeno įtaką rodo ir kalba stereotipais, ir urbanistinio gyvenimo dvelksmas, ir pasikartojantys identiški vaizdiniai, kurių, regis, gali būti tūkstančiai. Paveikslai byloja populiariosios kultūros banalybėmis ir, tikiu, sugundo ne vieną.

Tapoma itin kruopščiai ir skrupulingai, kas liudija, kad į savo veiklą ji žiūri labai rimtai ir atsakingai – žaidžia rimtai. Įvairuoja komiškos tų pačių veikiančių figūrėlių kompozicijos vis tame pačiame lygiame ar suliniuotame fone ir kartais daromos pauzės: figūrėlės dingsta, leisdamos žiūrovui pailsinti akis ir pasimėgauti puikiomis minimalistinėmis scenomis.

Evelina Paukšytė. „Savaitgalis“. 2014

Pagrindinis šių miniatiūrų privalumas – jos teikia erdvę suvokėjo interpretacijoms, fantazijai, mintims ir akims. Autorė piešia ir komponuoja be perstojo ir, regis, negali sustoti, bet grafomanija čia nedvelkia, o preciziškas darbas akivaizdžiai teikia malonumą tiek jai pačiai, tiek žiūrovui. Žaidimas sukasi uždarame įvaizdžių rate, bet yra atviras norintiems prisijungti, jis įtraukia į spėlionių ir mįslių karuselę.

Marius Jonutis. „Karalių pasaka“. 2015

Kitokios mintys kyla Mariaus Jonučio parodoje „Pasakos“. Pirmas įspūdis – taikomojo meno dirbiniai supainiojo kontekstus ir pateko ne į tą prasminę erdvę. Nors žodžiai „taikomasis“ ir „vaizduojamasis“ kvepia naftalinu, bet čia turiu omenyje dekoratyvinę dirbinių funkciją, kurioje svarbiausia – kaip ir iš ko pagaminta, gamybiniai puošybinio objekto aspektai. Tiesa, tema – pasakos, tačiau žiūrovo vaizduote nepasitikima ir viskas paaiškinama: tesiūlomas vienintelis galimas interpretacijos kelias pagal instrukciją. Stulbina formų ir spalvų perkrovos, tuščio ploto baimė. Visko čia per daug ir pernelyg intensyvu. Galbūt ir gali šie kūriniai atlikti interjero dekoro funkciją be laisvės mintims ir netgi akims. Pripažinkite, kas gali būti blogiau, nei iš medžio išdrožta M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, suskaidyta į kelis reljefinius sluoksnius?

Marius Jonutis. „Undinė“. 2015

Galima svarstyti Mariaus darbų stilistikos sąsajas su šiuolaikinių liaudies meistrų dirbiniais, įžvelgiant formų modernizavimo, pritaikymo šiuolaikybei privalumą. O liaudies menas skiriamas vietinės bendruomenės religiniams, estetiniams ir buitiniams poreikiams. Tačiau tuomet ir puoškime juo medinės architektūros fasadus ar šiuolaikinius interjerus, ką autorius sėkmingai ir daro, kas puikiai pasiteisina ir estetiškai funkcionuoja. Marius žaidžia pasakas, tačiau jo veikloje, kitaip nei Evelinos, dominuoja drožybos ir dažymo vargas, o žaidimas hermetiškai uždarytas vieno plano mąstymo ir matymo plokštumoje. O vietinei bendruomenei, beje, to, regis, ir pakanka – Mariaus paroda turi didelį komercinį pasisekimą.

Marius Jonutis. „Raudonkepuraite“. 2015

Dada gimė kaip protestas prieš Pirmojo pasaulinio karo siaubo absurdą. Gali būti, kad šiuolaikinio alogiško vaikiškumo šaknys taip pat glūdi troškime pabėgti, ieškoti atvangos nuo nepaliaujamo informacijos šėlsmo ir šiuolaikinio pasaulio. Nes, skirtingai nei išorinėje realybėje, vaikystėje viskas aišku ir paprasta, sklandu ir optimistiška. Pažaisti – gera išeitis, norint padaryti pertrauką tikrovės slėgio akivaizdoje.

Marius Jonutis. „Mieganti gražuolė“. 2015