Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Iškeldamas į knygos „Paukščių miegas“ pradžią Emmos Goldman citatą („Istorija yra melagysčių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų – jos yra vienintelės gairės mūsų ateičiai“) Tomas Vaiseta lyg ir įvardija savo smulkiosios prozos rinkinio programą: ieškoti tiesos nuotrupų. Tik kaip jas atpažinti? Kas yra istorinė tiesa ir kas istorinis melas, jei net kasdienius dabarties reiškinius kiekvienas interpretuojame skirtingai? Kokiais šaltiniais galime pasitikėti ir remtis?

Visa laimė, kad istoriko specialybė neužgožia T. Vaisetos literatūrinio talento, bet jį papildo, leisdama išsilaisvinti ir veikti, kaip moka tik talento gaivalas: jis sugriebia kol kas jam vienam pastebimas reikšmingas detales ir sukuria iš jų naują meninę tiesą. Todėl susidaro įspūdis, kad autorius, nors ir pabrėžia savo simpatinius ryšius su istorijos mokslu, visai nesiekia atkurti tikslios įvykių išklotinės (tai būtų net neįmanoma), bet, atsispirdamas nuo faktų konteksto, neria iki egzistencinių klausimų. Jie čia svarbiausi: kaip žmogus išbūna nežmoniškomis pilietinio karo ir sovietinės okupacijos sąlygomis? Kaip jis ištveria, kas iš jo lieka?

T. Vaisetos interpretacija įdomi dar ir dėl to, kad jo kartos neveikia sovietmečio nuoskaudos ar nostalgijos. Jis imasi rašyti švaria sąmone, pasitelkdamas vien talentingą vaizduotę ir istorinius faktus, vedamas paprasto žmogiško poreikio suprasti, kasir kodėl įvyko, perleisti tas istorines situacijas ir savijautas per savo vaizduotės nervų galūnėles. Gal todėl „Paukščių miege“ neieškoma vienos tautos ar vieno žmogaus tiesos, nėra noro aklai apginti, idealizuoti mūsų tautinę praeitį ir jos herojus. Herojų čia apskritai nėra – tik pakrikę, suluošinti, žmogiškų silpnybių sudarkyti veikėjai, į kuriuos žiūrima be iliuzijų, mėginama suprasti jų nužmogėjimo priežastis.

„Paukščių miege“kiek juntamas pirmosioms knygoms būdingas meninės kokybės nelygumas: vieni tekstai plėtojami švariai ir sklandžiai („Birželio 15-oji“, „Matas“, „Avietė“, „Scherzo b-moll“), kiti konstruojami pernelyg sudėtingai, skaitytojas lyg tyčia intriguojamas, suvedžiojamas ir paliekamas („Dievo p.“, „Šaukštas“). Autoriui gali atrodyti, kad mums suteikia postmodernų intelektualinį malonumą – patiems interpretuoti jo užduotas siužetines galimybes. Maždaug: „mielas intelektuale, susidėliok šį pūzlą pats.“ Bet net ir tokiu atveju gauname per daug laisvės ir per mažai užuominų (kurios dar ir prieštaringos), kad patys jį susidėliotume; vietoj atradimo džiaugsmo kyla nepasitenkinimas ir nusivylimas, kad autorius paprasčiausiai nesuvaldė medžiagos ir paliko tave kapstytis vieną. Čia turimas galvoje fragmentiškas, įmantriai supainiotas ir tiesiog neaiškus apsakymas „Dievo p.“ (Dievo pirštas?.. Dievo penis?..).

Stilistiškai su rinkiniu nesukimba pirmoji novelė „Elgetų susirinkimas“, bet jos programa ta pati – „tiesos nuotrupos“, iš kurių lyg iš skirtingų skiautinių dėliojamas vientisas vienos 1939-ųjų dienos Vilniuje vaizdas. Tai ilgas, per dvylika puslapių nusidriekęs sakinys, intonacijomis pavojingai imituojantis gal granauskišką, gal kondrotišką, o gal ir sabaliauskaitišką intonavimą, ir tokiu tiesmuku epigonizmu rizikuojantis atstumti labiau apsiskaičiusį adresatą. Siužetas paprastas, bet ne jis čia svarbiausias. Autorius trumpam sufokusuoja dėmesį į įvairiataučius Vilniaus praeivius ir seka jiems iš paskos, kinematografiškai perkeldamas vaizdą nuo vieno prie kito. Atsiveria 1939-ųjų Vilniaus panorama. Regime nutautėjusį, chaoso, skurdo, tautinio susiskaldymo ir karo baimės apsėstą miestą. Apsakymo pabaigoje tarsi dūris į pūlinį nuskamba retorinis klausimas: kas čia šeimininkas? Tai esminė problema, esminis klausimas. Antra vertus, pasakodamas apie skirtingų tautybių Vilniaus gyventojus (lenkas Jerzys, lietuviai Laurynas ir Romas, žydas Marjanas, rusiukai Alioša ir Anka) autorius tarp jų deda lygybės ženklą – skurdas, baimė ir utėlės visus sulygina, visi jie žmonės, visų vienodai gaila. Groteskiškas, nuskuręs, per Vilniaus gatves su didžiausiu triukšmu marširuojantis Žiogų orkestras, „kuriame griežė įprasti penki smuikai ir dainą traukė vienas pakimęs, tarsi iš šulinio dugno ataidintis balsas“ (p. 13) išspinduliuoja miesto dvasią, sklandančias nuotaikas, kultūrų mišinį: „tarsi į šulinį būtų supiltos visos pasaulio kalbos ir kiekviena laukia savo eilės, todėl savaime suprantama, kad vienu ar kitu metu, taip pat netikėtai, kaip kartais virš miesto apsiniaukia dangus ir pasipila lietus, staiga iki tol girdėtą kalbą pakeičia kita (...), ir šią garsų kaitą sustabdyti ne Žiogų orkestro galioje, jis tik tarpininkas, perduodantis aukštesniąją valią, paklūstantis slaptingų jėgų surašytoms taisyklėms (...)“ (p. 13-14).

Antroji novelė „Birželio 15-oji“ parašyta mums iš mokyklos pažįstamo Ernesto Hemingway’aus gerai įvaldytu aisbergo principu. Du broliai vėlų vakarą tarsi kokie E. Hemingway’aus (o gal ir E. M. Remarque’o?) veikėjai be tikslo sėdi kavinėje, nuobodžiauja, palaiko vangų pokalbį lyg apie istoriją, lyg apie nieką. Jaunėlis (jo vardu pasakojama) peržvelgia kasdienius kavinės lankytojus – viskas kaip kiekvieną vakarą, bet kartu ir ne visai... Toje tarsi šiaip sau sėdėjimo atmosferoje auga visus apimanti įtampa: „Lankytojų buvo per daug. Kad jie imtų ir užsidarytų. Šitiek žmonių neišprašysi. Daugybė tų pačių veidų, draugų, kolegų ir pažįstamų, tik be tradiciško entuziazmo, bravūros, atsipalaidavimo. Be kasdienio būrimosi į stichiškas grupes, staliukų stumdymo, kėdžių skolinimosi iš kaimynų, atsiprašinėjimų. Visi kiurksojo santūrūs, ne daugiau nei po tris ar keturis prie staliuko. (...) Galėjai pamanyti, kad niekas čia nieko nepažįsta (...)“ (p. 22-23). Jei ne apsakymo pavadinimas ir jo pabaigoje pateikta išnaša („Juozas Keliuotis yra atsiminęs, kad, kai Lietuvą okupavo sovietai, kai kurie žmonės sėdėjo kavinėse ir nėjo namo, nes bijojo būti suimti“, p. 27), liktume nesupratę nei mįslingo brolių dialogo („Ar tau neatrodo, kad šitaip sėdėdami mes demonstruojame ne ką kitą, kaip tavo taip peiktą rytietišką pasyvumą?“, p. 25), nei jų sėdėjimo kavinėje aplinkybių ir apskritai apsakymo prasmės. Visai galimas daiktas, kad šis J. Keliuočio atsiminimas, sužadinęs T. Vaisetos vaizduotę visų pirma per jo vakarietiškos kultūros kavinių gyvenimo patirtį (apie kavinių gyvenimą apsakyme mąsto jaunėlis, persiimdamas vyresnio brolio vakarietišku kultūringumu), ir paskatino autorių imtis novelės. (Beje, jo vietoje būtent šiuo kūriniu būčiau pradėjusi rinkinį, o „Elgetų susirinkimą“ nustūmusi kur nors kitur, gal net į patį galą).

Panaši rašymo maniera būdinga visai T. Vaisetos knygai – kalbama puse lūpų, užuominomis, įspaudžiama vos apčiuopiamų semantinių pėdsakų, reikalaujančių intelektinių pastangų ir vaizduotės. Tai įdomu, jeigu, kaip jau minėtuose apsakymuose, netampa kliūtimi juos perskaityti.

Apsakymas „Matas“ apie fanatišką, valdžios viršūnes pasiekusį bolševikų vadą iš esmės yra tragiška istorija apie žmogų, taip ir netapusį žmogumi. Solveiga Daugirdaitė šiame personaže įžvelgia paralelių su Antano Sniečkaus biografija („Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais“, „Metai“ // Nr. 4, p. 93), tačiau net jei ir taip, autorius jų niekaip neišryškina. Matas visą gyvenimą skyrė kovai už bolševizmą, o iš tiesų siekė valdžios ir dominavimo, pasąmoningai varžydamasis su motinos įtaka (apie tėvą užsimenama vienu žodžiu ir tik šalia motinos) ir trokšdamas jos įvertinimo. Per savo septyniasdešimtmečio jubiliejų atsistojęs sakyti kalbos jis neišspaudžia nė žodžio, staiga suvokęs, kad „per visą gyvenimą jis neišmoko suprasti savo jausmų, jausmai ir pojūčiai gyveno atskirą gyvenimą, jausmai ir pojūčiai tik atklysdavo į jį iš paralelinio pasaulio“ (p. 41). Jausmų yra tūkstančiai, jų neįmanoma sukontroliuoti, o Matas visada siekė viską kontroliuoti. Finalinė vado kalba, turėjusi vainikuoti jo gyvenimo pasiekimus, nenuskamba, o auditorija iš baimės ir mandagumo palydi tylą ovacijomis. Taip išreiškiamas Mato pralaimėjimas, dvasinis neįgalumas, egzistavimo be tikrų draugų ir tikrų mylimųjų tuštuma. Apsakymas suvertas iš šešių epizodų, kurie atspindi skirtingus personažo gyvenimo taškus. Nuo pirmųjų sakinių autorius tik jam vienam suprantamais būdais neleidžia mums susitapatinti su pagrindiniu veikėju. Tačiau Mato personažas įdomus, pritraukiantis, daugiabriaunis, įsileidžiantis skaitytoją tari su mažu žibintuvėliu pašniukštinėti po veikėjo vidų: kodėl šitas aršus, fanatiškas bolševikas yra toks aršus ir fanatiškas? Ir apskritai – koks jis? Kas jam atsitikę? Visi šeši Mato gyvenimo epizodai turi savo karštąjį tašką. Pirmajame toks momentas yra bolševikų užgrobto Voronežo gatvėje slapčia pamatytas lytinis aktas, „grubaus ir primityvaus tenkinimosi scena“, kuri taip stipriai jį paveikia, kad net parašoma: „Ar gali taip būti, kad tik Voronežo gatvėje slapta stebėta dviejų besikergiančių ypatų scena yra tikroji priežastis, kodėl jis negrįžtamai apsisprendė likti bolševiku?“ (p. 31). Metafora: gatvėje atsiduodanti moteris, bolševikų prievartaujamas miestas ir jaunas, savo pirmojo ginklo atsiimti sliūkinantis bolševikų vaikinukas „išprievartaujamas“ pamatytos scenos, kuri išlaisvina jo gyvuliškąjį pradą ir uždega žalią šviesą tamsiesiems instinktams. Nuo šiol Matą domins, trauks ir jaudins tik galimybė dominuoti ir valdyti. Apskritai „Paukščių miegą“ persmelkia tarp eilučių dilgčiojanti seksualinė energija, tekstams teikianti dirginančio, neurotiško gyvybingumo.

Grįžkime prie Mato. Motina sukelia jam pasibodėjimą, nes „bendradarbiauja su buržuazinės diktatūros režimu“. Nuo jos sklinda „klastingas žiaurumas“, kurio reikia saugotis, kad nebūtum apgautas ir nugalėtas. Matui ji „kliuvinys“, užstojantis pro langus plūstančią vasaros šviesą. Jos portretas atgrasus: „Tos pačios raukšlės, sudribę violetinio atspalvio paakiai, ryškios lyg seni randai linijos ties lūpų kampučiais, dar labiau papilkėję kažkada buvę sodriai juodi plaukai, lyg pilka spalva būtų įsimetusi kaip pelėsis, kuris plito lėtai ir nepastebimai“ (p. 35). Mato santykis su motina pažeistas, čia slypi jo didybės manijos ir žemos savivertės pradžia.

Kai motina atvyksta į prabangų kabinetą aplankyti jau prakutusio sūnaus, jis puikuojasi, trokšta padaryti įspūdį, kaip vaikas nori įrodyti, kad yra šio to vertas. Esminis šio epizodo taškas – motinos lūpomis išsakoma tiesa: „Nenorėjai, Mateli, būti ponu, o vis tiek juo tapai.“ Netrukus motina apsigręžia ir „netarusi žodžio paskęsta vasaros šviesoje“ – kaip vizija, kaip šviesos analogas, pasirodęs tiesai išsakyti. Taip netiesiogiai išpranašaujamas ir Mato apleidimas, jo dvasinis degradavimas.

Blankus, bolševikišku aktyvizmu sublimuojamas Mato seksualumas, atrodo, slepia homoseksualumo šešėlį (antai apsakymo „Paukščių miegas“ pasakotojas atvirai prisipažįsta esąs biseksualus) ir polinkį užkariauti, susigrumti su panašiu į save. Jį jaudina ne moteriškos (ne „sultinga, čepsėti priverčianti kriaušė“ Viktorija), bet vyriškos moters savybės. Mato žmona Ema, buvusi bendražygė ir arši komunistė, „keikėsi kaip vežikas“, jos „dirbtinai kurti kampuoti rankų ir kūno judesiai“, „fizinis ir dvasinis kietumas, gelžbetoninė dvasia (...) kitiems bendražygiams vyrams tokia moteris atrodė nepatraukli, netgi atgrasi, tačiau Matas nesiliovė ja žavėtis, ir šitas neblėstantis žavėjimasis jį pagaliau paskatino suartėti“ (p. 38). Užvaldęs Emą Matas nugali, palaužia ir nuslopina jos vyriškumą, o pats išsivaduoja nuo geismo. Ema daugiau nepavojinga. Ji nurimsta, „pasitraukia nuo galingo istorijos skersvėjo ir atsiduoda šeimai“, tapdama Matui labiau motina negu žmona ir meiluže. Atrodo, iš tiesų čia jam reikia į save panašaus vyriško priešininko, lytinė sueitis Matui yra kova ir būtinai – pergalė (pagal jaunystėje nusižiūrėtą Voronežo sceną); tačiau giliausiuose kloduose jis trokšta ne erotinio susiliejimo, bet tobulo santykio su motina; trokšta viešpatauti jai kaip vaikas, būti pats svarbiausias, taigi ir vėl – dominuoti be jokios konkurencijos. Emos seksualumas irgi blankokas; iš pradžių ji aiškiai konfliktuoja su savo moteriškumu ir jo gėdijasi. Tarytum apsimesdama vyru, stengiasi prilygti bendražygiams. Santykiai su Matu, vos palietę jos seksualines galias, išjudina motiniškąsias savybes. Nuslopinęs apsimestinį Emos vyriškumą, joje Matas randa sau motiną: „Motinos vaidmenys, apie kuriuos jis sužinojo tik iš Emos. Prisimindamas motiną jis galvojo apie Emą, o galvodamas apie Emą jis prisiminė motiną. Ne todėl, kad būtų panašios. Priešingai (...). O dabar gyvena su moterimi, ir gyvena su ja viena taip ilgai turbūt tik dėl to, kad ji tapo jo motina“ (p. 40). Išeitų, kad Matas ir Ema suteikia vienas kitam tai, ko labiausiai trokšta. Tačiau jų ryšys aprašomas fragmentiškai, tarp eilučių lieka nuojauta, kad Matui jis nėra esminis. Tarkim, nei jubiliejaus, nei paskutiniame Mato šermenų epizode apie Emą nė neužsimenama. Jos likimas neaiškus, net nežinia, ar ji gyva.

Dabar apie personažo vardą, kuris gadina pasakojimo meninį įtaigumą. Pirmiausia „raudonam“ veikėjui šis sunkiai prilimpa; į jo vietą siūlosi koks nors neutralesnis, labiau atitinkantis laiką – Stasys, Kazys ar Jonas, ir priartinantis liaudies vadą prie liaudies. Mato vardas sovietmečiu – retas, be to, krikščioniškoje tradicijoje jo konotacija siejama su teisumu, moralumu. Antra, tokiam dideliam liaudies vadui prie vardo trūksta pavardės ir gal net pagal primestas sovietmečio tradicijas surusinto tėvavardžio, kuris lietuviškai skambėtų komiškai ir suteiktų šiokios tokios (sutinku, gal ir nuvalkiotos) ironijos. Jei atmintis manęs neapgauna, sovietmečiu mėgta vadintis „draugais“, pridedant pavardę: draugas Sniečkus (linkėjimai Solveigai), draugas Vaiseta, draugė Černiauskaitė. Siekiant istorinio tikslumo (o T. Vaiseta jo, atrodo, siekia) ir meninės įtaigos, į tokias „smulkmenas“ pageidautina atsižvelgti. Bet tikėkimės, kad autorius Mato vardui turi rimtesnį argumentą negu vien tas, kad finalinėje scenoje būtų galima sužaisti kalambūru: „Matas pagaliau pasiekė matą.“

Stipri, netikėta, prie absurdo literatūros priartėjanti yra avietės metafora novelėje„Avietė“. Naktis, pereinanti į aušrą. Neįvardytas miestas. Apsakymo veikėjas slapstosi, tik tiek apie jį ir žinome. Iš pradžių spėliojame, kas jis – dezertyravęs kareivis, žydas, nusikaltėlis? Pasirodo, žydas; tokią prielaidą leidžia daryti vienintelė autoriaus palikta užuomina – anksčiau jis turėjęs krautuvę. Visas siužetas ir apima keleto valandų slapstymąsi; preciziškai fiksuojami kūno ir psichikos virpesiai: kas vyksta žmoguje, kai jis slapstosi, kai jam tai – gyvybės ir mirties klausimas? Kulminacija – perbėgimas į kitą slėptuvę. Netrukus išaiškėja, jog tai... avietė. Atrodo, beveik neįmanoma, nes aprašymas toks tikroviškas, kad iš pradžių net negali palaikyti jo metafora. Bet novelės tiesa tokia: žmogus taip nori gyventi, kad sutelpa į uogą... Avietė – gyvybės kulminacija; krūmo vaisius, jo gamtinės paskirties išsipildymas. Mirtinai išsigandęs žmogus slepia gyvybę už save biologiškai daug kartų mažesnės gyvybės koncentrate, simboliškai sumažėjęs beveik iki ląstelės. Jam tai vienintelis būdas išgyventi. Kas toliau? Autorius nesiryžta savo veikėjo nei išgelbėti, nei pasmerkti myriop. Viltis, durnių ir gyvybingųjų motina, pasilieka ten, kur rusena bent menkutės ląstelės gyvybė su vieninteliu klausimu: bėgti, bet kur? Novelėssituacija skausmingai primena Vilniuje gimusio žydų kilmės poeto Avromo Sutzkeverio likimą, kai per holokaustą slapstydamasis karste jis kūrė nuostabaus grožio ir įtaigumo eilėraščius. Ant ribos balansuojančios gyvybės įtampos T. Vaisetos tekste iššauna stulbinamai ryškiais, užburiančiais, metaforiškais ir kartu tiksliais vaizdais: „Privalau nesuplėšyti apgaubusios plonytės tamsos plėvelės, nes bet koks krustelėjimas, nors pavargęs ir nutirpęs kūnas su tuo vis įnirtingiau ginčijasi, įdrėks jautrią tamsos medžiagą, į kurią kantriai įsisiuvau, ir atsivers neatsargūs kaip žaltvykslės plyšiai“ (p. 45) arba: „Iš šitos aklybės nieko negaliu spręsti apie pasikeitusį laiką, apie skriestuvo tikslumu dangų rėžiančią saulę (ar ji jau rausiasi iš nakties juodžemio, ar rausvomis spalvomis aplieja savo išverstą kurmiarausį, ar dar aštriais nagais kuičiasi nervingai uosdama angą, pro kurią galėtų ištrūkti į paviršių)“ (p. 46). Besislapstantis veikėjas projektuoja savo būseną į saulę; saulė irgi pasislėpusi juodžemyje, jai irgi reikia ištrūkti, ji irgi nervingai uodžia ir turi plėšrūno nagus, kad galėtų išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Arba: „Laikas pavirto į liguistai smulkmenišką chirurgą, kuris aštriais instrumentais knebinėja kiekvieną kūno dalį, kiekvieną ląstelę, todėl jaučiu po kūną judantį skausmą – nuo pirštų galų iki pakaušio. Laikas mane operuoja, knaisiojasi po mano kūną, kaip svetimkūnius ištraukdamas skaičiuojamas minutes, paskui visus prisiminimus ir galiausiai – kaip žarnose susirangiusį kaspinuotį – ištrauks iš manęs amžinybę“ (p. 52). Cituoti galima be pabaigos; geriausia būtų tiesiog imti ir viską perskaityti.

Meistrystės viršūnę, bent jau pirmajame rinkinyje, T. Vaiseta pasiekia novelėje „Scherzo b-moll“, kuri yra tiesiog puikus kanoninės novelės pavyzdys. Nekyla ranka analizuoti, ardyti teksto magijos. Tegu tai padarys kiti. Sodrus „Scherzo b-moll“ tiesiog plaukia per sąmonę lyg Chopino muzika, veikdamas ją keliais sluoksniais. Į šią novelę įteka ir dvi ankstesnės: „Matas“ (pagyvenęs „Scherzo b-moll“ veikėjas, buvęs tremtinys, išsiduoda jį prižiūrinčiai Julijai, jog rašo apie Matą) ir „Birželio 15-oji“ (paaiškėja, kad jis yra vyresnis brolis Albertas iš novelės „Birželio 15-oji“, kad po tos nakties kavinėje buvo ištremtas). Autorius nori, kad liktų neaišku, ar žaidimas, kurį su jį neva sekančiais KGB šnipais žaidžia Albertas, yra tikras (faktiškai taip galėjo būti), ar paties išsigalvotas, virtęs baisiausia priklausomybe ir kalėjimu.

Turint galvoje, jog šiuolaikinė literatūrinė kalba prastėja, tiesiog skursta, pavojingai artėdama prie publicistinės, skaityti T. Vaisetą yra tikras gurmaniškas malonumas. Jo kalba suteikia galimybes plaukioti, nardyti, pasisotinti; veikia sąmonę taip, kaip to tikiesi iš geros literatūros, rezonuodama iki gelmės. Šia knyga džiaugsis intelektualus skaitytojas, visų pirma ieškantis meninio, estetinio kriterijaus, egzistencinių temų, turintis anteną ir poezijai gaudyti. O šio teksto autorė prisideda prie tų, kuriems T. Vaisetos debiutas išblaškė nuobodulio debesis ir suteikė vilties, kad į mūsų jauną, eklektišką, pastaraisiais metais beveik vien moterų viešpataujamą prozą pagaliau įžengia savitas, talentingas vyriškas balsas.