2014 m. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ užsibrėžė tikslą sukurti jaunų talentų ugdymo programą. Bendradarbiaujant su Tarptautiniu Reikjaviko kino festivaliu (RIFF), šiemet pristatomas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo remiamas projektas „Scanorama Shortcut“, skirtas jauniems trumpametražio kino kūrėjams. Lietuvoje ir Islandijoje vyksiančių dirbtuvių dalyviai gilinsis į kino meno profesionalams būtinas verslumo, derybų, viešosios komunikacijos žinias, keisis kultūrine patirtimi ir kūrybinėmis idėjomis.

Kokių savybių iš kuriančio žmogaus reikalauja kintantis laikas ir kaip mokėjimas dalintis virsta profesine stiprybe? Apie tai kalbamės su projekto vadove Ūla Petkevičiūte.

Kinas davė pradžią meno vadybos studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jūsų dirbtuvės plečia šį lauką ir bando griauti įsigalėjusius stereotipus. Kuriuos iš jų akcentuosite pirmiausia?

Visuomenėje egzistuoja požiūris, kad menininkas turi būti sotus savo kūryba. Šiandien pasaulis sukasi šiek tiek kitaip, ir žmogaus veikla privalo užtikrinti jam asmeninę gerovę. Kalbu ne apie primityvų sėkmės vaikymąsi, artimesnį komercijai, o apie tai, kad mėgstama veikla turi užtikrinti orų gyvenimą, leisti pasirūpinti savimi ir nebūti našta kitiems.

Dalyviams priminsime elementarias tiesas, kurias dažnai pamirštame kasdieniame gyvenime, į vykstančius procesus žvelgdami pernelyg sudėtingai. Į daugelį jų galima žvelgti paprasčiau ir žaismingiau.

Svarbu pabrėžti, kad gyvenime beveik viskas pasiekiama darbu. Talentas ir laimingi atsitiktinumai tėra malonūs prieskoniai. Daugelį puikiai išvystytų verslo principų kuo puikiausiai galima pritaikyti ir mene. Atsisakę skambių pavadinimų ir pažvelgę į pamatinius procesus, išvystume, kad ir versle, ir mene, galioja iš esmės tie patys dėsniai. Manome, kad jaunieji kino kūrėjai bus atviri šioms idėjoms ir noriai semsis žinių.

Šiuolaikinis gyvenimas siūlo nepaprastai daug galimybių. Panašu, kad norėdamas atkreipti į save dėmesį, menininkas vis dažniau susiduria su būtinybe įtaigiai pristatyti save ir savo idėjas. Ar kintančiame pasaulyje iš tiesų nebepakanka aukštos meninės kokybės?

Tikrai taip. Nesiekiame mokyti parduoti meną. Norime suteikti įrankį, kuris padėtų pristatyti save, įžvelgti savo idėjos, kūrinio išskirtinumą, įtaigiai papasakoti apie jį žiūrovui, rėmėjui, platintojui. Kodėl žmogus turėtų eiti į mano filmą, o ne klausytis koncerto, vaikščioti miške, plaukioti baseine? Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta nuolatinė konkurencija. Informacijos srautai sparčiai didėja, tampa vis sudėtingiau būti pastebėtam.

Neseniai per vieną radijo stotį klausiausi laidos. Mergina, pristatinėjanti savo spektaklį, pateikė pavyzdį apie kiekvieno mūsų pasirinkimo galią. Parduotuvėje tau reikia nusipirkti geriamojo vandens. Kas lems, kad iš dešimties galimų pasirinksi būtent tą, o ne kitą prekės ženklą? Rinkdamasis prisiimi atsakomybę. Juk pirkdamas vandenį savo pinigus skiri konkrečiam gamintojui. Galbūt vienas iš jų rūpinasi gamtos apsauga, kitas remia socialines iniciatyvas, o trečias buvo įsivėlęs į ne vieną skandalą dėl savo produkcijos kokybės? Turi apsispręsti, kurį iš jų nori paremti.

Menininkas taip pat turi mokėti įtikinti, kad jo idėja arba kūrinys yra vertas atsakingo pasirinkimo. Svarbūs ir kuriančio žmogaus principai: Ar vadovaudamasis savo žiniomis ir gebėjimais jis kurs meną, ar pasirinks komerciškesnę kryptį? O gal sugebės derinti ir viena, ir kita?

Visi turime tuos pačius įrankius. Klausimas, kaip gerai esame juos įvaldę. Savo dirbtuvėse mokysime dalyvius įtikinamai ir argumentuotai kalbėti, dalintis idėjomis, išnaudoti socialinės medijos ir interneto galimybes. Norime, kad jauni, talentingi žmonės įgytų gebėjimus, padedančius tapti pastebimesniais ir patiems pastebėti laukiančias galimybes.

Kalbėdami apie savo projektą, pabrėžiate bendradarbiavimo svarbą.

Gyvendami šiame informacijos pertekusiame pasaulyje mes bijome dalintis savo idėjomis. Viskas vyksta labai greitai. Nerimaujame, kad kitas nutvers mūsų sumanymą ir įgyvendins jį nebūtinai geriau, bet greičiau. Šis reiškinys yra plačiai paplitęs.

Baimė, apie kurią kalbu, nėra nepagrįsta, tačiau mes labai norime išmokyti žmones kalbėtis ir bendradarbiauti. Lazda visada turi du galus. Bijodamas dalintis, žmogus netobulėja ir neišvysta savo idėjų kitų akimis. Kalbantis ir keliant klausimus jos gali įgyti kitas formas ir turinius. Viena iš mūsų sesijų ne atsitiktinai vadinsis Sharing is caring. Dalindamasis žmogus rūpinasi kitais, randa bendraminčių, auga pats ir leidžia augti savo sumanymams. Kitaip tariant, tampa visokeriopai stipresnis.

Be šių gebėjimų sunku įsivaizduoti ne tik meno ir verslo dialogą, bet ir kolektyvinių menų kūrybinį procesą.

Taip. Kinas nėra kuriamas individualiai. Tenka blaiviai įvertinti savo galimybes: būdamas stipresnis vienur, paprastai esi silpnesnis kitur. Filmą kuria ne tik režisierius, scenaristas, operatorius, bet ir daugybė kitų žmonių. Iškyla būtinybė kalbėtis ir susikalbėti.

Nagrinėdami kokio nors reikšmingo išradimo istoriją, – tarkime, brolius Liumjerus esame įpratę laikyti kino pradininkais, – pastebėtume, kad tuo pat metu pasaulyje daug kur buvo kuriami panašūs dalykai. Kartais jų atsiradimą skirdavo visai nedidelis laiko tarpas. Tikėtina, kad idėja, kuri gimė man, gims ir kitam. Galbūt pasidalinę savo sėkmės ir nesėkmės istorijomis, drauge ją įgyvendintume kur kas greičiau ir kokybiškiau?

Dažnai manoma, kad meninis jausmas ir verslumas yra skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys pradai.

Kai kurie žmonės neturi įgimtos verslumo gyslelės, bet yra puikūs menininkai. Čia ir iškyla bendradarbiavimo būtinybė. Menininkas gali rasti žmogų, kuris rūpinsis jo kūryba ir užtikrins jai sėkmingesnį gyvenimą. Kartu jie nueis kur kas toliau nei eidami atskirai.

Pastaruoju metu daug kalbama apie meno ir verslo dermės svarbą. Galbūt susidarė kritinė masė, suprantanti, kad be to sunku judėti į priekį. Nekalbame apie ką nors iš esmės nauja. Verslumą galima išugdyti. Tai nėra prigimtinė duotybė. Mūsų tikslinė auditorija – režisieriai, scenaristai, prodiuseriai. Šiems žmonėms būtinas gebėjimas vadovauti. Režisieriai ir prodiuseriai valdo kūrybinį ir gamybinį procesą. Vargu, ar prodiuseris, neturintis vadybinių gebėjimų, apskritai galės dirbti savo darbą. Tai pasakytina ir apie režisierių, neturintį lyderio savybių. Scenaristas taip pat privalo sudominti kitus savo idėjomis. Kai kurie žmonės gimsta apdovanoti gebėjimu įtikinti. Kitiems to tenka išmokti. Bendrieji gebėjimai yra labai svarbūs. Žinoma, galima kaupti patirtį, eiti aplinkeliais, mokytis iš savo klaidų. Tačiau toks kelias bus gerokai ilgesnis.

Tikimės, kad „Scanorama Shortcut“ kūrybinės dirbtuvės sutrumpins jaunųjų kūrėjų kelią į sėkmę. Manau, kad į dirbtuves susirinks žmonės, turintys aiškias nuostatas ir poreikius. Mūsų lūkesčiai labai dideli. Ar jie išsipildys, galėsime pasakyti pasibaigus dirbtuvėms.

Kokių privalumų teikia dirbtuvių formatas?

Norėjome, kad dirbtuvių dalyviai galėtų atsitraukti nuo įprastos aplinkos, pamiršti išorinį pasaulį ir visa galva pasinerti į mokymus. Abi savaites, mokydamiesiLietuvoje ir Islandijoje, jie negrįš namo, nesimatys su draugais ir šeima, neatsitrauks nuo vykstančio proceso. Žmonėms labai svarbu ne tik dalyvauti seminaruose, bet ir kartu pietauti, leisti laisvalaikį. Vertingiausias patirtis dažnai įgyjame būdami drauge neformalioje aplinkoje.

Bendravimas kuriančiam žmogui yra gyvybiškai svarbus. Tarptautinės dirbtuvės leis dar geriau atverti šį klodą. Keisdamiesi skirtingomis kultūrinėmis ir asmeninėmis patirtimis, drauge analizuodami kūrybinį procesą, tampame atviresni mus supančiam pasauliui ir naujiems sumanymams. Kasdieniame gyvenime pernelyg dažnai sureikšminame savo problemas, pamiršdami, kad tai – universalios bendražmogiškos patirtys. Tarptautinis bendravimas padeda suvokti ir savo kultūros išskirtinumą. Lietuvą ir Islandiją sieja nemažai panašumų. Abiejų šalių kino rinkos mažos. Apie islandų kiną pasaulyje jau kalbama. Apie lietuvių kiną kalbėti pradedama.

Kalbino Lina Žukauskaitė