Boris Pasternak. Daktaras Živaga: romanas. Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta. – Kaunas: Jotema, 2014. – 608 p.

Tai saga apie politinių neramumų išdraskytą Rusiją ir apie viską ištveriančią bei nugalinčią meilę. Šis kūrinys, apibendrinantis visą B. Pasternako kūrybą ir jo kartos patirtį, laikomas viena svarbiausių XX a. pasaulinės literatūros knygų, kuri padarė įtaką ne vienai menininkų kartai.

1958 m. už kūrinį „Daktaras Živaga“ buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Tiesa, ši knyga – turbūt per daug tiesiai ir atvirai kalbanti, nes Rusijoje nebuvo išleista, pirmiausia pasirodė Italijoje, vėliau buvo verčiama į kitas kalbas. Romano leidimas užsienyje ir ypač paskirta Nobelio premija sukėlė didžiulį SSRS valdžios nepasitenkinimą. Patirdamas spaudimą ir bijodamas, kad gali būti ištremtas iš šalies, B. Pasternakas Nobelio premijos atsisakė.

Būdamas visai vaikas, Jura dar užtiko tuos laikus, kai daugybė visokiausių daiktų vadinosi tuo pačiu vardu kaip ir jis. Buvo Živagos manufaktūra, Živagos bankas, Živagos namai, kaklaryšio surišimo būdas ir Živagos smeigtukas tam kaklaryšiui, netgi kažkoks saldus pyragas, apskritos formos, panašus į romo bobelę, vadinamas Živagos pyragu, vienu metu Maskvoje buvo galima šūktelėti vežikui „pas Živagą!“ lygiai taip pat kaip „velniop, į pasaulio kraštą!“ ir jis nulakindavo jus šlajutėmis į tolimą šalį, į patį pasaulio kraštą. Tylus parkas apsupdavo jus iš visų pusių. Ant nulinkusių eglių šakų, krėsdamos nuo jų šerkšną, tūpė varnos. Sklido jų karksėjimas, skardus tarsi lūžtančių medžio šakų traškesys. Atskuodę iš naujai statomų anapus proskynos namų grynaveisliai šunys perbėgdavo kelią. Ten įsižiebdavo žiburiai. Leisdavosi sutemos. Ūmai visa tai pažiro į šalis. Jie nuskurdo.“

Pagrindiniam romano veikėjui gydytojui Jurijui Živagai teko nelaimė išgyventi Rusijoje nuo 1905 m. revoliucijos iki maždaug Antrojo pasaulinio karo. Laimingo gyvenimo akimirkų čia mažai. Vaikystėje mirusi motina, nusižudęs tėvas, vėliau nesibaigiančios klajonės, revoliucijų ir karų kovos, badas, ligos, šaltis. Daugybė žmonių priartėja prie Jurijaus, palieka savo pėdsaką jo gyvenime, mintyse, širdyje ir vėl nutolsta. Atrodo, kad net nesistengdamas jis puikiai gyvena pagal principą: žmogus gimsta ir miršta vienas.

Romane nenumaldomai kinta Jurijaus ir daugybės kitų Rusijos gyventojų mąstymas. Iš pradžių naujos idėjos nepaprastai vilioja – laisvė, lygybė, visi jau nebe ponai, o draugai, bendrai siekiantys kažkur aukštai šviečiančių tikslų. Deja, realybė dažniausiai nuvilia. Žmonės per daug savanaudiški, pernelyg sudėtingi, kiekvieno poreikiai skirtingi ir neperprantami. Gražios idėjos pavirsta prievarta, per kraują brukamomis tiesomis. Jurijus dar bando pažadinti apsnūdusią liaudį, bet užsitraukia nemalonę. Kam patinka nepatogi tiesa? Yra taip, vadinasi, taip ir turi būti, o klausinėjantys bei verčiantys galvoti tik kelia problemas.

Atrodo, kad Živaga praranda tikėjimą žmonėmis, geresnio gyvenimo galimybe, ateitimi. Ne kartą jis apleidžia savo darbą ir mokslus, ir kūrybą, ir sveikatą. Bando pakilti ir vėl krenta. Kartu su visa Rusija. Visgi istorija baigiama viltingai – draugai skaito Živagos eilėraščius ir jiems ima atrodyti, „kad toji dvasios laisvė jau atėjo, kad kaip tik šį vakarą ateitis apsigyveno gatvėse, apačioje, po langais, kad jie patys įžengė į šią ateitį ir nuo šiolei joje gyvena.“

„Daktaras Živaga“ nėra paprasta savaitgalio knyga, jos neįmanoma perskaityti skubant ar vienu prisėdimu. Priešingai, ją skaitai lėtai, mėgaudamasis kiekvienu skyriumi, slapčia vildamasis, kad tęsis dar ilgai ilgai.

Čia pasakojimas apie permainingą, jaudinančią, viską iš esmės žmonių gyvenime pakeitusią revoliuciją persipina su kitu pasakojimu apie ne mažiau jaudinančią trijų žmonių meilę. Ir skaitydamas jau nebežinai, kuri istorija stipresnė. Juolab kad parašyta nepaprastai įtaigiai.