„Štai kokia problema. Mano paauglė dukra – tikra tinginė. Ji niekada nedaro to, ko noriu tada, kai man to reikia. Ji nuolat atsikalbinėja ir atidėlioja. Nori būti palikta ramybėje, gulėti lovoje ir nieko neveikti“, – išpoškino viena mama.

„Ar ji atidėlioja ir tai, ką jai patinka daryti?“ – paklausiau.

„O ne! Tą, kas jai patinka, ji daro iš karto.“

„Vadinasi, jūsų dukra nėra tinginė. Ji tik išranki. Ji neatidėlioja daryti to, kas jai patinka, o tik tą, ko norite jūs. O kaip jūsų atveju? Ar jūs kada nors atsisakote tuoj pat įvykdyti jos prašymą?“ – paklausiau.

„Žinoma, jeigu esu užsiėmusi ar pavargusi, arba kai nenoriu, kad man trukdytų. Pasakau jai, kad padarysiu tai vėliau, kai turėsiu laiko. Galiausiai juk ir man reikia pailsėti“, – atkirto mama.

„O ar tai nėra tingėjimas?“ – paklausiau vėl.

„Ne. Tai – buvimas motina. Aš dirbau visą dieną ir man reikia laiko atsipūsti. Mano dukrai netenka nei perpus tiek galvoti ir rūpintis viskuo kaip man. Juk jos gyvenimas toks paprastas. Ji – tik moksleivė. Palaukime, kol jai teks gyventi suaugusiųjų gyvenimą. Ji net neįsivaizduoja, ką iš tiesų reiškia būti užsiėmusiam. Ir ką apskritai veikia tie mokiniai?“ – piktinosi mama.

Geras klausimas. Taigi turėjau galimybę paklausti vienos amerikietės merginos, kaip atrodo jos įprastinė diena mokykloje. Ji papasakojo štai ką.
„Pirmiausia turi prisiversti atsikelti, kadangi miegojau nedaug, nes iki vėlumos ruošiausi istorijos projektui, tuo pat metu susirašinėdama su visais savo draugais. Aš juk nenoriu, kad jie nustotų su manimi bendrauti, jei nereaguočiau į jų žinutes.

Po to, prieš eidama į mokyklą, turiu susitvarkyti savo išvaizdą. Pasidaryti makiažą ir šukuoseną bei sugalvoti, ką apsirengti. Tai nemaža problema – kaip parodyti savo privalumus ir paslėpti trūkumus. Tada pradedu galvoti apie mokyklą. Kurie bendramoksliai šiandien bus draugiški? Kokie mokytojai bus prastos nuotaikos? Kada rasiu laiko užglaistyti vakarykštį barnį su draugu telefonu? Ar mes vėl išsikirsime?

Dabar sunkiausias etapas: bandau išeiti iš namų nesusipykusi su tėvais dėl to, ką jiems pažadėjau padaryti, bet dar nepadariau. Žinau, laukia dar vienas pamokslas apie atsakomybę. Tikiuosi, kad bent ne šį rytą, nes turiu išeiti anksti, kad spėčiau į praktinę sesiją mokykloje pusę aštuntos ryto. Taigi išbėgu iš namų, pažadėdama tėvams pabaigti susilankstyti ir pasidėti į vietą savo skalbinius, iškrauti indaplovę ir susitvarkyti savo kambarį, vos tik grįžusi iš mokyklos. Atvykstu į mokyklą pavėlavusi penkias minutes  – kaip tik pačiu laiku, kad mokytoja galėtų mane dėl to aprėkti visų akivaizdoje.
Po to skubu į pirmą pamoką. Šiandien – svarbus kontrolinis darbas. Viliuosi, kad klausimai bus tokie, į kuriuos sugebėsiu nors ką atsakyti. Nes kad ir kiek mokyčiausi, vis tiek niekada nesu pakankamai pasiruošusi. Nekantrauju pabaigti mokyklą. Tačiau ką darysiu tada? Tėvai nesiliauja to klausinėję. Tačiau iš kur man žinoti?

Likusią dienos dalį bėgioju iš pamokos į pamoką, bandydama rasti tarp jų laiko pabendrauti su draugais ir užglaistyti vakarykštį barnį. Kažkas praeidamas pro šalį pareiškia man užuojautą dėl to, kad išsiskyriau su savo vaikinu. Kodėl visi žino daugiau apie mano santykius nei aš pati? 

Pamokos pagaliau baigėsi, Sąsiuviniai prirašyti naujų užduočių. Skubu į darbą. Keletą valandų po pamokų kasdien turiu šypsotis nekantriems klientams, kad užsidirbčiau truputį pinigų. Kad galėčiau grąžinti draugams tai, ką iš jų pasiskolinau. Susimokėti už kai kurias savo išlaidas, nes tėvai nori, kad elgčiausi kaip labiau suaugusi. Tačiau, atrodo, kad kuo daugiau aš darau, tuo mažiau gaunu to, ko noriu. Jiems niekada negana.

Galiausiai grįžtu namo, pasiruošusi atsipalaiduoti ir pailsėti. Tačiau vos tik įsijungiu televizorių, tėvai užsinori su manimi pasikalbėti. Milijardas pirmasis pamokslas apie atsakomybę. Neturiu jėgų gerai jiems atsikristi, tad tėvai mano, jog jų kalbos buvo veiksmingos. Kad jie atstotų nuo manęs, iškraunu indus iš indaplovės, sulankstau keletą švarių skalbinių, o nešvarius rūbus pakišu po lova. Tada guliu lovoje ir klausausi garsios muzikos, kol tėvai ima šaukti, kad ją išjungčiau.

Norėčiau užmigti kokiai savaitei. Bet negaliu. Dar ne dabar. Turiu paskambinti ir pažiūrėti, ar galime su draugu kalbėtis nesusipykdami, kaip buvo vakar. Tada ruošiu pamokas. Atsakinėju į draugų žinutes. Ir žinau, kad dar kažką turiu parengti mokyklai, tačiau pamiršau ką. Tada pradedu nervintis ir galvoti apie rytojų.“
Iš tiesų geras klausimas: ką paaugliai veikia su savo laiku? Tad jei tėvai iš tiesų turi nuveikti ir galvoti tiek daug, kiek jų paaugliai vaikai, leiskime ir jiems pabūti „tinginiais“.

Tačiau niekada taip nevadinkime savo paauglių vaikų. Ši etiketė turi kur kas didesnį svorį, nei mano bei supranta daugelis tėvų. Dar blogiau – tėvai vaikus tinginiais paprastai išvadina tada, kai patys jaučiasi nusivylę, būna netekę kantrybės ar apskirtai yra kritiški savo paauglių atžvilgiu.

Apibūdinimas „tingus“ gali būti pozityvus tik tada, kai vartojamas išimtinais atvejais, o ne nuolat. Leidimas sau „pratinginiauti visą dieną“ gali reikšti savęs apdovanojimą ir ilsėjimąsi be jokių planų, darant labai nedaug ir mėgaujantis laisve nuo įprastinių pastangų bei darbo. Kai kas nors nuolat vadinamas „tinginiu“, jo, kaip dirbančio individo, vertė tampa kvestionuojama. Kadangi „tingėjimas“ beveik visada siejamas su „darbu“.

Bent jau JAV kultūroje darbas ir žmogaus vertė yra itin glaudžiai susiję. Tiems, kurie yra įsitikinę, jog sunkiai dirba, kaip antai, tėvams, išlaikantiems šeimą, nesunku piktintis, tais, kurie nuo jų priklausomi ar nenori atlikti namų ruošos darbų. Kai kuriems tėvams sąvoka „tinginys“ kelia asociacijų su pasyvumu, dykinėjimu ar netgi tinginystės nuodėme. Tokiems tėvams jų paauglių tinginystės požymiai gali kelti tikrą siaubą.

Ne tik nusivylę tėvai savo paauglius vaikus vadina tinginiais, tačiau ir vyresni suaugusieji, kurie taip elgiasi netgi dažniau nei vaikų tėvai. Jaunas žmogus jaučiasi įžeistas, kai būna apkaltintas tingėjimu, tačiau iš dalies tiki, jog tai tiesa. Ji ar jis, būdamas paskutinėje paauglystės fazėje, vis dar yra įvairiopai priklausomas nuo tėvų, jaučiasi dėl to jiems skolingas, tačiau norėtų toks nesijausti, bet nežino, kaip tai įgyvendinti.

Taigi ar paaugliai yra tinginiai? Galima galvoti taip: jei esi tinginys – nesi savarankiškas ir pats neužsidirbi. Arba atvirkščiai: jei nesi savarankiškas ir pats neužsidirbi – esi tinginys. Taigi abiem atvejais paauglys jaučiasi esąs tinginys. Tačiau kai esi vadinamas tinginiu ar toks jautiesi, tavo pasitikėjimas savimi menksta. Iš tiesų apibūdinimas „tinginys“ labai žeidžia.

Paauglys žino, kas yra priešinga tingumui. Tai – būti nepriklausomam ir versliam, gebančiam ką nors atlikti pačiam savo iniciatyva bei jėgomis ir be tėvų pagalbos, kai kuo toliau vis labiau tampa žema jos prašyti.

Be abejo, paauglys puikiai žino ir visus negerus dalykus apie „tinginius“ – socialinį stereotipą, kuris stiprina socialinę gėdą. Jie žino, kaip tie, kurie turi darbą ir mano, jog yra sunkiai dirbantys, linkę traktuoti nedirbančiuosius, net ir tokiu atveju, jei ne visi turi vienodas galimybes dirbti. Stereotipas „tinginys“ gali aprėpti ir dykinėtoją ar švaistūną, nededantį pastangų, nenorintį dirbti, neįnešantį savo indėlio, neužsidirbantį pragyvenimui, norintį kažką gauti veltui, gyvenantį kitų sąskaita. Aišku, paaugliai nenori būti tokie.

Iš tiesų „tinginys“ yra ilgesinio ir kur kas žalingesnio apibūdinimo santrumpa, kurią paaugliai puikiai žino – „tinginys – tai niekam netikęs“. Kas dar labiau gali žeminti? Paauglys nori būti „kam nors tikęs“.

Tačiau yra dar rimtesnis dalykas. Tarkime, tėvai tingėjimu laiko paauglio motyvacijos dirbti trūkumą, vangumą, kai šie ko nors paprašo ar pareikalauja, jo norą vien gulėti ir daug miegoti, laukimą, kad už jį viską atliktų kiti, nenorą ką nors pradėti daryti, polinkį pabėgti į elektronines pramogas, menkas pastangas dalyvauti šeimos veikloje. „Visa, ką jis norėtų veikti namuose ir mokykloje – tai nedirbti, – skundžiasi tėvai. – Jis – tinginys visomis prasmėmis.“ Tačiau ar taip yra iš tiesų?

Pasvarstykime apie kitus variantus:

Tarkime, paauglys yra toks išsiblaškęs, jog negali pakankamai ilgai susikaupti, kad galėtų iš karto daug nuveikti.

Arba jis toks neorganizuotas, kad negali sutelkti savo pastangų viena kryptimi.

O gal jis jaučia tokį didelį vidinį pasipriešinimą, kad prieštarauja viskam, kas jam liepiama?

Arba jam taip nuobodu, jog jis negali nei sukurti, nei rasti nieko įdomaus?

Galbūt jis toks priklausomas nuo savo bendraamžių grupės, kad jam svarbu vien bendrauti su jais?

Arba jis jaučia tokį nerimą, kad jį gąsdina kiekviena rimtesnė veikla?

O galbūt jūsų paauglys taip nusivylęs savimi dėl patirtos nesėkmės, kad nemato reikalo net bandyti?

Gal jį apėmusi depresija?

O gal jis patiria tokį stresą, jog papildomi reikalavimai jam yra per didelis krūvis?

Arba jis toks susipainiojęs, jog negali nuspręsti, ko jam imtis?

Galbūt paauglys priklausomas nuo narkotikų, kad gali galvoti tik apie vartojimą?

Arba jis taip įpratęs atidėlioti, kad negali nieko atlikti laiku?

Tad liaukimės paauglio motyvacijos trūkumą, nenorą bandyti ką nors daryti ar vykdyti užduotį laikyti paprasčiausiu tingėjimu, nes galime pražiopsoti kur kas svarbesnius dalykus. Dažnai tai, kas atrodo paprasčiausias „tingėjimas“, gali slėpti kur kas didesnes problemas.

Apskritai ką nors vadinti „tinginiu“ – tiek paauglį, tiek bet kurį kitą žmogų, nėra gerai. Tai ne kas kita, kaip žalingas etiketės klijavimas kitam. Tad jei ketinate ką nors pavadinti „tinginiu“, prieš tai gerai apsvarstykite.

Paklauskite savęs: „Kas yra tai, ko paauglys nedaro, dėl ko aš jį pavadinčiau tinginiu?“ Galbūt jis miega iki vidurdienio savaitgaliais arba nuolat atidėlioja savo pareigas? Jei taip yra, aptarkite šį nerimą keliantį elgesį ir nevadinkite savo paauglio „tinginiu“. Tokia asmeninė ir socialinė kritika privers jį pasijusti tik dar blogiau ir jis nepradės geriau elgtis.

Tad nepamirškite, jog tai, kas jums gali pasirodyti kaip tingėjimas, gali būti rimtesnių jūsų paauglio problemų ženklas. 

Parengė Jurga Žiugždienė