Pakartosiu tai, ką jau ne kartą esu sakęs, – kiekviena kelionė prasideda nuo paties sunkiausio uždavinio – atsirinkti knygas, kurios keliaus kartu su manimi. Šis uždavinys tampa žymiai sunkesnis, jei tenka skristi tik turint rankinį bagažą. Be abejo, dar reikia palikti šiek tiek vietos ir knygoms, kurios įsitrauks į draugiją jau kelionės metu naršant knygynų lentynas. Štai kovo mėnesį, grįždamas iš Londono, netgi padariau netikėtą atradimą – į mano striukės kišenes, kurios iš tiesų yra nemažos, telpa net šešios knygos. Jų jau niekaip negalėjau sutalpinti į kuprinę.  

Atsirinkti tinkamą knygą kelionei yra labai svarbu. Tinkamai pasirinkta knyga atveria horizontus, kurie priešingu atveju liktų nematomi. Knyga leidžia pažvelgti į miesto ar vietovės dabartį ir praeitį, taip pat įskaityti ir svajones, kurios buvo neatskiriamai suaugusios su ta vieta. Gera knyga atveria ne paprasčiausius faktus, kurie netrukus pasimiršta, o veikiau pasakoja istorijas, atspindinčias žmonių išgyvenimus, jų potyrius, taip pat istorinių įvykių kontekste atskleidžiančias asmenines komedijas, tragedijas, farsus ar žygdarbius. Kitaip tariant, tokia knyga veda gilyn į miestą, ir gilyn į žmogaus sielą. Juk įdomiausia dažnai būna ne tai, kas matoma plika akimi, o tai, kas veda į užkulisius, į užkaborius, tolyn už nublizginto fasado.

Taip klaidžiojau po Romą su Caravaggio biografija, pasakojančia ne apie prabangiąją Romą, o apie jos purviną, siautulingą, nuodėme kvepiančią pusę, kurioje gimė vieni didingiausių dailės kūrinių. Taip klaidžiojau po Gdanską su Timothy Gartono Asho knyga apie „Solidarumo“ iškilimą ir, stovėdamas šalia žymiosios laivų statyklos, kadaise nešiojusios Lenino vardą, rodos, girdėjau minios maldas, energingai reiškiamus reikalavimus valdžiai ir juste jutau tų laikų įtampą, tas didžiules viltis ir nerimą dėl to, kaip gi viskas baigsis.

Taip klaidžiojau ir po Jeruzalę su Amoso Ozo „Pasakojimu apie meilę ir tamsą“, o po Tel Avivą – su Etgaro Kereto sudaryta juodųjų istorijų rinktine „Tel Aviv Noir“, atveriančia visiškai kitokią šio blizgančio ir spalvingo miesto pusę. Ir štai dabar po truputį vėl dėlioju savo kelionės į Izraelį planus. Priežasčių kelionei yra daug, tačiau viena jų – neseniai pasirodžiusi vyskupo Liongino Virbalo SJ knyga „Šventoji žemė“. Tai yra kelionės vadovas, kviečiantis leistis į piligrimystę po žemę, kurioje slypi krikščionybės ištakos.

Iškalbingas yra jau pats knygos viršelis, kurio pirmajame plane regimas kryžius. Į šį viršelį sutelpa ir visa knygos esmė – kvietimas žvelgti į šią žemę per kryžiaus prizmę. Esu keliavęs po šias žemes kaip žmogus, besidomintis Izraelio istorija, kaip litvakų kultūros ir paveldo mylėtojas, kaip stebėtojas, norintis pažinti įvairiausias ten gyvenančias kultūras, kaip tas, kuris nori atsakyti į klausimą, kodėl šią žemę iki šiol drasko kruvini nesutarimai, kodėl A. Ozas Jeruzalę pavadino sena nimfomane, kuri plačiai žiovaudama nuo savęs stumia kiekvieną meilužį prieš tai jį visiškai išsunkusi, ar galų gale kaip tas, kuris tiesiog nori aplankyti bičiulius ir pailsėti nuostabios gamtos apsuptyje.

Trumpai tariant, piligrimystė dar niekada nebuvo pagrindinis mano apsilankymo šioje žemėje tikslas. Taip, lankiausi Jeruzalės Kristaus kapo bazilikoje, kitose keliose krikščionims svarbiose vietose, tačiau tai buvo tik maža dalis kelionės. Tiesa, ir tada vis dėlto buvau su savimi pasiėmęs Naująjį Testamentą, kad, lankydamasis šioje knygoje minimose vietose, galėčiau perskaityti atitinkamas ištraukas. Tiesa, tai pasirodė nesąs pats lengviausias uždavinys, ypač kai tekdavo skubėti. Tad vyskupo L. Virbalo SJ knygos bene didžiausias privalumas yra tas, kad šalia pasakojimų apie konkrečią vietą yra pateikiamos su ja susijusios Evangelijos ištraukos. Taip lengvai galime kelionėje sekti Jėzaus žemiškojo gyvenimo pėdomis.

Tad visa tai iš karto leidžia susitelkti į skaitinį ir sekti piligrimų pamokymu, kad tikras piligrimas keliauja ne tik pirmyn, tačiau ir aukštyn. Kitaip tariant, piligriminė kelionė yra neatsiejama nuo dvasinių pratybų, maldos, savo santykio su Dievu peržiūros. Taigi kelionės po Šventąją Žemę vadovas yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis gidas.

Kelionės vadove gausu ir istorinės informacijos apie konkrečias vietas. Pliki faktai čia apipinami ištraukomis iš įvairiausių kūrinių – ar tai būtų Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio pasakojimas apie kelionę į Jeruzalę, ar istoriko Juozapo Flavijaus „Žydų karas“, ar Amino Maloufo knyga „Kryžiaus žygiai arabų akimis“.

Labai vertingas yra ir supažindinimas su Vidurio Rytų krikščionimis. Po Vilniuje vykusio knygos pristatymo juokavau, kad akimirką jau buvau patikėjęs, jog visi tie pasidalijimai į skirtingas bažnyčias, kilę tiek iš nesutarimų teologiniais klausimais, tiek iš politinių kovų ar kultūrinių skirtumų, tapo aiškūs. Vis dėlto netrukus viskas vėl subyrėjo. Tebūnie, nes svarbiausia čia yra pats suvokimas apie skirtingus kelius, kuriais žmonės ieško būdo atsiliepti į Dievo pašaukimą, ir jų troškimas čia ir dabar sekti Kristumi.

Pati knyga patogiai suskirstyta į skyrelius, atsižvelgiant į geografinius regionus. Pasakojimą iliustruoja nuotraukos, kurios yra integrali knygos dalis, o ne tik desertas, nukreipiantis dėmesį nuo pasakojimo gijos. Smarkiai padirbėta su žemėlapiais, o darbo čia tikrai būta, nes dalis vietovardžių į lietuvių kalbą transkribuoti buvo pirmą kartą. Tad čia nemažai teko paplušėti ir specialiesiems redaktoriams Nagliui Kardeliui ir Vytautui Ališauskui.

Netrūksta knygoje ir įdomios informacijos. Štai atsimenu, kaip kartą draugė paklausė, ar tiesa, kad per praėjusias Kalėdas šventėme 2014-ąjį Jėzaus gimtadienį. Ne, atsakiau, nes žinojau, kad tai nėra tiksli data, tačiau nieko daugiau pakomentuoti ir nebegalėjau. Netrukus po to savo rankose jau varčiau šią knygą, kurioje yra ir pasakojimas apie tai, kaip vienuolis Dionizas Mažasis šeštajame amžiuje nusprendė, kad metai turi būti skaičiuojami ne nuo pagoniškos Romos įkūrimo, kaip kad buvo daroma anksčiau, o nuo Jėzaus gimimo. Puiku, tačiau jam dar reikėjo, remiantis šaltiniais, nustatyti ir tikslią Jėzaus gimimo datą, o tai darydamas jis padarė šešerių ar septynerių metų paklaidą.

Ši vyskupo L. Virbalo knyga yra žymiai daugiau nei tik praktinis kelionės vadovas, apsiribojantis sausa istorine informacija, keliais įdomiais faktais, šūsneliu nuotraukų ir nuorodomis apie tai, kaip efektyviai planuoti nakvynę, maisto pertraukas ar pramogas. Tai kelionės vadovas, kuris net esant čia leidžia bent šiek tiek prisiliesti prie Šventosios Žemės ir jos istorijos gijų, nuo Jėzaus žemiškojo gyvenimo vedančių iki pat mūsų dienų.

Tiesa, skaityti ją čia ir dabar nėra lengva, nes nejučia pagaunu save besidairantį į savo kelioninį lagaminą, į kurį įsimesčiau šią knygą, ir dumčiau ten, kad viską regėčiau ne nuotraukose ir žemėlapiuose, o tikrovėje. Neabejoju, kad ši knyga bus puikus vadovas tiek tiems, kurie nuspręs po Šventąją Žemę keliauti savarankiškai, tiek tiems, kurie ten vyks kaip grupės nariai. Galiausiai ši knyga yra puiki dovana tiems, kuriuos norite paskatinti kelionei, ar tiems, kurie jai jau ruošiasi. Pirmyn ir aukštyn į Šventąją Žemę.