Turbūt daugelis esame daugiau ar mažiau susidūrę su užsieniečiais, kurie gyvena Lietuvoje. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose matome po truputį vis daugiau užsieniečių, kurie įsikuria Lietuvoje, čia dirba, kuria šeimas. Tiesa, mažesniuose miesteliuose ar kaimuose tai dar labai retas reiškinys, greičiau pavieniai atvejai. Visgi, kaip mes elgiamės su šiais žmonėmis, kurie paliko savo kraštus, draugus ir gimines ir atvyko čia laimės ieškoti? Ar mes juos laikome kitokiais ir šalinamės? Ar kaip tik siekiame bendrauti ir padėti įsitraukti į bendruomenę? Jei bendraujame, tai kaip? Kokia kalba? Ar mums svarbu, kad užsienietis kalbėtų lietuviškai? Ar turime kantrybės padėti ir stengtis suprasti, kai lietuviškai kalbėti yra sunku? Ir svarbiausia – kaip sekasi užsieniečiams kalbėti lietuviškai, kaip jie pradeda tą daryti, kiek ir kaip išmoksta lietuvių kalbą?

Lietuvių kalbos kaip antrosios formaliai yra mokoma universitetuose ir įvairiose kalbų mokyklose, tačiau išsamių tyrimų apie tai, kaip iš tiesų vyksta mokomasi šios kalbos, nebuvo. Pastaruosius beveik dvejus metus buvo vykdytas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip išmokstama lietuvių kalba kaip antroji, t. y. ne gimtoji. Taigi, norint ištirti lietuvių kaip antrosios kalbos įsisavinimą buvo įrašinėjama 17 Lietuvoje gyvenančių užsieniečių kalba. Kadangi norėta išsiaiškinti spontanišką, natūralų išmokimą, pirmenybė teikta užsieniečiams, kurie nėra mokęsi arba tik nedaug formaliai mokėsi lietuvių kaip antrosios kalbos, t. y. lankė kalbos kursus. Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad tie užsieniečiai, kurie nori kalbėti lietuviškai (yra nemenka dalis, kurie gyvena Lietuvoje ilgesnį ar trumpesnį laiką, tačiau nemoka daugiau nei poros mandagumo frazių, todėl jie į tyrimą nepateko) bent šiek tiek mokosi formaliai. Visgi didžioji tiriamųjų dalis yra klausę tik iki 100 ar mažiau valandų lietuvių kalbos pamokų. Kadangi per tyrimui atlikti skirtą laikotarpį (tyrimas vykdytas pagal podoktotantūrinių stažuočių programą, koordinuojamą Lietuvos mokslo tarybos), visiškai visko ištirti neįmanoma, buvo susitelkta į tai, kaip lietuviškai kalbantys užsieniečiai reiškia veiksmą ar būseną.

Vyrauja stiprus įsitikinimas, kad lietuvių kalba yra tokia sunki, kad užsieniečiui jos išmokti beveik neįmanoma. Šis įsitikinimas nėra visiškai nepagrįstas, tačiau nebūtinai dėl tų priežasčių, kaip atrodo gimtakalbiams. Kitaip tariant, užsieniečių patiriami sunkumai pradedant kalbėti lietuviškai yra iš esmės kitokie nei sunkumai, kylantys lietuviams gimtakalbiams vaikams per lietuvių kalbos pamokas. Taigi, kaip Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai dorojasi su lietuvių kalba? Tam tikslui pagal iš anksto numatytą metodiką buvo renkami kalbiniai duomenys iš skirtingų tautybių, amžiaus, išsilavinimo užsieniečių, kurie Lietuvoje gyvena dėl skirtingų priežasčių ir nevienodai ilgai. Tokio įvairiapusiškumo tyrime siekta sąmoningai, nes norėta pažvelgti į universalius lietuvių kalbos įsisavinimo dėsnius.

Terminas „įsisavinimas“ vartojamas norint pabrėžti vidinius procesus, kurie vyksta žmogui „perimant“ kalbą iš aplinkos, t. y. ne mokantis per kalbos pamokas. Įsisavinti kalbą yra unikalus žmogiškasis gebėjimas, kurį turime visi. Juk visi vaikai išmoksta kalbą, kurią girdi savo aplinkoje nuo mažens. Jei girdi daugiau nei vieną, paprastai išmoksta jas visas. Šis gebėjimas lygiai taip pat galioja ir suaugusiesiems, gyvenantiems kitos kalbos apsuptyje. Tiesa, suaugusiesiems gana retai pavyksta pasiekti tokį pat lygį kaip vaikams, t. y. tapti tokiems, kaip gimtakalbiai. Taip yra dėl daugelio veiksnių, iš kurių amžius yra tik vienas ir nėra svarbiausias, nors dažnai tai, kas susiję su amžiumi, yra pirmiausia ir labiausiai pastebima. Dėl fiziologinių procesų mūsų artikuliacinis aparatas galutinai nusistovi maždaug paauglystės laikotarpiu, todėl vėliau kalbos padargai sunkiai geba prisiderinti tarti garsus, kurių nėra mūsų gimtojoje kalboje. Dėl to gimtakalbiai girdi „užsienietišką akcentą“, kuris gali būti silpnesnis ar stipresnis, kai kuriais atvejais netgi kliudyti supratimui. Visgi šie fonetiniai aspektai, kad ir labiausiai pastebimi, nėra patys svarbiausi įsisavinant kalbą.

Lietuvių kalba yra gana turtinga morfologiškai, tik pagalvokime apie tai, kiek informacijos galime sutalpinti, tarkime, žodyje bėgiodavome. Ši forma ne tik nusako veiksmą bėgti, bet dar pasako, kad veiksmas vyko praeityje, į jį be kalbančiojo asmens buvo įtrauktas bent dar vienas žmogus ir veiksmas buvo kartojamas daugiau nei vieną kartą. Ne visos kalbos veikia pagal tokią sistemą, todėl žmonėms, kurių gimtojoje kalboje visa ši papildoma informacija (veiksmo laikas, veikėjas ir t. t.) nurodoma pasitelkiant kitas priemones, pvz., asmeniui nurodyti privalomas įvardis, gali būti sunku iš pradžių suprasti tokią sistemą, o net ir suvokiant sistemą reikia kaskart kalbant atrinkti tokią galūnę, kuri tiktų pagal lietuvių kalbos gramatikos taisykles.

Tyrimo metu buvo stengiamasi išsiaiškinti natūralų žmogaus kalbos mokėjimą, todėl pirmoji tyrimo dalis buvo iš esmės laisvas pokalbis, kartais prie arbatos puodelio, kurio metu buvo klausiama apie tai, kodėl žmogus gyvena Lietuvoje, ką mano apie šalį ir gyventojus ir pan. Antrojo susitikimo metu buvo paprašoma atlikti tam tikras užduotis, kurios buvo vienodos visiems tiriamiesiems. Visas šis kalbėjimas buvo įrašinėjamas, iš viso surinkta daugiau nei 30 val. įrašų.

Kaip minėta, tyrimui buvo stengiamasi įrašyti kiek įmanoma skirtingesnių žmonių kalbą. Tokiu būdu iš kiekvieno tiriamojo gaunama tarsi nuotrauka tos kalbos įsisavinimo situacijos, kurią jis yra pasiekęs. Toliau iš skirtingų tiriamųjų „nuotraukų“ galima sudėlioti seką, kurioje tarsi filme galima matyti bendrą įsisavinimo raidą. Taigi, nuo ko prasideda antrosios kalbos, šiuo atveju lietuvių, įsisavinimas? Suaugusiems žmonėms antrąja kalba susikalbėti reikia kiek įmanoma greičiau ir efektyviau (skirtingai nuo mažų vaikų), todėl vos išmokę kelis žodžius jie imasi konstruoti pasakymus. Įdomu, kad pačioje pradžioje tai, kas pasakymą daro suprantamą ir yra jo centras – veiksmažodis – dažnai yra išvis praleidžiamas. Pavyzdžiui, kalbėtojas Diego (54 metų, gyvena Lietuvoje nuolatos 10 metų) pasakodamas apie savo pirmąjį atvykimą į Lietuvą sako: pirmą kartą į...katedro aikštė...čia mytingas...čia labai daug žmonės su vėliava. Toliau, matydamas, kad jo lietuvių kalbos resursų nebepakanka, pasitelkia kitą kalbą būtent veiksmui išreikšti: shouting laisvė laisvė. Šiuo atveju susikalbėjimas su gimtakalbiu įvyko tik dėl to, kad abiem pašnekovams yra žinomos aplinkybės, į kurias nurodoma, kitu atveju suprasti nebūtų įmanoma – nepasakoma, kada veiksmas vyko, koks tas veiksmas buvo ir pan. Arba, kalbėtojas Angel (45 metų, Lietuvoje maždaug 2,5 metų) sako: aš vieną espaniškai. Labai sunku, mano labai sunku. Iš konteksto, kuriame pasakoja apie lankomus kalbos kursus galima suprasti, kad jis esąs vienintelis ispanakalbis grupėje ir dėl to jam labai sunku, tačiau visgi lieka neaišku, kas yra sunku, ar tai, kad jo niekas nesupranta, ar kad jis kitų nesupranta, ar kad neturi draugų ar dar kas nors kita.

Visgi norėdami komunikuoti ir galėdami tą daryti, kitakalbiai kūrybingai panaudoja kitus būdus – parodo, imituoja garsu, gestais. Žinoma, ne visus veiksmus galima išreikšti gestais, todėl ilgainiui iš aplinkos kalbos (arba, žinoma, ir aktyviomis pastangomis, pavyzdžiui, ieškant žodyne) pradedami įsisavinti veiksmus ar būsenas nusakantys žodžiai – veiksmažodžiai. Jų atsiradimas kalboje žymi svarbų etapą įsisavinimo raidoje – galima pradėti konstruoti pasakymą aplink centrą (tarinį). Šioje stadijoje yra svarbu nusakyti tik veiksmą, t. y. reikalinga tik veiksmažodžio reikšmė, o visa kita informacija apie veiksmo laiką, veikėją ir pan. pasakoma kitais papildomais žodžiais. Pavyzdžiui, kalbėtojas Juan (32 metų, Lietuvoje 3 metus), paklaustas pasakyti kokį tradicinį receptą sako: mes kalba apie vieną nesunkus...not a difficult dish...po darbo tu neturi laiko, tu neturi like energy yeah tu tu reikia...greitas yeah. Taigi veikėjui nusakyti pasitelkiami įvardžiai, laikui išreikšti gali būti vartojami vietos pavadinimai, pvz., sakant savo kilmės šalies pavadinimą turima omenyje „kai gyvenau ten“ ir pan.

Svarbu pastebėti, kad ši atsirandanti veiksmažodžio forma paprastai dažnai vartojama aplinkos kalboje. Dažniausiai tokia vienintele tik pagal reikšmę vartojama forma būna trečiojo asmens forma (pvz., bėga, dirba), tačiau gali būti ir bendratis, kai kuriais atvejais dažnesnė šnekamojoje kalboje vienaskaitos pirmo asmens forma (pvz., nežinau, kuris dažnai vartojamas kaip formulė ar intarpas, teigiama forma vartojama žino). Taip vartojamas veiksmažodis tik pagal jo reikšmę nesigilinant į tai, kad lietuvių kalba ta konkreti forma vartojama tik konkrečiam laikui ar asmeniui reikšti. Taigi taip lietuviškai kalbėdamas užsienietis ne kaskart klysta pasirinkdamas tinkamo asmens formą, kaip atrodo gimtakalbiui lietuviui, o tiesiog vartoja vienintelę konkretaus veiksmažodžio formą, esančią jo repertuare.

Įdomu, kad ši, tokia gimtakalbiams „pilna klaidų“ ir „be gramatikos“ įsisavinimo stadija, dar vadinama bazine atmaina, gali būti labai efektyvi komunikacijai. Iš tiesų, išmokus pakankamai daiktų ir veiksmų pavadinimų, prieveiksmių, kad galėtų pasakyti, kada, kur ir kaip veiksmas vyko ir kitaip nuolat turtindamas savo žodyną, žmogus gali ilgainiui kalbėti visai greitai, gana laisvai ir pakankamai aiškiai. Dėl šios priežasties kalbos įsisavinimo raida čia gali ir sustoti. Kaip minėta, ilgiau gyvenant kalbos apsuptyje išmokstama naujų žodžių, net ištisų posakių, kuriuose gali pasitaikyti ir sudėtingesnių veiksmažodžio formų (pvz., ne/galima arba būtų gerai ir pan.), tačiau tos formos tik atkartojamos kaip išmoktos ir žmogus negali sudaryti tokios pačios formos iš kito veiksmažodžio. Tarp tyrimo dalyvių geras to pavyzdys yra kalbėtoja Jane (48 metai, Lietuvoje – 16 metų), kuri kalba gana laisvai ir aktyviai, pasakoja apie vakarykštį įvykį: vakar aš buvau dėl orthodontist, nežino kaip pasakyti. I(r) ant durys yra reklama sakykit skambučiai prašau. Ir press the button, you know. Tik lietuviškai. Durys yra uždaro. Aš sako oh, aš žinau, skambutį tiiiiik ir...atidaro. I(r) toliau reikia kalbėti su šitas žmonės kam sėdėti yra receptionist. Kada noriu važiuojat, ateis, ką tu nori, kiek kainuoja, kokią dieną. Visos. Dar įdomiau, kad iki šios atmainos iš principo visų antrųjų kalbų įsisavinimas vyksta pagal tuos pačius principus.

Visgi tokia kalbos atmaina yra gimtakalbių labai jaučiama kaip „netaisyklinga“ ir dažnai reikalauja, kad gimtakalbis įdėtų pastangų suprasti, kas yra sakoma. Taigi priklausomai nuo žmogaus nusiteikimo, poreikių ir kitų veiksnių gali būti jaučiama kaip nepakankama ir tuomet imama pastebėti, kad tas pats žodis aplinkos kalboje vartojamas daugeliu skirtingų formų, kurios imamos po vieną integruoti ir savo šnekoje. Šis esminis lūžis link konkrečios tikslinės kalbos pradeda naują etapą įsisavinimo raidoje ir vyksta gana pamažu.

Pirmiausia įsisavinant lietuvių kalbą išmokstamas esamasis laikas. Tai gana natūralu, kadangi paprastoje kasdienėje kalboje šios formos yra dažniausios. Prie jau minėtos vienintelės (pamatinės) veiksmažodžio formos pridedamos kitos, pirmiausia vienaskaitos ir daugiskaitos pirmųjų asmenų formos (aš ir mes). Šios naujos į konstruojamą kalbos sistemą įeina ne bet kaip, o tik tiems konkretiems asmenims reikšti. Toliau įsisavinama bendratis, vėliau būtasis kartinis ir būsimasis laikai. Svarbu, kad praeities ir ateities laikai pradedami vartoti nuo veiksmažodžio „būti“ formų, kurios gali pasitaikyti ir gana anksti, vėliau palaipsniui šių laikų formos sudaromos ir iš kitų veiksmažodžių. Sudėtingesnės lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemos dalys, tokios kaip tariamoji nuosaka (išskyrus formulę norėčiau), dalyvis, būtasis dažninis laikas, pusdalyvis ir padalyvis, gali visai nebūti įsisavintos arba įsisavinamos daug vėliau.

Taigi ar tikrai lietuvių kalba yra tokia sudėtinga, kad jos negalima išmokti? Tikrai ne, kaip ir bet kurios kitos kalbos. Net du trečdaliai tiriamųjų buvo žengę toliau bazinės atmainos. Tai veikia daugelis veiksnių, pavyzdžiui Susan (23 metai, Lietuvoje tik 8 mėnesius) sako: jei tu nori žinoti apie žmonės širdi, reikia kalbėti su jos pirma kalba, ar supranti? Ir jo, aš noriu žinoti, aš noriu būti gera draugė. Ir gal jie su manim kalba angliškai, bet aš kalbu lietuviškai ir mes būsime geriau draugai. Alexandr (20 metų, Lietuvoje ketvirti metai) sąmoningai svarsto: aš galvoju, ar tai gerai, nu kaip, gyventi šalyje ir nežinoti šitą kalbą šito šalyje. Aš norėčiau, kad žmonės, kurie atvažiavo Ukrainoj, kad jie žino ukrainiečių kalba. Taigi jeigu aš Lietuvoj, tai logiškai, kad man reikia lietuviškai kalbėti.

Nicolas (32 metai, aštuonerius jau nuolat gyvena Lietuvoje) sako, kad bent Vilniuje galima gyventi ir nemokant kalbos, nes yra daug žmonių, kurie moka angliškai, bet jam to nepakako, nes jei tu nori būti, arba jausti nu tokia dalis. Mieste arba dalis nu ten visuomenė, tai teikia kalbėti ta, nu, kalba iš kur tu gyveni. Nes tada tu ne... tu pažįsti tik žmonės, kurie nori su tavim pakalbėti, tu neturėsi galimybės pakalbėti su visais ir tada susipažinti su tikra, nu, su tikru Vilnium arba ten kažko. Tau reikia būtinai išmokti lietuvių kalbą, kad tu galėtum girdėti, kas vyksta aplink. Ir ir tada jaustis kaip... kaip nebe užsienietis. Tai dėl to norėjau, labai, nu, man buvo svarbu išmokti lietuvių kalbą ir aš norėjau čia, nu, čia gyventi.

Žinoma, labai svarbu ir dėl ko žmogus atvažiuoja į Lietuvą. Vyriausioji tyrimo dalyvė Anna (66 metų, Lietuvoje gyvena 18 metų) sako, kad atvažiuoti į naują šalį, kai tau netoli penkiasdešimt, ir mokytis naują kalbą ir kultūrą reikia drąsos ir ne visada yra lengva, tačiau kaip galiu kitiems pasakyti Dievo meilė, jei nemoku kalba. Kalba yra... yra pagrindinis, yra kaip duona. Kaip duona, tada išmoksiu.

Taigi norint gerai lietuviškai kalbėti yra ne tiek svarbu, kiek kalbos kursų užsienietis lanko (nors formalus kalbos mokymais, žinoma, gali padėti greičiau įsisavinti), bet kaip jis suvokia ir kaip yra nusiteikęs kalbos atžvilgiu. O prie nusiteikimo (arba ne) prisidedame kiekvienas iš mūsų, nes mes, gimtakalbiai, esame tie, kurie sudaro tą aplinkos kalbą, iš kurios jie semiamasi žinių, ir apskritai bendrą kontekstą, kuris gali tiek atitolinti ir atstumti, tiek traukti ir skatinti įsijungti.