Visą pavasarį ir birželio mėnesį Lietuvos parapijose šurmuliuoja Pirmosios Komunijos šventės. Tai ypatingo jaudulio kupina diena, kuri vainikuoja netrumpą pasiruošimo laikotarpį. Kaip tas pasiruošimas vyksta? Nuo ko pradėti tėvams, kurie norėtų sudaryti sąlygas savo vaikams užmegzti artimesnį santykį su Dievu? Sesuo Onutė Petraškaitė MVS, ne pirmą dešimtmetį ruošianti vaikus ir paauglius sakramentams, pabrėžia, koks svarbus visos šeimos įsitraukimas į tikėjimo perdavimo procesą, kad Pirmoji Komunija nebūtų ir paskutinė.

Šiuo metu bažnyčiose sekmadieniais matome baltai pasipuošusių vaikų būrius – vyksta Pirmosios Komunijos šventės. Šiai dienai buvo ilgokai ruoštasi – nuo ko viskas prasideda?

Kai tėvai nori paruošti savo vaikus Pirmajai Komunijai, turi kreiptis į savo parapijos raštinę ar kleboną. Paprastai rugsėjo mėnesį paskelbiama, kada bus registracija, o nuo spalio parapijoje prasideda pamokėlės, kurios tęsiasi iki gegužės mėnesio. Per registraciją išsiaiškinama, ar vaikas yra pakrikštytas, ar iš tikrųjų ruošiasi tik Pirmajai Komunijai, o galbūt jau yra tokio amžiaus, kada ruošiantis Krikštui reikia kartu ruoštis ir Pirmajai Komunijai bei išpažinčiai.

Pamokėlės vyksta kartą per savaitę, trunka maždaug valandą. Vaikai renkasi parapijos salėje, koplytėlėje ar kitur – priklausomai nuo to, kokias patalpas turi parapija.

Pamokėlės vyksta sekmadieniais?

Ne, nuspręsta, jog patogiau vaikams ruoštis bet kurią darbo dieną – nuo pirmadienio iki penktadienio. Tiesa, kai kuriose parapijose yra išimčių ir katechezės vyksta savaitgaliais, tačiau dažniausiai pamokėlės vyksta po pamokų, vaikams patogiu metu.

Kartais tėvai sako: „Niekaip negalime lankyti pamokėlių, nes vaikas lanko 5 būrelius...“ Mes patariame tais metais pasirinkti, ar vaikas atsidės pasiruošimui Pirmajai Komunijai, ar tik bėgios iš būrelio į būrelį, ir jam bus sunku susikaupti prie katechezių turinio. Raginame tėvus pagalvoti ir apsispręsti, ar norime sąmoningai, aiškiai, gražiai paruošti vaiką Pirmajai Komunijai. Gal tada verta tais metais atsisakyti kurio nors būrelio, kad vaikui nebūtų papildomo krūvio ir katechezės netaptų tik apsunkinančiu priedu ar prievole. Jei su tokiu nusiteikimu ateinama, vaikai neretai vidury kurso meta pamokėles, nes pasidaro per sunku. Tad pirmas patarimas – nusiteikti: kad susitikimai vyks kas savaitę, išskyrus mokyklos atostogas, kai ir mes darome pertrauką, kad švenčių ir atostogų metu vaikai pailsėtų ir pabūtų su šeima.

Apie kokio amžiaus vaikus kalbame?

Pagal Bažnyčios dokumentus ruoštis Pirmajai Komunijai galima nuo 7-erių. Patartina nuo 9–10 metų, kai vaikai jau įgunda patys skaityti ir gali nesunkiai pasiruošti. Žinoma, jei vaikai imlesni ir šeima dažnai lankosi bažnyčioje, galima ruošti ir aštuonmetį. Anksčiau nerekomenduočiau, nors, kaip minėjau, Bažnyčia to nedraudžia. Mano galva, 8–10 metų vaikai išties labiau pasiruošę, būtent šiam amžiui yra pritaikytos programos, kai kuriems septynmečiams būna per sunku ir dažniausiai paprašome palaukti.

Kas yra katechetai?

Dažniausiai – tikybos mokytojai, kartais broliai vienuoliai ar seserys vienuolės, kunigai. Katechetas turi turėti bent minimalų teologinį-katechetinį išsilavinimą, būti pasiruošęs perteikti tikėjimo žinias vaikams pagal jų amžių.

Pirmieji katechetai vis dėlto yra šeima, tėvai. Dažniausiai tėvai nesugeba, negali ar nemoka perduoti tikėjimo žinių, todėl ir kviečiame atvesti į parapijos bendruomenę. Tačiau visada tėvams primename, kad tai jų pareiga. Bažnyčia savo dokumentuose pabrėžia, kad pirmieji mokytojai yra vaikų tėvai.

Iš praktikos pastebėjau, kad jeigu tėvai bendrauja su vaikais, jei visa šeima eina į bažnyčią, tuomet vaikai ateina pasiruošę priimti tikėjimo žinias, nusitekę, yra imlūs, smalsūs, daug žino. Jiems tai nėra prievolė, o dar vienas žingsnelis arčiau Jėzaus.

Jei tėvai neina su vaikais, jau tampa sudėtingiau, nes vaikui kyla daug klausimų, atsiranda nežinomų dalykų, ypač jeigu tėvai sako: „Tu nueik, pasiruošk, o aš tau už tai kompiuterį nupirksiu ar ką nors kitą padovanosiu.“

Kitas aspektas – jeigu vaikai turi gražų santykį su savo gimdytojais, tuomet jiems daug lengviau šį santykį perkelti į bendravimą su Dievu. Priešingu atveju, tikėjimo patirtį – ne žinias, kurias jis nesunkiai gali išmokti per porą savaičių ar mėnesį, – perteikti yra gana sunku.

Dažnai pasitaiko, kad močiutės, o ne tėvai ar mamos, nori „sutvarkyti“ savo anūkus. Nesakau, kad tai visai blogai. Kartais tai tiesiog paraginimas, priminimas, kad vaikas pasiruoštų, pažintų tikėjimą ir užmegztų su santykį su Dievu, tačiau labai dažnai reikia ir pačių tėvų noro, bendradarbiavimo ir buvimo šalia.

Pasiruošimo laikotarpį vainikuoja egzaminas? Kokie reikalavimai keliami? Ar kiekvienas pradėjęs kursą pabaigoje švenčia šventę?

Katechezę vainikuoja ne egzaminas, o šventė: vaiko susitikimas su Jėzumi. Taip, kai kuriems vaikams svarbu žinoti, kad jų laukia egzaminas – aiškus tikslas, kodėl jie turi mokytis ir išmokti, – padeda susitelkti. Šiaip labiau vadiname ne egzaminu, o žinių patikrinimu, kai pamatome, ką vaikas išmoko, ką dar turi pasimokyti. Juk šitos žinios nėra skirtos „egzaminui“, po kurio galima viską pamiršti – tai žinios visam gyvenimui. Deja, dar dažnokai vaikai toliau nebesiruošia Sutvirtinimo sakramentui, nei kitaip negilina tikėjimo. Tad šios tikėjimo žinios kartais yra vienintelės visam gyvenimui, ir tai mane liūdina. Vaikams augant turėtų augti ir tikėjimo žinios, patirtis.

Jei vaikas praleidžia daugiau nei trečdalį pamokėlių, prašome kursą kartoti – tačiau tokių būna vienetai.

Šventę švenčia kiekvienas, kuris turi norą. Reikalavimai – lankyti pamokėles kartą per savaitę ir visai šeimai sekmadieniais dalyvauti Mišiose. Tai tikėjimo patirties įgijimas ir perdavimas, todėl primygtinai prašome tėvus atsivesti vaikus sekmadieniais į Mišias. Pavyzdžiui, Bernardinų bažnyčioje kartą per mėnesį vyksta katechezės tėvams, tačiau į jas ateina tik pusė jų. Dalyvavimo Mišiose niekaip neregistruojame, paliekame tai tėvų atsakomybei ir sąmoningumui: per prievartą Dievas neina pas žmogų.

Atsižvelgdama į savo katechetinę bei sielovados patirtį, siūlyčiau tėvams šiai šventei ruoštis kartu su vaikais. Tai gali tapti gera proga atgaivinti savo tikėjimo žinias, pasimokyti, ko nebuvo gavę, pasiaiškinti, kas nesuprantama. Gali tapti graži visos šeimos patirtis.

Su kokiomis nuotaikomis tėvai atlydi savo vaikus? Ką patys žino apie tikėjimą?

Dažniausiai susiduriu su tėvais, kurie patys niekada neturėjo katechezių, tikybos pamokų – būtent šiuo laikotarpiu ateina daug tėvų, baigusių dar tarybines mokyklas, neragavę tikėjimo dalykų. Tokiems tėvams būtų labai naudinga parapijoje dalyvauti jiems skirtose katechezėse, nes jose suprantamu būdu paaiškinama ir tai, kaip perduoti tikėjimo žinias vaikams. Labai naudinga patiems domėtis, suprasti ar atnaujinti žinias. Neretai tėvai sako: „Nemokam, nežinom...“ Tad sakau, ateikit, pamokysim.

Dar raginu tėvus domėtis, ką vaikas mokosi, pasiklausti, gal jam liko nesuprantamų dalykų, kurių nedrįsta paklausti mokytojos ar kitų vaikų. Jei patys negali paaiškinti, raginu pasakyti mums, nes vaikai kartais nedrįsta pasakyti, ko nesuprato. Vaikai ateina iš įvairių šeimų: vieni jau moka maldeles, nes bažnyčioje lankosi nuo mažens, kitus pamokė seneliai... O kitiems tenka visko išmokti ruošiantis Pirmajai Komunijai. Tai irgi gerai. Tik jeigu elementarias tikjimo žinias vaikas įgyja namuose, jis yra imlesnis ir katechezėse, jam lengviau sekasi.

Koks yra katechezių turinys?

Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro paršuota programa pristato Išganymo istoriją, maldas ir sakramentus. Pasiaiškinama, kas yra išpažintis ir komunija. Mokomės dalyvauti šv. Mišiose, suprasti, kas tai yra, kad vaikai turėtų troškimą susitikti Dievą ir bent minimalią tikėjimo patirtį. Žinoma, niekada negali įlįsti į vaiko širdelę, bet stengiamės bent daigus sužadinti... Geriausia, kai visa šeima kas savaitę dalyvauja Mišiose ir ypač, kai meldžiasi namuose. Jei vaikai tai patiria, jiems išmokti maldas, aiškintis tikėjimo dalykus kur kas lengviau, suprantamiau ir natūraliau. Jei vaikai nėra matę pavyzdžio, būna labai sunku ir labai dažnai po Pirmosios Komunijos parapijoje jų daugiau nebematome.

Koks procentas vaikų lieka?

Sunku pasakyti. Dažnai ateina ruoštis sakramentams ir iš kitų parapijų, tad sunku suskaičiuoti, kiek lieka. Norėčiau būti optimistiška ir sakyti, kad bent 10–20% naujų vaikų lieka parapijos gyvenime. Norėtųsi, kad būtų kur kas daugiau...

Pirmoji kliūtis, kad ir kaip ten būtų, yra šeimos patirtis, jeigu šeimoje tėvai nėra praktikuojantys arba tikintys, tada ir vaikas dažniausiai neis į bažnyčią. Jam reikia pavyzdžio, reikia palydėti. Dažnai, kai per katechezės kalbame apie Dešimt Dievo įsakymų, vaikai ima sakyti, kad mes dėl visų įsakymų esame nusidėję, arba tikrai nežinojo, jog nuodėmė neiti sekmadieniais į bažnyčią, nes tėvai nevedė.

Labai dažnai jaunų žmonių tikėjimo pavyzdžiai yra ne tėvai, o seneliai. Labai džiugu, kad jie dar turi tokius žmones, kurie savo pavyzdžiu ar žodžiu paragina vaikus vesti į bažnyčias.

Įdomu, kad netikintys tėvai visgi atveda vaiką į katechezės pamokėles.Ar vis dar gajus tradicinis vaiko „sutvarkymo“ motyvas?

Pas mus vis dar gajus požiūris, kad, senelių ar tėvų raginami, dėl „šventos ramybės“, dėl tradicijos „sutvarkom“, ir viskas. Mes raginame ir pačius tėvus pasiruošti ir nueiti išpažinties, priimti Komuniją kartu su vaikais, – tada ir pastebime, kad dauguma tėvų nėra praktikuojantys. Arba, nors ir liūdna, yra daug šeimų, negalinčių priimti sakramentų: gyvena antroje santuokoje arba išvis nesusituokę ir pan. Tokius tėvus norėčiau paraginti nebijoti vaikams paaiškinti, kodėl jie negali priimti Komunijos, bet juk vis tiek gali su vaiku ateiti į bažnyčią, dalyvauti Mišiose ir gauti kitokią tikėjimo patirtį: gal ne sakramentinę, bet kartu su visais klausytis Dievo Žodžio, palaikyti santykį su Dievu per maldą ir kitokiais būdais. O kur įmanoma ir artėti prie sakramentinio gyvenimo. Trečia grupė tėvų yra tie, kurie tiesiog nenori, kad jų vaikas išsiskirtų iš bendros masės, pavyzdžiui, jei klasėje daug kas ruošiasi Pirmajai Komunijai, nenori „būti prastesni“.

Kodėl ruošiama būtent parapijoje? Todėl, kad paruošimas sakramentams neatskiriamas nuo bendruomeninės tikėjimo praktikos ir patirties. Kai vaikai pripranta lankytis bažnyčioje, per Pirmąją Komuniją jaučiasi jau kaip namuose, žino, kur eiti, ką daryti, susiranda čia draugų.

Kaip vyksta pati šventė? Kai kurios parapijos praktikuoja Pirmosios Komunijos vaikus aprengti vienodomis baltomis albomis. Kaip tėvai žiūri į šią tradiciją? Ar vis dar vyksta suknelių „grožio konkursai“? Ar pakito tradicijos pastaraisiais metais? 

Šventė paprastai būna labai graži: visi būna pasipuošę ir pasiruošę, nes visi prieina ir pirmosios išpažinties. Vaikai labai gražiai ir jautriai tai išgyvena. Aišku, baimės būna visada, bet ji natūrali – juk ir suaugusieji ją patiria. Tėvai ateina ir palaiko savo vaikus, kartais ir už rankos palaiko, padrąsina. Pirmosios Komunijos šventė man visada labai graži. Pati prisimenu savo pirmą įspūdį, kai Jėzus atėjo į mano širdį – aš tikrai žinojau, kad tai Dievas mano širdyje. Tai pirmas tikros tikėjimo patirties išgyvenimas, tikiuosi, jog ir jie tą patį pajaus, išgyvens ir kad nieks nesutrukdys tam pirmajam susitikimui jų širdyse.

Dėl albų ar suknelių lieka atviras klausimas – Bažnyčia šia tema nieko nenurodo, tik pataria baltą spalvą, kuri išreiškia tyrumą, nekaltumą širdies, į kurią pirmą kartą įžengs Jėzus. Man gražu, kai mergaitės pasipuošia baltom suknelėm. Jau praėjo mada, kai buvo rungtyniaujama, kurios puošnesnė, prabangesnė... Dažniausiai rekomenduojame, kad būtų paprasta, kukli ir balta. Išties tik du kartus merginos apsirengia baltomis suknelėmis, per Pirmąją Komuniją ir savo santuokos dieną. Man ta simbolika yra graži. Gražu, kad jos tampa princesėmis, nes jos tikrai yra Dievo princesės, karalaitės. Nenorėčiau iš vaikų atimti to džiaugsmo.

Kitur yra praktika vilkėti baltas albas – tai irgi gražu: nėra išskirtinumo, bet ir čia būna problemų, nes reikia jas užsisakyti, matuotis... Mes neturime vieno varianto: sakome, kaip tėvams patogiau – jei yra pageidavimas rengtis albomis, mes su tuo sutinkame. Negalėčiau pasakyti, kas brangiau kainuoja – kartais paprasta kukli suknelė kainuoja tiek pat, kiek tos albos nuoma.

Svarbiausia yra vaiko atsiminimas. Pavyzdžiui, man mama pasiuvo suknelę iš savo vestuvinio drabužio, nes tais laikais išvis nebuvo jokio pasirinkimo. Man lig šiol gyva ta simbolika – mama perduoda man savo grožį. Prisimenu, kad visą Pirmosios Komunijos dieną aš išsaugojau ją švarią. Vėliau mama padovanojo šią suknelę vienai kaimynei mergaitei iš labai neturtingos šeimos. Iš pradžių priekaištavau mamai: kodėl tu atiduoti, juk čia mano suknelė? Man atsakė: „Dukra, tu jau iš jos išaugai ir antrą kartą jos nepanaudosi, o pasidalinti labai gražu.“ Man tai buvo labai svarbi pamoka ir mamos liudijimas: išsaugoti tradiciją, perduoti, o kartu ir pasidalinti su kitais.

Neišgirdau jokio priekaišto restoranams, dovanoms, senelių lepinimui...

Tikrai nesiruošiu to kritikuoti. Manau, vaikai turi turėti šventę, tai turi būti visos šeimos šventė. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį, kad tai pirmiausia dvasinė šventė, kad vaikai jautriai tai išgyventų. Vaikams visada sakau, kad kai Jėzus pirmą kartų pas jus ateina, jūs turite malda labai apglėbti visą šeimą, senelius, tetas... Aš prisimenu, kad mama net juokėsi iš mano uolumo, kaip aš rūpinausi, kad mano tetos, seneliai ir dėdės kartu su manimi prieitų Komunijos. Man atrodė, kad tai turi būti visiems didelė šventė. Tad man gražu, kai tai tampa visos šeimos švente. Gražu, kad paskui visi susėda prie bendro pietų stalo. Aš tikrai ne prieš dovanas, bet ne prabangias. Svarbu, kad dovana netaptų „atlygiu“ už tai, jog vaikas „atlankė“ pamokėles, įvykdydamas tėvų norą, ir dabar jau viskas atlikta.

Manyčiau, kad dar būtų svarbu tėvų palaiminimas, nes vaikas žengia jau didesnį žingsnį į gyvenimą. Vaikai laiminami paprastai: tėvai daro kryžiaus ženklą virš vaiko, kai kurie dar uždeda ranką ant galvos, kiti nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaiko kaktos, apkabina, pabučiuoja. Tai galima ir dažniau daryti. Maldaknygėse tėvų laiminimas yra detaliau paaiškintas.

Pirmoji išpažintis: ką Bažnyčia rekomenduoja? Ar ne per anksti 9–10 metų vaikams eiti išpažinties? Ar taip nėra stiprinamas kaltės jausmas? Vaikai jau sugeba sąmoningai apsispręsti?

Taip, jie jau gali sąmoningai apsispręsti. Vaikas nuo 3 metų geba skirti gėrį nuo blogio, kai išmoksta sakyti 'taip' arba 'ne' – tada pamažu vystosi jo sąžinės balsas. 9–10 metų vaikai yra pajėgūs klausyti sąžinės balso ir atsakyti už savo veiksmus. Žinoma, toliau mūsų sąžinė turi būti ugdoma, tačiau 10 Dievo įsakymų yra įrašyti kiekvieno žmogaus prigimtyje. Tai nėra kažkas naujo ar svetimo žmogui: tiesiog, reikia augti ir bręsti giliau juos pažįstant. Jeigu sąžinė brandinama, auginama, palaikoma gražiais metodais, o ne nuslopinama kažkokiu blogiu, tada ir suaugęs visada žinos, kas yra gera ar bloga.

Todėl popiežius Pijus X leido vaikams nuo 7 metų eiti Pirmosios Komunijos, sakydamas, kad jau tada jie pajėgūs atskirti eucharistinę duoną nuo kasdienės duonos. Tas pajėgumas yra pakankamas, kad būtų galima toliau auginti Bažnyčios narį. Būta įvairių praktikų, tačiau patirtis sako, kad būtent 9–10 metų vaikai sugeba suprasti ir yra imlūs tikėjimo patirčiai.

Žinoma, galima argumentuoti, kad vaikas nėra visiškai atsakingas už daromą blogį, nes negali iki galo jo suprasti, bet Bažnyčia moko, kad yra atsakingas iš dalies, pagal savo pajėgumą, to užtenka.

Vis dar nereta atvejų, kad suaugęs žmogus prisipažįsta nustojęs eiti išpažinties po Pirmosios išpažinties patirties. Ar dabartinė mūsų sielovada yra pasiruošusi priimti skirtingą vaiko pajėgumą bei gebėjimą ką nors pakeisti?

Aš daug bendrauju su tėvais, seneliais ir dažnai sąmoningai diskutuoju su jais, norėdama suprasti, kokia yra suvokta Dievo patirtis. Anksčiau labai dažnai Dievas buvo patiriamas kaip teisingas, bet griežtas, baudžiantis – jo buvo bijoma. Manau, kad dėl šio dalyko buvo bijoma eiti išpažinties ar apskritai nebuvo norima tikėjimo patirties.

Mes dabar labai sąmoningai pabrėžiame, kaip ir popiežius Pranciškus, kad Dievas yra mylintis ir gailestingas – šią patirtį turime perteikti vaikams ir suaugusiems. Tai svarbiausias uždavinys visiems sielovados darbuotojams – perteikti mylinčio Dievo patirtį. Manau, kad pagal galimybes jau yra tam pasiruošę, nes ateina iš kitokios bendruomeninės patirties, kitaip yra ugdomi ir mokomi. Jei tik sielovadininkas ar kunigas turi atvirą širdį ir protą išgirsti, ką sako Bažnyčia ir popiežiai, manau, kad tikrai labiau evangelinę patirtį perteikia.

Pati esu vaikystėje ne kartą girdėjusi grasinant: „Dievas nubaus“, tačiau šeimoje patyriau mylinčius, saugius santykius, tad man nebuvo sunku pereiti prie mylinčio, o ne baudžiančio Dievo. Todėl labai svarbūs santykiai šeimoje, norint perteikti teisingą santykį su Dievu.

Yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie nustojo eiti išpažinties... Kita vertus, viena moteris neseniai paliudijo, jog kai po daugybės metų grįžo į bažnyčią, ji nebuvo jai tokia svetima. Atsigamino Pirmosios Komunijos prisiminimai, kaip kažko savo. Tad matau, kad Pirmosios Komunijos ir išpažinties patirtis dažniausiai yra gera. Gal su mažomis išimtimis, jei vaikui pasitaikė pernelyg griežtas, ar, sakyčiau, „senas“ kunigas... Nesakau, kad to nebuvo, bet šiandien sakyčiau, jog to tikrai nėra: bendruomenės yra priimančios, liudijančios gailestingojo Dievo paveikslą.

Kaip elgtis, jei šeima lankosi kitoje parapijoje, nei oficialiai priklausytų? Ar galima lankyti pamokėles pasirinktoje parapijoje?

Šiuo klausimu reikėtų pasitarti su vyskupu. Svarbu dalyvauti savo parapijoje, tačiau „tavo“ parapija yra ta, kur nuolat lankaisi: gal ji tau arčiau pagal gyvenamąją vietą, nepaisant nubrėžtų parapijos ribų. Mums kartą teko spręsti tokį klausimą, tąkart Vilniaus kurijoje gavome atsakymą, kad jeigu šeima nuolat lankosi tam tikroje bažnyčioje, tai ir Pirmajai Komunijai klebonas turėtų priimti vaikus. Žinoma, kiekvienu konkrečiu atveju vietos klebonas gali pasitarti su savo vyskupu.

Kalbėjome apie vaikų Pirmąją Komuniją – o ką daryti suaugusiajam, kuris norėtų pasiruošti sakramentams?

Man yra nutikęs toks įvykis: vis matydavau vieną mamą, sėdinčią salės gale, pasislėpusią už vaikų. Paprastai prašome, kad per pamokėles tėvai nepasiliktų, nes vaikai laisviau jaučiasi, tačiau ši mama prašė jai leisti dalyvauti. Laikėsi labai korektiškai, niekur nesikišo. O pabaigoje pasisakė, kad ji kartu su dukra ruošiasi Pirmajai Komunijai. Apstulbau, pakviečiau pasikalbėti dėl santuokos reikalų – pasirodo, jos vyras buvo miręs, net nežinia, ar jie buvo susituokę, nes nežinojo, kas tai yra. Pasitarę su klebonu, leidome jai kartu su dukra priimti Pirmąją Komuniją, nes tikrai buvo puikiai pasiruošusi – gyrė, kad gerai išdėstėme.

Išties suaugusieji ruošiami jiems specialiai skirtoje suaugusiųjų programoje, kuri vyksta įvairiose parapijose. Galiu tik paraginti visus, kurie domisi, – nėra jokių amžiaus ribų.

Pabaigai norėčiau palinkėti tėvams nebijoti, nedvejoti ir kiek įmanoma dalyvauti katechezėje. Linkiu gražaus ir gero pasiruošimo, ir kad vainikavimas – šventė, kuri yra Jėzaus priėmimas į savo širdį – niekada nesibaigtų. Kad tai nebūtų pirmas ir paskutinis kartas.

Bendravo Saulena Žiugždaitė