Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 3. 

Šiemet pradėtas rodyti amerikiečių meninis filmas Amerikos snaiperis Lietuvoje nesukėlė didesnių diskusijų. Tiesą sakant, jis išvis beveik nesulaukė atgarsių. Ir tai yra keista, turint galvoje visuomenės angažavimąsi su karu susijusiems dalykams: Šaulių sąjungai, pagalbai Ukrainos kariams, šauktiniams ir pan. Filmas paremtas tikro žmogaus, snaiperio biografija. Išskirtinis apmąstymus skatinantis dalykas yra šio kario pasakymas, kad jis didžiuojasi tuo, kad žudė. Jei visuomenė kariui pripažįsta teisę didžiuotis, tai kodėl ji baisisi žudančiu teroristu? Tai yra, kuo amerikiečių geriausias snaiperis skiriasi nuo teroristo?

Chrisas Kyle‘as, pagal kurio biografiją sukurtas minėtas filmas, dalyvavo kaip snaiperis Irako kare. Jo paties teigimu, per karą nukovė 255 žmones – kovotojus, savižudžius teroristus. Tarp nukautųjų buvę moterų ir vaikų. Autobiografinėje knygoje ir interviu jis teigė tuo didžiuojąsis: vykdęs pareigą ir išgelbėjęs kovos draugų amerikiečių gyvybes. Kyle‘as deklaruoja vertybes, kurios turėtų būti būdingos kiekvienam kariui, tačiau kurioms tarsi priešinasi įprastas galvojimas.

Amerikoje piktintasi dėl filmo kūrimo ir herojaus pasirinkimo. Snaiperis tarsi ir netikras kareivis, nelabai garbingas, nes ne akis į akį stoja su priešu, o naikina iš pasalų. Iš panašios perspektyvos žvelgiant būtų galima prikišti ir tai, kad jis veikia kaip grobikas, įsiveržęs į svetimą šalį. Tarsi visai kitas reikalas būtų, jei jis būtų kariavęs savo tėvynėje ją gindamas. O dabar – šaudė svetimos civilizacijos žmones jų pačių šalyje. Be to, galima prikišti, kad didžiuotis žudžius nėra krikščioniška. Žudyti yra didelė nuodėmė, ir asmeniškai karys tarsi turėtų jaustis kaltas, net jei jo specialybė ir būtina. Galime prisiminti kad ir Viduramžių budelius, kurių profesija buvo visuomenei reikalinga, tačiau kurių visi šalindavosi.

Sentimentaliai nusiteikęs įprastinis protas sakytų, kad sąmoningai priešus, taip pat ir vaikus žudęs karys turėtų nuolat atgailauti. Grįžęs iš karo jis turėtų graužtis ir sielvartauti. Depresija ir desperacija turėtų būti jo savaime suprantama žmogiška būklė.

Daug panašių argumentų galėtų atrasti kairieji, kuriems labiausiai rūpi visų žmonių lygybė. Žvelgiant iš jų pozicijų, toks karys gali būti kvalifikuotas kaip prisidedantis prie imperialistinės ir grobikiškos agresijos, padedantis įtvirtinti stipriojo viešpatavimą silpniesiems, pajungiant kitas šalis JAV imperialistinėms užmačioms. Mat galiausiai ten, kur praeina armija, įžengia ir kapitalas, pasirengęs jau ekonomiškai išnaudoti vietinius žmones. Kareivis, taiklus snaiperis tuomet tebūtų puikus ginklas klastingo imperialisto rankose šiam siekiant užvaldyti pasaulį. Kareivio „pareiga“ reikštų, kad jis tėra puikiai prikimštas propagandinės medžiagos, veikiantis kaip ideologijos gerai užsukta žudymo mašina. Tai reikštų, kad jis panaudojamas blogiui, net jei tai ir laikytų gėriu.

Blogio buvimas pasaulyje, skirtis tarp gėrio ir blogio yra dažnas svarstymų ir spekuliacijų dalykas. Dažna galvojimo klaida ar manipuliacijų pagrindas yra prielaida, kad blogio buvimas žemėje paneigia gėrio absoliutumą. Tarsi nekaltų žmonių kančios būtų geriausias įrodymas, kad gėris iš pasaulio pasitraukęs, ar kad jis pernelyg silpnas, tesąs vargana silpnųjų duona.

Iš tiesų būtent gėrio buvimas paneigia blogio viršenybę ir jo vyravimą. Blogis turi gausybę priemonių ir būdų įsigalėti, naikinti ir griauti. Gėris tegali kurti ir atstatyti, kas sugriauta. Tačiau nepaisant to, esama gausybės nepaneigiamų gėrio apraiškų. Jei blogis vyrautų, tai seniai būtų išnykusios žmonių visuomenės, grįstos pasiaukojimu, užuojauta, atjauta, pagarba ir meile. Seniai būtų išnykusios šeimos ir draugų būreliai, nebūtų ir pilietinių bendrijų. Tačiau tai egzistuoja: žmonių nesavanaudiškas tarpusavio ryšys yra pagrindinis gėrio buvimo ir nepajudinamas blogio silpnumo įrodymas.

Jei pasaulyje vyrautų blogis, tai visi žmonių ryšiai, visuomenės būtų grįstos vien baime ir paklusimu. Žmonės vien valdytų ar būtų valdomi, o tiems, kuriems nepavyktų užlipti kitiems ant galvų, tektų rinktis vieną iš blogių ir tikėtis išlikti. Blogio kovoje su blogiu dažniausiai nugali stipresnis ir blogesnis.

Tokio samprotavimo vertė galėtų atrodyti menka, jei to, kas vyksta tik­rovėje, nevertintume iš blogio pasaulio perspektyvos. Net nebūtų pernelyg drąsu teigti, kad viešoje erdvėje tokios nuostatos užima labai svarią vietą. Pavyzdžiui, esą visa, kas vyksta pasaulyje, taip pat ir politikoje, tėra mažus žmones apgaudinėjančios manipuliacijos. Pasaulio karai ir kovos – tik didesnių ar mažesnių galybių susikirtimai siekiant įsitvirtinti ir viešpatauti pasaulyje. Karai sukeliami iš savanaudiškų tikslų, siekiant ekonomiškai įsivyrauti pasaulyje. „Mažam“ žmogui, o ypač lietuviui čia nėra ką veikti; reikia pasirinkti stipresnį gynėją. Valstybė teisingai pasirinko NATO, nes ši organizacija dabar pasirodo kaip daug galingesnė nei kitos galybės. Nors aplinkybėms pasikeitus galbūt labiau apsimokėtų rinktis Rusiją. Juo labiau, kad ji neprognozuojama, tad šlietis prie šio blogio galbūt būtų net saugiau, o svarbiausia, reikėtų ir šiandien negąsdinti, kad pasikeitus aplinkybėms nenutiktų koks blogis.

Pasaulyje, kuris matomas kaip užvaldytas blogio, karys ar nekarys kiek primena Ericho Maria Remarque‘o romanų veikėjus. Jie patenka į frontą, kovoja, vykdo pareigą tėvynei. Tačiau taip pat išgyvena visišką savo veiksmo beprasmybę. Karą jie regi kaip galybių susikirtimą, visišką pasaulio katastrofą, kurioje žmonės jaučiasi visiškai bejėgiai. Beprasmybės jausmas susijęs su vertinimu, kad nepavyks pasaulio padaryti geresnio, pasukti jo kita link­me, išvaduoti iš kančių. Depresija ir abejingumas būtų tokių žmonių neišvengiami palydovai. Neminint, kad jie veikiausiai graužtųsi dėl nužudytų priešų. Jie juk asmeniškai nieko bloga nepadarė, o ir neabejotinai turėjo šeimas, artimus žmones, kuriems žūtis sukėlė skaudžių išgyvenimų.

Grįžęs iš karo ar palankiai susiklosčius aplinkybėms toks žmogus veikiausiai užsidarytų kokioje nors miško trobelėje Alpėse. Ten gyventų paprastą gyvenimą, visiškai atsiribojęs nuo pasaulio įvykių ir susikūręs sau paprastą gyvenimą. Tikėtina, kad jis taip pragyventų iki gilios senatvės, nes pasaulio įvykiai retai pasiekia Alpių vienkiemius. Augindamas avis arba neveikdamas nieko susikurtų sau gėrio oazę blogio vandenyne.

Gėrio ir blogio pasaulyje klausimas susijęs su vertinimu, ar stiklinė puspilnė, ar pustuštė (gėrio). Šis vertinimas esminis, juo remiasi visi kiti požiūriai ir pozicijos. Stebint reportažus apie karų baisybes, dėl tikėjimo žudomus ar be jokios priežasties kankinamus žmones, gali apimti neviltis. Pasaulis iš tiesų gali pasirodyti kaip visiškai paskendęs blogyje. Tačiau blogis yra neišvengiamas gerojo pasaulio bruožas.

Praeito šimtmečio totalitariniai režimai rėmėsi idėja, kad blogis valdo pasaulyje. Drauge totalitarizmo vadai ar partijos kėlė mintį, kad jie vieninteliai atradę būdą pasaulį iš blogio išvaduoti. Jie ėjo keliu link visiško gėrio, pakeliui naikindami tuos, kurie šiam tikslui priešinosi. Mintis apie blogio vyravimą paradoksaliai susijusi su iliuzija, kad dar šioje žemėje gali būti sukurtas pasaulis be blogio. Ji šliejasi ir prie kitos iliuzijos, kad gali būti žmonės ar žmonių grupės, tarsi turinčios blogiui imunitetą: darbininkai ir valstiečiai, skurdžiai, gyvenimo nuskriaustieji, nepripažįstamos mažumos, viduje egzistenciškai kenčiantieji, spalvotieji baltųjų visuomenėse ir panašiai.

Iliuzijų apie gėrio įsiviešpatavimą pasaulyje atsisakymas suteikia pagrindą kovai už gėrį. Tai leido snaiperiui Kyle‘ui pasakyti, kad jis didžiuojasi tuo, ką padarė. Tokia pozicija at­siriboja nuo teorinių samprotavimų apie nelygstamą žmogaus gyvybės vertę ir objektyvų gėrį ir blogį. Žmogaus vertė priklauso nuo to, ar jis draugas, ar į draugą nusitaikęs priešas. Priešo gyvybė daug mažiau verta nei draugo.

Vakarų civilizacija šiuo metu yra sukūrusi saugumo oazę, į kurią esame patekę ir mes. Ji kaip ta trobelė Alpėse kuria palaimingo gyvenimo jausmą ir skatina patikėti iliuzijomis. Blogis esąs nustumtas į civilizacijos pakraščius, visų žmonių gyvybės vertė – vienodai nelygstama, visų valstybių teisės brėžti savus pasaulio tvarkos pro­jektus gintinos, menkai apsigink­lavusias tautas reikėtų apginkluoti ir pan. Tačiau tokia pozicija labiau supainioja, nei ką nors paaiškina.

Gėrio ir blogio pasaulio dilemą išpainioja pasirinkimas, kuris yra pasirinkimas tarp skirtingų pasaulių. Vienas pasaulis yra toks, kuriame blogis visuomet yra už kampo, kuriame draugų (artimųjų) gyvybė ir gerovė turi nelygstamą vertę. Kitas pasaulis yra toks, kuriame „gėrio“ pergalė pasaulyje yra pagrindinis uždavinys. Jam įgyvendinti gali būti paaukota bet kuri gyvybė ir gerovė, net ir visos pasaulio gyvybės. Kyle‘as didžiuojasi apgynęs savo draugus, teroristas džiaugtųsi žuvusiu ir kartu gausybę kitų pražudžiusiu draugu. Kyle‘as ir teroristai gyvena skirtinguose pasauliuose. Jo net mirtis tai patvirtina: jis mirė nušautas draugo per nelaimingą atsitiktinumą, ne karo lauke, o namie, gyvendamas įprastą šeimyninį gyvenimą.

Puspilnės ar, tiksliau, beveik pilnos stiklinės argumentas reiškia, kad pripažįstame gėrio vyravimą pasaulyje. Tačiau drauge atsisakome iliuzijų apie gėrio visišką įsiviešpatavimą ar apie egzistavimo salas pasaulyje, kuriose gėrį galėtume aptikti grynuoju pavidalu. Žudyti priešą tokiame pasaulyje yra geras veiksmas tiek, kiek geras yra pasaulis.

Džeimsas Bondas, nelygstamas vakarietiškojo pasaulio herojus, yra, regis, daug paprastesnis už Kyle‘ą. Jis kovoja prieš blogį, kuris aiškiai personifikuotas. Koks nors blogietis dėl savo paties norų ir užgaidos nusprendžia sunaikinti pasaulį. Jis nėra šiaip nusikaltėlis, bet milijonierius ar genijus, turintis išteklių, žingsniu kitus lenkiantis išmone ar naujausiomis technologijomis. Jo blogis nekelia aejonių, ir kovoti prieš jį, regis, neabejotina kiek­vieno tai gebančio pareiga.

Stebina ne tiek Bondo kova, kiek jo išlikimas. Jis, kovotojas už gėrį pasaulyje, daugeliu atžvilgių yra silpnesnis už savo priešus. Jų klasta ir blogio išmonės, regis, suteikia didelį pranašumą. Tačiau lemiamą akimirką kažkas, ir ne kas kita kaip Apvaizda, nusveria į Bondo pusę. Jis ne tiek vyksta į misiją, kaip įprastesni šiuolaikiniai herojai, kiek tarnauja Jos Didenybei, atlikdamas pareigą. Pareiga jį neabejotinai apsaugo nuo beveik garantuotos žūties. Greita mirtis Bondą neabejotinai ištiktų, jei imtųsi savo privačios misijos ar vykdytų asmeninę pasaulio visiško išgelbėjimo nuo blogio programą.

Naujasis židinys