Netrukus bus pristatytas prieš keletą metų trumpų apsakymų knyga „Gyvenimo stebėtojo memuarai“ debiutavusio rašytojo Regimanto Dimos istorinis šnipų romanas „Vilniaus plovas“. Į literatūros ir istorijos lauką R. Dima atėjo neseniai iš visai kitokio – verslo pasaulio. Tačiau drąsia kalba parašytas, intriguojančio siužeto istorinis romanas nuo pirmųjų puslapių įtraukia ir nepalieka laiko jokiai abejonei.

Nusikeliama į Adomo Mickevičiaus laikus, kalbama apie jo amžininkus Tomą Zaną ir Joną Vitkevičių. Apie slaptąsias draugijas – filomatus, filaretus, Juoduosius brolius. Tačiau autorius apie šias istorines, paprastai šiandien romantizuojamas figūras kalba visiškai kitaip – tarsi apie šiuolaikinius žmones, tekste netrūksta gero humoro. R. Dima sako, kad anų laikų idealizavimas visiškai neatitinka tikrovės, šiuos žmones jis pamatė kaip ypač gyvus, įdomius, sugebančius planuoti ir savo planus įgyvendinti. Nors ir negaili kritikos dabartinei visuomenei, pasigenda joje ryžtingumo, gyvenimo ugnies, tačiau rašytojas teigia, kad savo tekstu nieko neketino pamokyti, tiesiog norėjo papasakoti įdomią istoriją, kuri jį patį sužavėjo.

Taip pat knygoje nemažai žvilgsnio į istorinio romano žanrą, svarstymo, koks šis turėtų būti, kad istorija dabartiniam skaitytojui būtų suaktualinta. Vietomis įsiterpia ir paties rašytojo biografiniai atsiminimai, kurie yra gretinami su anų laikų žmonių patirtimi, taip norint parodyti, kad kai kurie dalykai, laikui bėgant, nesikeičia.

Knygos pasirodymo knygynų lentynose išvakarėse pristatome pokalbį su rašytoju Regimantu Dima.

Gal galėtumėte savo būsimam skaitytojui pasakyti, apie ką ši knyga, ar tai istorinis romanas?

Tai yra istorinis romanas, bet norėčiau, kad skaitytojai žinotų, kad tai yra šnipų romanas. Man yra įdomus pats įvykis, apie kurį pasakoju. Tai yra fantastinė istorija, man iki šiol keista, kad niekas Lietuvoje dar nesiėmė jos aprašyti. 95 proc. to, kas rašoma mano knygoje yra faktinė medžiaga – iš istorinių dokumentų ar kieno nors atsiminimų. Kalbama apie proto ir drąsos pergalę – kai du žmonės, du tremtiniai, savo įspūdingą istoriją pradėjo visiškai beviltiškoje situacijoje.

Tomas Zanas galbūt daugiau atstovauja Vilniaus universiteto intelektui, o Jonas Vitkevičius yra gimusio kariauti žemaičių bajoro pavyzdys. Kaunasi ginklu, protu, viskuo, kuo gali. Tam skiria visą savo gyvenimą. Man atrodė, kad tai yra fantastiškai įdomi istorija, ir ją norėjau papasakoti.

Kiek laiko, prieš pradėdamas rašyti, nešiojotės šią istoriją?

Ji mano galvoje gyveno kokius trejus metus. Būna, kad jau žinau istoriją, bet dar paskaitau vieną kitą laišką iš archyvų, šalutinio, tuo laiku gyvenusio žmogaus memuarus. Tačiau pagrindinis siužetas kabojo kokius trejus metus.

Kiek rašant istorinį romaną yra darbo su istorine medžiaga, pastangos atkurti realybę, kuri buvo, kiek semiamasi informacijos tyrinėjant šaltinius, ir kiek vietos paliekama fantazijai?

Šiame romane yra 5–10 procentų fantazijos. Visi veikiantieji asmenys yra realūs, tik kai kurių veiksmų, kaip kas ką darė, kaip kalbėjo, niekada negali tiksliai žinoti. Tuomet tenka įsivaizduoti. Galiu sakyti, kad tik 5–10 proc. yra mano, bet vis tiek norėčiau vadintis rašytoju, o ne dokumentalistu ar istoriku. Pagal išsilavinimą nesu istorikas. Norint sudėti visus įspūdžius, žinias, tarsi reikėjo kažkokio papildomo elemento. Ta istorija kabojo kažkur, o susirinkti jos elementus, juos sujungti vis tiek reikėjo man. Niekas kitas to iki šiol nepadarė.

Regimantas Dima

Fantazija atskirus istorijos elementus sujungia į visumą?

Labai tvirtai vientisą pasakojimą sunku kur nors rasti, viskas šiame pasakojime yra surinkta iš atskirų šaltinių. Pirmas apie tai pasakoti pradėjo Adomas Mickevičius, „Vėlinėse“ parašė apie Kražių moksleivius. Vėliau daug rusų autorių bandė pasakoti šią istoriją. Šiek tiek rašė lenkų, lietuvių istorikai. Labai daug šia tema rašė rusai. Garsaus sovietinio serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kurio pagrindinis veikėjas buvo gražus pasitempęs vyras Štirlicas. Šios istorijos autorius Julijanas Semionovas pirmąjį savo romaną parašė apie J. Vitkevičių. Tačiau aš jo specialiai neskaičiau, kad nesusipainiočiau.

Skaitant Jūsų romaną iš kai kurių užuominų galima suprasti, kad į istorinio romano žanrą tarsi norite įpūsti kažką naujo, šiek tiek pasipriešinti klasikiniam istorinio romano žanrui, kuris galbūt sunkiau paskaitomas šiuolaikiniam skaitytojui.

Walteris Scottas, kuris minimas kai kuriose romano vietose, yra turbūt garsiausias klasikinio istorinio romano atstovas. Ir iš tiesų, man atrodo, kad klasikiniuose istoriniuose romanuose per lėtai sukasi veiksmas, istorinių romanų tekstas turėtų būti įdomesnis skaitytojams. Man ne tiek istorinio, kiek šnipų romano pavyzdžiai yra Grahamas Greenas, Johnas Le Carre. Mano galva, jie yra šio žanro klasikai. Labai mėgstamas rusų rašytojas – Borisas Akuninas. Grahamą Greeną skaitant kartais net pirštus gali nusigraužti, kaip jis gerai rašo. Nors dabar nėra itin populiarus mūsų šalyje, bet jis labai gražiai sugeba pasakoti istorijas su pusiau detektyviniais elementais, jo yra gana tobulas tekstas.

Ko reikia tobulam tekstui?

Nežinau. Jei žinočiau, parašyčiau pats. Vienas rašantysis gali parašyti personažo vardą, pavardę, profesiją, bet vis tiek nesukuria gyvo žmogaus, o Grahamas Greenas, kad viskas gyva, viskas smirda, kvepia, tiesiog gali pačiupinėti, jausti, kaip laša prakaitas.

Turbūt pritartumėte minčiai, kad šiuolaikinėje literatūroje trūksta žmogaus, kuris būtų iš kūno ir kraujo?

Taip. Gal šiek tiek negražiai pasakysiu, bet šiuolaikinėje literatūroje daug verksmingumo. Nėra tikrų vyrų, veiklos žmonių. Daug klajojimo miškais nežinia ko, nežinia kur. Vyras turėtų turėti savo planą, vykdyti jį ir nelabai verkti, jeigu nesiseka. Iš esmės jis turėtų kaip tankas važiuoti per mišką. Man pačiam šiuo metu labai trūksta vyriškos literatūros. Kalbėjimo apie vyrą, kuris dirba, veikdamas pagal planą. Bandžiau sukurti savo knygoje tokius žmones.

Ar tai yra vyras karys?

Nebūtinai. Gali būti ir vyras verslininkas, ir keliautojas, tik turi turėti aiškų veiklos planą ir jį vykdyti. Kai žmogus turi savo liniją, jis nesvyruoja vėjui papūtus. Jis visą laiką eina pagal savo liniją, pagal savo planą. Man tai gražu ir vertinga.

Minėjote, kad esate atėjęs ne iš literatūros ir ne iš istorijos lauko. Gal galėtumėte pakomentuoti, iš kokio lauko atėjote ir kaip Jus patraukė tiek literatūros, tiek istorijos pasaulis?

Na, teko ir Lietuvos kapitalizmą kuriant dalyvauti (šypsosi). Sukausi verslo pasaulyje, tai truko gana ilgai, bet kažkuriuo momentu man pasidarė nebeįdomu. Supratau, kad gyvenimas yra daugiau nei prekyba. Man pasidarė įdomiau pajausti kitokį gyvenimo malonumą. Istorija, rašymo aistra yra labai smagus dalykas. Net nesitikėjau, kad tai yra toks įdomus užsiėmimas.

O vaikystėje, paauglystėje, nebandėte rašyti?

Visą gyvenimą labai daug skaitydavau, tai man buvo labai įdomu, bet nerašiau. Kaip žinome, ir po trisdešimties metų gali atsirasti daug naujų planų. Turėjau daug įvairios ir įdomios veiklos gyvenime, dabar pasirinkau pabandyti ir šitai. Man tai smagu. Jeigu pajaustų skaitytojai, kad savaime įdomios istorijos pasakojimas bent kiek pavyko, tuomet būtų labai džiugu, net fantastiška. Istorijų esu pilnas.

XIX a. istorijas, ypač jei kalbama apie A. Mickevičių, įvairias slaptąsias draugijas, mes esame įpratę kalbėti ir girdėti labai romantišku tonu. O čia kalbama tokia šiuolaikine, buitine, netgi laikraštine kalba. Tai suteikia visiškai naują aspektą. Ar toks kalbėjimo būdas pasirinktas sąmoningai?

Taip... Pradėkime kalbėti nuo to, kad Adomui Mickevičiui buvo išpuvę dantys, nors visuose paveiksluose jis vaizduojamas kaip labai gražus vyras, su liūto šukuosena. Žmonės nebuvo ir tada idealūs. Jam, pavyzdžiui, visada skaudėdavo dantis. Galima numanyti, kad iš burnos sklido negeras kvapas.

Pats J. Vitkevičius, Batyras, nemėgo rašyti, bet teko skaityti keletą jo laiškų. Jis visiškai ironiškas, šiuolaikinis žmogus. Jis kalbėtų taip kaip dabartinis verslininkas. Jis kuo puikiausiai jaustųsi šiais laikais varydamas automobilius iš Vokietijos į Marijampolę. Jis tokio tipo žmogus, labai ironiškas, taip pat nelabai pripažino jokios valdžios. Trumpai, aiškiai, šiuolaikiškai kalbantis žmogus. Anų laikų žmonių romantizavimas šiandien galbūt per didelis. Pasakojime įterpiau ir įvairių šiurkščių juokelių, kuriuos krėsdavo vienas kitam, pavyzdžių. Jie buvo tokie „šaunūs vyriokai“.

Ar turėjote tikslą griauti mitus?

Mano pagrindinis tikslas buvo istorija. Nieko nenorėjau griauti. Radau gražią istoriją, norėjau papasakoti ją kitiems.

O kas yra graži istorija?

Tai yra įdomi istorija. Kai tau pačiam įdomu, manau, tada ir kitam gali papasakoti. Kai pradėjau domėtis T. Zanu ir Batyru, negalėjau pats patikėti, bet pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas faktas ar memuarai, paaiškinantys faktus, mane labai užkrėtė, susijungė į visumą. Manau, kad ir kitiems turėtų būti įdomu. Tame Didžiajame žaidime, kuris vyko Azijoje, ir iš anglų pusės buvo labai puikių žaidėjų, tik gaila, kad jiems labai mažai dėmesio paskyriau. Vien leitenantas Potindžeris arba Roberto Bernso sūnėnas, jeigu aš neklystu, Aleksandras Bernsas, irgi buvo atskirų romanų verti personažai ir britų literatūroje gal tik R. Kiplingas truputį rašė apie Didįjį žaidimą viename romane.

Gal galėtumėte šiek tiek paaiškinti plovo vaizdinį, kuris figūruoja ir knygos pavadinime, ir nemažai puslapių jam skiriama? Kaip jis atėjo ir kodėl?

Tai yra graži ilga istorija. Mano žmona yra iš Taškento, jos tėvas ten gimęs, mes buvome nuvykę į tuos kraštus ir ten išmokome gaminti plovą. Nuo to laiko darome jį per šventes ir mums tai yra skaniausias patiekalas. Ir apskritai plovas yra vienas aukščiausių žmonijos kulinarinės minties stebuklų. Daug kas Lietuvoje nežino, kaip ilgai, kaip gražiai, kaip įdomiai tas plovas gaminamas. Todėl man visas knygoje aprašomas veiksmas, visas Didysis žaidimas, pasirodė labai panašus į plovą. Istorija yra kaip plovas sudėtinga, daug ingredientų, ilgai daroma, bet labai skani, labai graži, labai įdomi.

Retai kada išgirsi, kad žmonijos istorija yra graži. Dažnai giliau istorija besidomintys žmonės, kuo toliau, tuo daugiau pamato baisių dalykų joje ir visai nebesižavi.

Čia irgi buvo daug baisių dalykų, daugybė mirčių, karai, tūkstančiai nužudytų žmonių, bet vis tiek ši istorija yra labai graži. Tokią ją daro pagrindiniai herojai – Batyras ir Tomas Zanas. Jie ėjo savo linija, nors ir gana žiauriai, nekreipdami dėmesio į aplinkinius, bet jiems rūpėjo įvykdyti savo planą. Dėl jų žuvo daug žmonių. Čia tiesa. Bet istorija vis tiek graži. Dviese sugalvoti ir padaryti! Neįtikėtina. Tomas Zanas turėjo daug intelektinio potencialo, konspiracinės patirties, o Batyras... kam žmogui reikia mokėti 19 kalbų tarnaujant paprastu kareiviu dar kareivinėse gyvenant? Jam reikėjo tokių dalykų. Jam reikėdavo eiti kariauti į stepes, ten visą laiką vykdavo baškirų, kazachų sukilimai, jam patiko valdyti tas gentis. Jis buvo bajoras, gimęs vadovauti, kariauti. Man atrodo, kad tai yra tikro žemaičių bajoro pavyzdys.

Regimantas Dima (apačioje) ir Dalius Joneikis. 1979 m.

Knygos pradžioje, ypač kai kalbama apie slaptąsias draugijas, matyti aiški jaunuomenės nuostata, kad Respublikoje įvyko ekonominė, politinė, moralinė degradacija, o personažai norėjo Respubliką atkurti per save – teisingiau nei jų tėvai gyvendami bei lavindamiesi.

Man atrodo, kad tais laikais buvo tokia bendra tendencija. Kilmingas jaunimas iš dvarų pragyventi nebegalėjo, o švarus ir padorus darbas, iš kurio buvo galima gyventi, buvo protinis darbas – gydytojo, advokato, karininko. Tam reikėjo gero išsilavinimo. Vilniaus universitetas buvo vienintelis likęs iš senųjų laikų, todėl ten rinkosi patys geriausi bajorai ir iš ten sklido krašto šviesa. Daug apie tai kalbėjo šubravcai, vadinamieji nenaudėliai. Pirmą kartą per juos Lietuvoje atsirado satyra, ironija, sarkazmas. Tie šubravcų laikraštėliai buvo angliško humoro pavyzdžiai. Tik besijuokdama šalis tobulėja. Šubravcai buvo pirmas spindulys, kad mes galime gyventi geriau, tarsi ateities pažadas, kad kažką padarysime. Deja, daugybę metų buvome per arti Rusijos. Kai pakliūdavome į jos nagus, dingdavo mūsų humoras, satyra ir sarkazmas.

Ar dabar mūsų šalis tobulėja besijuokdama?

Šiuo metu nelabai turime padoraus humoro. Matyti, kažko dar mums trūksta. Neturime jokio humoro savaitraščio ar žurnalo. Analogo šubravcų laikraščiui šiuo metu nėra. Manau, kad tai yra nesveikos visuomenės požymis. Padorioje šalyje, kuri dar turi vilties į kažką išaugti, sugeba išsilaikyti satyros, humoro leidiniai, žurnalai, kurie yra įdomūs žmonėms. Mes dabar to neturime. Kaip žinoma, sveikos visuomenės požymis – mokėti pasijuokti iš savęs.

O kitomis epochomis Lietuvoje ar yra buvę analogų šubravcų laikraščiui?

Smetonos laikais neblogas leidinys buvo „Kuntaplis“ ir kitų žurnaliukų. Žmonėms buvo įdomu skaityti.

Kaip manote, jei būtų sukurta tam tinkama erdvė ir visuomenė būtų pribrendusi, iš ko dabar ji galėtų pasijuokti?

Na, juoktųsi iš to, kas yra blogai, iš to, ką reikėtų pakeisti. Šubravcai juokėsi iš senųjų dvarininkų papročių, iš valstiečių išnaudojimo, iš didžiulių puotų rengimo. Tai ir pas mus, matyt, pilna blogų reiškinių, tik dabar esame užmigę. Jaunimas užmigęs. Augina barzdas, nešioja languotus marškinius, imituodami rūsčius Kanados medkričius, bet realiai – nepakeltų kirvio, nesugebėtų nukirsti. Tačiau toks įvaizdis, mada kalba, kad poreikis atrodyti vyriškai yra. Matyt, yra poreikis ir taip jaustis.

Iš Jūsų tekstų galima suprasti, kad esate nemažai keliavęs Azijoje. Gal ten randate tai, ko trūksta dabartinei vakarietiškai visuomenei?

Nenoriu idealizuoti. Tiesiog gal jie kartais dar sugeba susivienyti, nors ir dažnai blogam tikslui. Gal ir šeimos vertybės pas juos šiuo metu stipresnės. Išgyvenu dėl to, kad mes prarandame šeimos vertybes, sveiką agresiją ir... kad galime sau leisti pralaimėti.

O kas yra toji sveika agresija, kuri reikalinga žmogui?

Žmogui gal jos ir nereikia, bet reikia civilizacijai. Jei civilizacija nori būti pranašesnė už kitą civilizaciją, ji turi būti agresyvi. Jeigu ji nėra agresyvi, tai ji suvalgoma. Sveikos agresijos nešėjai yra protai, kurie sukuria ideologiją, karininkai, kurie ją įgyvendina, žvalgai iš generalinio štabo, kurie ruošia planus.

Tačiau gal tai nėra agresija, nukreipta į destrukciją? Gal tai yra gyvenimo ugnis, žmogaus kibimas į gyvenimą su aistra?

Taip, svarbu, kad žmogus būtų nevėsus. Jei mato mišką, tai jis miške neguli, o nusikerta su kirviu medžių ir kažką pasidaro. Jei nori miške ar kalnuose išgyventi, reikia gana ryžtingai veikti.

Tiek skaitant tekstą, tiek kalbantis su Jumis, kyla mintis, kad iš pirmo žvilgsnio Jūs savo knyga tarsi nieko nenorite pamokyti, bet savo tekstu nieko nemokydamas tam tikrą žinią perduodate. Apie gyvenimo ugnį, linijos turėjimą, nebijojimą prisiliesti prie savo tokios gal ir purvinokos prigimties.

Taip, visai teisingai. Iš tiesų nenorėjau mokyti, bet netyčia išeina. Nejučiomis pradedi zyzti ir rodyti: padaryk taip. Jei būčiau rašęs trisdešimties, greičiausiai joks pamokymas nebūtų išsikristalizavęs. Čia normali vyresnio žmogaus būsena – vaikus reikia mokyti. (šypsosi)

Taip pat manau, kad reikia daugiau skaityti knygų. Žmonės šiais laikais beveik nebeskaito. Yra vilties, net jei knygos ir pranyktų, vis tiek išliktų pats istorijos pasakojimo elementas. Gal tuomet jis būtų pateikiamas vizualiu būdu. Gražios istorijos turi šansą išlikti. Ne tiek svarbu formatas, bet pasakojimas, siužetas vis tiek kažkokiu būdu išliks. Iš tų siužetų vėl visi galės mokytis.

Ar svarbiausia, kad būtų siužetas, kuris kažko žmogų išmoko, kažką įdiegia?

Ne, svarbiausia, kad būtų graži istorija.

Gal dar ką nors norėtumėte pasakyti savo skaitytojams?

Skaitykite. Kaip buvo sakęs Mažvydas: „Imkite mane ir skaitykite“. Man atrodo, kad tai yra įdomi istorija.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė