Ištrauka iš J. Ratzingerio/Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto 2 d.“

Dar kartą grįžkime prie to, jog Jėzus meldžia, kad per mokinių vienybę pasaulis pažintų Jį kaip Tėvo siųstąjį. Šis pažinimas ir tikėjimas nėra vien intelektinis dalykas; tai buvimas paliestam Dievo meilės ir todėl perkeičiamam, tikrojo gyvenimo dovana.

Išryškėja Jėzaus siuntimo visuotinumas: jis susijęs ne vien su ribotu išrinktųjų būriu, to tikslas – kosmosas, visas pasaulis. Per mokinius ir jų siuntimą pasaulis turi būti išplėštas iš susvetimėjimo, vėl atrasti vienybę su Dievu.

Šis Jėzaus siuntimo visuotinis horizontas, kosminis pobūdis taip pat aikštėn iškyla dviejuose kituose svarbiuose ketvirtosios evangelijos tekstuose, pirma naktiniame pokalbyje su Nikodemu: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (3, 16) ir paskui – dabar pabrėžiant gyvybėsauką – kalboje apie duoną Kafarnaume: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (6, 51).

Tačiau kaip su tuo visuotinumu suderinti griežtus žodžius, atrandamus Vyriausiojo kunigo maldos 9 eilutėje: „Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu“? Norėdami suvokti iš pirmo žvilgsnio priešingų prašymų vidinę vienybę, turime atminti, kad Jonas žodį kosmos – pasaulis – vartoja dvejopa reikšme. Viena vertus, juo žymima visiškai gera Dievo kūrinija, ypač žmonės kaip Jo kūriniai, kuriuos Jis taip myli, kad net atiduoda save Sūnuje. Kita vertus, šiuo žodžiu nusakomas žmonių pasaulis, koks jis tapo istorijoje: jame, taip sakant, „natūraliu dalyku“ tapo korupcija, melas, smurtas. Blaise’as Pascalis kalba apie antrąją prigimtį, istorijos raidoje užklojusią pirmąją.

Šiuolaikiniai filosofai įvairiais būdais pavaizdavo šią istorinę žmogaus situaciją, pavyzdžiui, Martinas Heideggeris, kalbėdamas apie nuopuolį į „beasmeniškumą“, egzistavimą „neautentiškume“. Visiškai kitaip ta pati problematika išnyra Karlui Marxui gvildenant žmogaus susvetimėjimą.

Filosofija taip aprašinėja iš esmės tai, ką tikėjimas vadina „gimtąja nuodėme“. Toks „pasaulis“ turi išnykti, būti perkeistas į Dievo pasaulį. Kaip tik tokia yra Jėzaus užduotis, į kurią įtraukiami mokiniai: išvesti „pasaulį“ iš žmogaus susvetimėjimo Dievo ir savo paties atžvilgiu, kad jis vėl taptų Dievo pasauliu, o žmogus vėl pasidarytų visiškai pats savimi, susivienydamas su Dievu.

Tiesa, tokio perkeitimo kaina yra kryžius, taip pat Kristaus liudytojų pasirengimas kankinystei.

Baigdami galime pasakyti, kad taip steigiama Bažnyčia, net jei žodis „Bažnyčia“ neištariamas. Juk kas gi kita yra Bažnyčia, jei ne mokinių bendruomenė, suvienijama tikėjimo į Jėzų Kristų kaip Tėvo siųstąjį ir įtraukiama į Jėzaus užduotį vesti pasaulį į Dievo pažinimą ir taip jį išgelbėti?

Bažnyčia kyla iš Jėzaus maldos. Tačiau ši malda yra ne tik žodis, tai – aktas, kuriuo Jis save „pašventina“, t. y. „paaukoja“ save už pasaulio gyvenimą. Galime pasakyti ir priešingai: maldoje žiaurus kryžiaus vyksmas virsta „žodžiu“, Dievo ir pasaulio susitaikinimo švente. Iš to kyla Bažnyčia kaip bendruomenė tų, kurie per apaštalų žodžius tiki į Kristų (17, 20).