Dievo karalystė yra dvasinė tikrovė, tačiau tai nereiškia, kad nesireiškia ir materialiu, apčiuopiamu būdu. Svarstant apie tai, kokį poveikį krikščionio gyvenimas daro jį supančiai visuomenei, siūlome kapucino R. Cantalamessos mintis. Pasitelkdamas šeimos problematiką, autorius teigia, kad šiandienos krikščionys turėtų atsigręžti į savo pirmtakus – pirmųjų amžių Bažnyčią, kurios nariai savo liudijimu davė pradžią naujos kokybės socialinei tikrovei.

Viena pagrindinių mūsų laikų šeimos problemų – kaip jūs teigiate – yra meilės stygius. Kokių sprendimų Šventasis Raštas siūlo šeimoms, susiduriančioms su šiandienos sunkumais?

Santuoka gimsta iš nuolankumo, iš nuolankumo gesto. Joje kiekvienas pripažįsta savo priklausomybę, pripažįsta, kad jam reikia kito. Be nuolankumo santuoka neišlaiko nei gyvybės, nei sveikatos. Išdidumas yra santuokos ir pačios meilės priešas Nr. 1.

Manau, kad šiandien, užuot gynus krikščioniškąją santuoką visuomenėje ir kultūroje, reikėtų stengtis pakelti krikščioniškos šeimos kokybę ir dirbti, kad krikščionių šeimos tikrai būtų ta vieta, kur įgyvendinamas pirminis Dievo projektas. Tai yra, kad vyras ir moteris poroje gyventų tokia meile, kuri juos skatintų trokšti amžinos ir begalinės Meilės.

Vienos konferencijos metu jūs teigėte, kad krikščionys labiau darbais nei žodžiais turėtų įsipareigoti pasaulyje taip, kaip įvyko pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Kokie tie elementai, kuriuos randame Biblijoje, galintys padėti dar kartą paliudyti Evangeliją, gyvybę ir šeimą?

Aš teigiau, ir esu tuo įsitikinęs, kad pirmieji krikščionys, ypač pirmaisiais trimis amžiais, sugebėjo pakeisti valstybės įstatymus savo elgesiu.

Šiandien negalime reikalauti, kad įvyktų priešingai, – tai yra pakeisti elgesį, remiantis valstybės įstatymais.

Kaip piliečiai privalome daryti viską, kas įmanoma, kad valstybė priimtų gerus, pozityvius įstatymus, kurie nebūtų nukreipti prieš gyvybę, tačiau to negana. Negana, nes pliuralistinėje visuomenėje, kokia ji yra šiandien, kai kurių šalių krikščionys jau yra mažuma ir esame situacijoje, kuri labiau primena pirmųjų amžių aplinkybes nei viduramžius, kai krikščionis gynė ne valstybė, o jų gyvenimas ir liudijimas.

Koks šeimos dekonstravimo procesas vyksta šiuo metu ir kaip jis prieštarauja Dievo planui?

Esame ekstremalioje situacijoje. Tarsi norima iš naujo išrasti vyrą, moterį, santuoką, o to pasekmės „nežmogiškos“. Pavyzdžiui, lyties panaikinimo projektas, kuriame nebebūtų apibrėžtos lytinės tapatybės, bet kuriame kiekvienas galėtų kurti savo gyvenimą pagal asmeninį maskulizmo, feminizmo ar kažko labiau varijuojančio troškimą. Tai – nepriimtina: prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Dekonstravimas siūlo, pavyzdžiui, atsisakyti motinystės, nes vertina ją kaip vergovę. Moteris yra motinystės vergė, todėl rastas kitoks vaikų gimimo būdas, labiau dirbtinis. Tokios perspektyvos yra išties pavojingos, „nežmogiškos“.

Aš labai pasitikiu žmonių sveiku protu ir instinktu: priešingos lyties troškimu, kurį Dievas įdiegė žmogui, motinystės ir tėvystės troškimu – vertybėmis, kurias Dievas įdėjo į žmogaus širdį.

Tačiau tikiu, kad šie pasiūlymai gali sukelti didžiulę žalą, panašiai kaip nutiko marksizmo atveju. Marksizmas buvo pripažintas kaip didelis blogis visuomenei, pareikalavo daugybės aukų. Analogiškai ši revoliucija – lyčių revoliucija – prieš tai, kol bus pripažinta „nežmoniška“, turės laiko padaryti daug žalos.

Kalbino Mercedes de la Torre (2008 m.)

Pagal ZENIT.org parengė S. Žiugždaitė