EPA nuotrauka

Vakar pasirodė ilgai lauktoji popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato Si“ apie rūpinimąsi kūrinija. Vieni apžvalgininkai, dar nesulaukę dokumento, puolė piktintis, kad popiežius pasitelkė į pagalbą tokius asmenis, kaip JT generelinis sekretorius Ban Ki-moonas and Jeffry Sachsas, aktyviai pasisakančius už populiacijos reguliavimą ir abortus. Kiti prognozuoja, kad ši enciklika turės didelę įtaką pasaulinei įvykių raidai. Panašias viltis puoselėju ir aš.

Popiežius Pranciškus siekė, kad ši beveik dviejų šimtų puslapių apimties enciklika pasiektų visus geros valios žmones, o kartu ir politikos lyderius iki gruodį Paryžiuje vyksiančios Jungtinių Tautų organizuojamos klimato kaitos konferencijos, kurioje pasaulio viršūnės turės apsispręsti, kokių priemonių imtis norint sustabdyti klimato kaitą ir pražūtingus jos padarinius. Enciklika „Laudato Sii“ pasirodė likus pusmečiui iki minėto susitikimo – užtektinai laiko susipažinti su popiežiaus įžvalgomis, galinčiomis grąžinti ekologiniam judėjimui sveiką pusiausvyrą.

Nors Ekumeninis Bažnyčios patriarchas Baltramiejus daugiau nei prieš dvidešimt metų pirmasis atkreipė krikščionių dėmesį į ekologines problemas, Katalikų Bažnyčia iki šiol šiuo klausimu laikėsi gana santūriai. Kaip rašo popiežius, žmogaus gyvenimas remiasi trimis pamatiniais tarpusavyje susijusiais santykiais: žmogaus santykiu su Dievu, su savo artimu ir su visa likusia kūrinija. Deja, ilgą laiką buvome palikę šešėlyje šį trečiąjį pamatinį santykį, o tai lėmė iškreiptą išnaudojantį požiūrį į  aplinką.

Šią spragą galima justi kalbantis su tikinčiais draugais ir pažįstamais apie kūrinijos apsaugą. Šis krikščioniško gyvenimo aspektas tartum lieka antraeilis, papildomas ir neprivalomas. „Svarbiau padėti žmonėms“, „pirmiau pasirūpinkime žmonėmis“, – dažniausiai girdimi atsakymai. Taip, žinoma, reikia padėti žmonėms ir būtent todėl, kad reikia pasirūpinti žmonėmis, turime tausoti aplinką. Popiežius Pranciškus susieja šias dvi nepelnytai atskirtas sritis teigdamas, kad „gamtos problemų analizė negali būti atskirta nuo žmogaus, šeimos, darbo, miesto kontekstų, nuo asmens santykio su savimi pačiu analizės, nes „nebūna atskirtų ekologinių ir socialių krizių, bet būna sudėtingos socioekologinės krizės“ (139, 141).

Taigi savo mokymu ekologine tema popiežius atlieka itin svarbų darbą – padeda ekologinį judėjimą į „savo vietą“, grąžina pusiausvyrą ir sveiką požiūrį. Begalinis aplinkos niokojimas, kurį vykdo technokratinė vartotojiška kultūra, iškeldama žmogų ir ekonominį augimą aukščiau visko, sukėlė atvirkščią kraštutinę reakciją – ekologinius judėjimus, kurie ėmė matyti žmogų kaip planetos vėžį ir siekti išsaugoti gamtą neatsižvelgami į būtinuosius žmogaus poreikius. Popiežius atmeta abu šiuos kraštutinumus pabrėždamas, kad žmogaus socialiniai poreikiai ir ekologija turi žengti koja kojon. Viena vertus, „ne mes esame kitų kūrinių galutinis tikslas, bet jie visi, kartu su mumis ir mūsų dėka, keliauja į galutinį tikslą, kuris yra Dievas“ (83). Kita vertus, tai „nereiškia, kad galima sulyginti visas gyvas būtybes ir iš žmogaus atimti tą ypatingą vertę“, kuri jam yra būdinga“ (90).

Tikiu, kad ši popiežiaus enciklika gali pažadinti miegantį milžiną – milijardą pasaulio katalikų, kurie iki šiol ekologiniais klausimais laikėsi gana pasyviai. Pabudęs šis milžinas galėtų padaryti didžiulę įtaką pasaulio politiniams lyderiams, parodyti, kad daugiau nesitaikstys su neryžtingumu ir pasyvumu. Dar daugiau – jei tas milijardas krikščionių pradėtų keisti vartojimo įpročius, diktuoti savo sąlygas ir parodyti, kad nepirks produktų, kuriuos gaminant buvo išnaudojami žmonės ar teršiama aplinka, jiems neabejotinai turėtų nusileisti ir verslas bei rinka, siūlydama socialiai ir ekologiškai atsakingą produkciją. Negana to, Šventasis Tėvas neapsiriboja Katalikų Bažnyčios nariais, bet kreipiasi į visus, kurie tiki į Dievą Sutvėrėją ir Tėvą bei visus geros valios žmones. Žinant, koks populiarus ir mylimas yra popiežius net tarp netikinčių žmonių, galima tikėtis, jog jo žodžiai turės stiprų atgarsį.

Kaip ir apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium, taip ir enciklikoje, didelis dėmesys skiriamas vargšams. Klimato kaita, bioįvairovės nykimas, vandens tarša nėra vien žala aplinkai. Šis gamtos niokojimas skaudžiausiai atsiliepia žmonėms, ypač skurdžiausių šalių gyventojams. Paradoksalu, kad daugiausiai už kūrinijos degradaciją atsakinga turtingoji pasaulio Šiaurė mažiausiai jaučia padarinius, gulančius ant pietuose gyvenančių žmonių pečių, kurie kenčia supertaifūnus, cunamius, potvynius ir neregėtas sausras.

Mus, išsivysčiusiųjų šalių gyventojus, Šventasis Tėvas kviečia „ekologiniam atsivertimui“. Širdies atsivertimas, meilė artimui daugiau nebėra atsiejami nuo rūpestingo santykio su kūrinija. Išleidus šią encikliką, per sąžinės sąskaitą turėsime apmąstyti ne vien savo santykį su Viešpačiu ir aplinkiniais žmonėmis, tačiau ir visais gamtos kūriniais. Nors tai nėra visiška naujovė, akivaizdu, kad santykiui su kūrinija suteikiamas daug didesnis svoris. Pagaliau neturėsime pasiteisinimų ir toliau laikytis įprasto gyvenimo būdo. Ekologinis atsivertimas, krypties pakeitimas turi konkrečiai keisti kasdienius įpročius.

Rūšiuoti atliekas, rinktis daugkartines pakuotes ir indus, taupyti kurą ir elektrą, vengti greito maisto užkandinių ir nereikalingo madų bei naujausiųjų technologijų vaikymosi katalikams nebeturėtų būti nereikšmingos detalės. Visa tai vienaip ar kitaip paliečia visus pasaulinės šeimos gyventojus – mus pačius, aplinkinius žmones, ir visą kūriniją.

Ne veltui enciklikos pavadinimas paimtas iš šv. Pranciškaus „Kūrinijos giesmės“. Pranciškaus, kuris apkabinęs evangelinį neturtą, o dar tiksliau – neturtingą ir nukryžiuotą Išganytoją – savo gyvenime nuostabiai suderino meilę vargšams ir kūrinijai, nerasdamas čia jokios priešpriešos. Visuose kūriniuose jis matė ir gerbė Aukščiausiojo žymes.

Drįsčiau sakyti, jog Laudato si’ ir Evangelii Gaudium turėtų būti skaitomi ir studijuojami kartu. Abiejuose dokumentuose tęsiasi popiežiaus primygtinis prašymas atsisakyti švaistymo kultūros, kitų vargo sąskaita gaunamų malonumų ir laisva valia apsispręsti už santūrų ir kuklų gyvenimą, atveriantį širdis artimui. Dėmesingumu vargšams ir meile kūrinijai Šventasis Tėvas grąžina pasauliui ir Bažnyčiai taip reikalingą šv. Pranciškaus dvasią, kuris giedojo: Laudato sii o mi Signore per tutte le tue creature.

Dabar pats metas perskaityti visą enciklikos tekstą ir perkelti jį į gyvenimą. Duok Dieve, kad šis Bažnyčios mokymas neliktų vien gražiomis kalbomis, bet giliai persmelktų mūsų, tikinčiųjų, širdis.