Jurgis Savickis. Apie 1930 m. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos fondų

Dieną ir naktį vis viena ir ta pati mintis. Lietuva! Dieną ir naktį vis ta pati mintis...

Jurgis Savickis

Šiemet minime 125-ąsias Jurgio Savickio gimimo metines. Daug kam šis vardas girdėtas diplomatijos istorijos kontekste, bet vargu ar daug rastume žinančių bent vieną jo parašyto literatūros kūrinio pavadinimą. Nepaisant to, Jurgis Savickis laikomas garsiausiu XX a. pradžios lietuvių prozos novatoriumi ir ryškaus, unikalaus talento rašytoju. Vienų jis vadinamas ekspresionistu dėl spalvingos raiškos ir menų sintezės kūryboje, kitų – impresionistu dėl meistriško kintančių įspūdžių vaizdavimo, kartais priskiriamas egzistencialistams, futuristams ar modernistams. Tačiau jo kūryboje, kaip ir jame pačiame, telpa viskas – novatoriškumas ir tradicija, šmaikštumas ir rimtumas, miestas ir kaimas, gyvenimo komiškumas ir tragizmas.

Vertinant netikėtų, naujų atradimų lietuvių literatūroje požiūriu, galima būtų vadinti Jurgį Savickį avangardizmo atstovu, tačiau daugelis jo kūrybą tyrinėjusių literatūrologų pritaria, kad šio rašytojo, visada vengusio bet kokių sambūrių, organizacijų ir draugijų, kūrybą sunku įsprausti į kurio nors „-izmo“ rėmus. Kaip rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Jurgis Savickis ligi šiai dienai pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei savo prigimties neišdavė. Nepavirto Savickis nė tuo, ką mes vadiname klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas.“ Jis liko mįsle, paslaptimi, nes „žodžiais sako viena, o pro eilutes trykšta visai kas kita“ (Balys Sruoga). Iš pirmo žvilgsnio – paviršutiniškas, labiau pasigilinus – daugiaplanis ir kiekvieno savaip traktuojamas, nelengvai suprantamas ir daug kam nepriimtinas. Pasak to paties A. Nykos-Niliūno, šis „amžinas emigrantas“, „artistas be publikos“ „lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dailiai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtaringai stebinčių kaimiečių tarpe“.

Jurgis Savickis, 1924 m. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos fondų

Jurgis Savickis (pakrikštytas Jurijaus vardu) gimė 1890 metų gegužės 4 d. (senuoju stiliumi – balandžio 22 d.) Pagausantyje, buvusiame Ariogalos valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 80 ha ūkį prie Gausantės upelio, ir nors bajoriškos kilmės tebuvo Jurgio močiutė iš tėvo pusės, šeimoje buvo laikomasi luomo tradicijų ir auklėjimo. Didžiuodamasis savo kilme, J. Savickis tėvų ūkį vadindavo dvaru, o pirmuosius apsakymus ir kelionių apybraižas pasirašinėjo Rimošiaus slapyvardžiu, nes močiutė buvo kilusi iš dvarininkų Rimaševskių giminės.

Iš dvylikos Savickių šeimoje gimusių vaikų užaugo penki – trys sūnūs ir dvi dukros. Jurgis buvo vyriausias. Tėvas Augustinas buvo griežtas, darbštus ir sumanus ūkininkas. Jis mirė anksti, 1917 m. palaidotas Maskvoje, kur Jurgis jį buvo išvežęs gydyti. Ūkio rūpesčius perėmė jauniausias sūnus Antanas. Motina Sofija buvo švelni ir išsilavinusi, inteligentiška moteris, pasak sūnaus Antano, „gera pasakorė“, rašydavo daug laiškų, mėgo diskusijas. Iš jos Jurgis paveldėjo ne tik fizinę išvaizdą, bet ir meilę gėlėms, grožiui, diplomatinius gebėjimus bei „lengvą plunksną“ – galėjo sklandžiai reikšti mintis. Savickių šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Jurgiui pradėjus mokytis gimnazijoje ir išmokus lietuvių kalbą, namuose jis kalbėdavo tik lietuviškai, priversdamas ir namiškius prisiminti savo šaknis. Ankstyvoje jaunystėje kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Gabrieliumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po Žemaitiją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną, lankydavosi lietuvių inteligentijos centre – rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvare Puziniškyje.

Apie J. Savickio vaikystę tikslių duomenų nėra, manoma, kad galėjo mokytis Ariogaloje, gimnazijoje Kaune. 1902 m. išvyko į Rusiją pas dėdę, 1902–1910 m. mokėsi gimnazijoje Maskvoje. 1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Peterburge, tačiau svajojo tapti dailininku, tad po kelių mėnesių metė mokslus ir grįžo į Maskvą studijuoti dailės, tuo papiktindamas tėvą. Kurį laiką nebegaudamas finansinės paramos, ėmėsi privačiai mokyti vaikus. 1913 m. lapkritį išvyko į Krokuvą, iki 1914 m. vasaros ten lankė Dailės akademiją. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas gyvenimą pakreipė kita linkme. Tačiau, nors ir netapęs dailininku, J. Savickis visą gyvenimą domėjosi menu, pats tapė, piešė eskizus kelionėse, kaupė lietuvių dailės ir liaudies meno kolekciją, aktyviai propagavo lietuvių tapybą ir tautodailę užsienyje.

1914 m. rudenį ir žiemą praleidęs gimtinėje, 1915 m. J. Savickis įsitraukė į lietuvių pabėgėlių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą Rusijoje. Tų pačių metų pabaigoje jis buvo išsiųstas į Daniją rūpintis lietuviais karo belaisviais ir pabėgėliais. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, nuo 1919 m. sausio 1 d. dirbo oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje. Greitai išmoko danų kalbą, spausdino publikacijas vietinėje spaudoje, Kopenhagoje leido atvirukus lietuviška tematika, parengė ir išleido danų mokslininko Ogės Benediktseno ir lietuvių autorių straipsnių rinkinį „Priešaušris“ („Lysskaer“). 1919 m. pasirodė pirmoji J. Savickio kelionių apybraiža danų kalba „En rejse gennen Litauen“ („Kelionė per Lietuvą“). „Taip viskas harmoninga toje Danijoje. Gyvenu kaip rojuje“, – rašo „Laiške iš Danijos“ J. Savickis. Danija jam tapo ne tik literatūrinio įkvėpimo šaltiniu, bet ir iškilių asmenybių, pavyzdinio ūkininkavimo, tolerancijos ir taikingumo kraštu. Susižavėjimas buvo abipusis: danai jį laikė vos ne savo piliečiu, o išvykstant paskelbė jaudinantį atsisveikinimo laišką.

1921–1926 m. J. Savickis atstovavo Lietuvai Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje. 1926 m. atstovybę Suomijoje likvidavo į valdžią grįžęs Augustinas Voldemaras, ir J. Savickis grįžo į Lietuvą. 1927–1929 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Teisių ir administracijos departamento direktoriumi. 1928 m. gegužės 5 d. Švietimo ministerijos paskirtas eiti antraeiles vidinių krizių krečiamo Valstybės teatro Kaune direktoriaus pareigas. Nors pats šio darbo nei norėjo, nei mėgo, teatro kolektyvo buvo pasitiktas džiaugsmingai, viliantis gerų permainų. Viltis jis pateisino. Jau prieš sutikdamas perimti šį postą, J. Savickis išsireikalavo gerą finansavimą ir papildomų etatų. Pradėjęs dirbti, sugrąžino į teatrą Antano Sutkaus vadovavimo laikotarpiu išėjusius ir atleistus aktorius, atkūrė vaidybos mokyklą, stengėsi sutelkti pajėgiausius menininkus, rūpinosi darbuotojų atlyginimais ir priedais, pensijomis, pašalpomis, stengėsi organizuoti išvykas ir gastroles kitose šalyse. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo pastatytas Vinco Krėvės „Šarūnas“ (režisuotas Andriaus Olekos-Žilinsko, vėliau perėmusio teatro direktoriaus pareigas) – vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų to meto spektaklių.

Būdamas diplomatiškas, lengvai bendraujantis ir nešališkas vadovas, J. Savickis greitai pelnė kolektyvo pagarbą ir simpatijas. Nepaisant to, kad teatre jis būdavo retai, jo „virtuve“ smulkmeniškai nesidomėjo, pavaldinių nekontroliavo ir visus besikreipiančius priimdavo savo tiesioginėje darbovietėje – Užsienio reikalų ministerijoje, o gal būtent dėl tokio liberalumo ir laisvumo, atmosfera teatre labai pagerėjo. Naujasis direktorius netoleravo intrigų, užkulisinių žaidimų ir girtuokliavimo, tačiau su aktoriais buvo jautrus ir nuoširdus. Pagarba ir pasitikėjimu jis pelnė viso kolektyvo meilę, o griežta pozicija dėl teatro statuso ir pakankamo finansavimo užtikrino geras sąlygas ir kūrybos laisvę.

Su sūnumi Algirdu, apie 1929 m. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos fondų

1929 m. atstatydintą A. Voldemarą pakeitęs Dovas Zaunius netrukus atkūrė Lietuvos atstovybę Skandinavijos šalyse, ir J. Savickis 1930 m. grįžo į diplomatinę tarnybą nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje. Dar tik pasklidus kalboms apie tai, sunerimę Valstybės teatro darbuotojai įteikė švietimo ministrui raštą, kuriame išreiškė „tvirtą norą“, kad Jurgis Savickis, dėl kurio sumanumo teatras „įžengė į normalią scenos darbui vagą“, ir toliau vadovautų. Tačiau J. Savickis nepasiliko. Išvykdamas atsisveikinimo laiške „Brangūs bendradarbiai“ paaiškino, kad darbas „dviejose tarnystėse“ jam nėra priimtinas ir nusprendė grįžti į savo tiesioginį darbą, o savotiškame „testamente“ būsimajam direktoriui ir kitiems padalinių vadovams paragino rūpintis teatru, saugoti viską, kas vertinga, kaupti ir dalytis su visuomene archyvine medžiaga. Pasak Boriso Dauguviečio, direktoriaus išleistuvėse dalyvavo apie 200 žmonių ir iš norinčių kalbėti skaičiaus „aišku buvo tik viena: kad su p. Savickiu teatras nenori skirtis, kad jis jį pamilo, kad jis jam reikalingas ir kad jis – geras žmogus. Paskutinis sakinys skamba lyg ir kiek naiviai, bet Dieve mano, kaip sunku mūsų Lietuvoje užsitarnauti šį kuklų laipsnį!“

1953 m., J. Savickiui mirus, „Atspindžiuose“ buvo pub­likuotas gražus ir šiltas aktoriaus Stasio Pilkos nekrologas, pavadintas „Mirė Karalius Jurgis“ (tarp teatralų J. Savickis taip ir buvo vadinamas – Karaliumi Jurgiu, kuris viešpatauja, bet ne valdo). Net praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams teatre jis buvo atsimenamas su dėkingumu ir susižavėjimu.

Iki 1937 m. pabaigos Stokholme rezidavęs J. Savickis Lietuvos atstovu taip pat dirbo ir Norvegijoje bei Švedijoje, gruodį buvo perkeltas į Rygą atstovauti Lietuvai Latvijoje, o 1938 m. pabaigoje – į Ženevą dirbti nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu prie Tautų Sąjungos. 1940 m. pavasarį, keičiantis politinei situacijai ir posto prireikus Politikos departamento direktoriui Eduardui Turauskui, J. Savickis buvo atleistas ir grįžo į Kauną. Jam pasiūlytas darbas Ministrų taryboje, naujai kuriamame Vidaus informacijos ir propagandos skyriuje, tačiau J. Savickis atsisakė ir išvyko į savo vilą Pietų Prancūzijoje, Rokbriuno vietovėje, nedideliame Ariogala pavadintame ūkelyje. Prasidėjus karui bandė grįžti į Lietuvą, bet negavo vizos.

Karas praėjo bandant išgyventi: auginant rožes, alyvmedžius, vynuoges, vaisius ir daržoves, taip pat vištas, triušius, ožkas, atstatinėjant sugriautus pastatus, stebint karo veiksmus pasienyje, perkant ir nuomojant gretimus sklypus. Viską stebint ir fiksuojant, lyg iš žiūrovo krėslo salėje, bet neprarandant šmaikštaus buvusio diplomato žvilgsnio skvarbumo. Stebėtojo pozicija, sunkus fizinis darbas ir meilė dirbamai žemei padėjo ištverti tėvynės ilgesį, nežinios nerimą ir aplink tvyrančio siaubo beprasmybę. Dažnai neprivalgęs, bet laimingas, džiaugdamasis, kad dar gyvas, kad šalia – graži ir sumani žmona, kad gali dirbti darže ir mėgautis saule, J. Savickis rašė: „Kiekviena diena išgyventa – tai laimė.“ Pajūrio zoną nuolat niokojo karas – ji buvo apšaudoma, bombarduojama, ėjo iš rankų į rankas. Karas, nežinia dėl artimųjų, skausmas dėl sūnų (ilgą laiką buvo manyta, kad žuvo abu) ir Lietuvos likimo, nepritekliai ir negandos sekino sveikatą ir dvasią, bet nepalaužė, nes, kaip rašė Bronys Raila, „Jurgis Savickis buvo vienas iš tos senosios gvardijos, kuri žūsta, bet nepasiduoda“.

Su krikštasūniu Perkūnu Liutkumi Ariogalos viloje Prancūzijoje. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos fondų

Po karo J. Savickis tikėjosi grįžti į Lietuvą, neprarado vilties, kad ji bus laisva, tačiau palaipsniui suvokė, kad namų nebeturi ir į Lietuvą niekada nebegrįš. Pas jį Ariogaloje viešėjęs Jonas Aistis atsimena, kaip ilgas valandas Jurgis stovėdavo vienas, paskendęs mintyse, atsirėmęs į savo mūrines terasas. Lyg nujausdamas besiartinančią mirtį, stengėsi kuo daugiau parašyti, netausodamas vis prastėjančios sveikatos. Į Daniją išvykus žmonai, likęs vienas ir būdamas nepraktiškas, jis vertėsi sunkiai, stengėsi pragyventi iš kūrybos.

Mirė 1952 m. gruodžio 22 d. Palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.

Jurgis Savickis buvo aristokratiškos prigimties ir kosmopolitiškas, visapusiškai išsilavinęs žmogus. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Tačiau jis labai mylėjo Lietuvą, stengėsi propaguoti lietuvišką kultūrą visose šalyse, kur dirbo: organizuodavo parodas, gastroles, įvairius renginius ir leidybą, skatino Prezidentą Antaną Smetoną lankytis ir bendrauti su artimiausiais kaimynais – Skandinavijos ir Baltijos šalimis, atverti Lietuvą pasauliui ir priartinti kitas šalis prie jos, bet jam sunkiai sekėsi išjudinti konservatyvius ir uždaro būdo tėvynainius.

J. Savickis iki pat mirties svajojo sugrįžti į Lietuvą, ilgėjosi tėviškės ir artimųjų. Jo vilos lankytojus ir svečius pasitikdavo žemaitiškos koplytėlės, kryžiai ir kiti tautodailės bei lietuvių menininkų darbai. Dar anksčiau jis buvo nusipirkęs namus Kulautuvoje ir Palangoje, taip pat keletą patikusių sklypų įvairiose vietose, galbūt svajodamas kada nors įsikurti, bet lankydavosi ten labai retai.

Pasak jį pažinojusiųjų, J. Savickis buvo nepastovaus charakterio ir nepraktiškas žmogus: mėgo keliones, judėjimą, elgdavosi impulsyviai, netaupydamas ir per daug nesvarstydamas. Mėgdavo pirkti viską, kas jam patikdavo, bet prie turto neprisirišdavo, mėgo prabangą ir nemokėjo tvarkyti finansų. Apie savo, kaip diplomato, gyvenimą jis pats ironiškai rašė: „Jokia vyriausybė, būdama geranoriškiausia, neužteks man pinigų.“

Gimtojo krašto žmonės prisimena jį kaip geros širdies nenuoramą keistuolį, tačiau švelnaus ir sugyvenamo būdo. Su visais jis rasdavo bendrą kalbą, bendraudavo laisvai, šiltai ir su humoru, buvo dosnus ir plačių pažiūrų, tačiau visada mandagus ir nemėgstantis tuščių plepalų, labiau santūrus nei atlapaširdis, nemėgdavo kalbėti apie save. Nors buvo prastas oratorius ir labai nemėgo ceremonijų bei viešų renginių (ko negalėjo išvengti, turint omenyje jo darbo specifiką), visur buvo mėgstamas ir laukiamas, visus žavėdavo džentelmeniškumu ir nuoširdumu.

B. Raila prisimena J. Savickį Vasario 16-osios minėjime Paryžiuje pokario metais, kur „jis tada mum pasakė rimtą, patriotingą ir vilties kupiną prakalbą. Visiems jis patiko išsyk. Lyg kažkoks šiltesnis vėjas padvelkė, išblaškydamas ligi tol mūsų biurokratiškus, parūgusius pagraudenimus, tokius dažnus šios tautinės šventės iškilmių palydovus.“ O pasak Jono Aisčio,  „jis vienodai kalba su karaliais (jam teko ne su vienu jų kalbėti!) ir su savo daržo samdiniais žemrausiais italais. [...] Man atrodo, kad jo viso patrauklumo ir įdomumo paslaptis glūdi tik jo laikysenos laisvume ir jo kalbos nuoširdume: jis nieko nevaržo ir pats nesivaržo. Bet tai pasiekti galima tik labai gerai pažįstant žmogaus prigimtį. Su pirmą kartą sutiktu žmogumi jis kalbasi kaip su artimiausiu draugu.[...] Jurgis Savickis mėgsta kiekvieną žmogų. Ir mėgsta, neklausdamas tautybės, išsilavinimo, luomo – jam visi žmonės.“

Gyvenimas užsienio šalyse, pažintys ir bendravimas su įvairių luomų bei tautybių žmonėmis turėjo įtakos J. Savickio charakteriui ir pasaulėžiūrai, o aristokratiška laikysena ir elgsena dar labiau sustiprino tą įvaizdį, dėl kurio daugeliui tautiečių jis buvo nelabai priimtinas ir suprantamas. Tačiau, matyt, vidinė laisvė, inteligencija ir nepavaldumas visuotiniams stereotipams buvo įgimtos savybės. Niekada nepriklausęs jokiai partijai ar judėjimui, jau vaikystėje motinos vadintas bedieviu, „šiaudiniu kataliku“, Jurgis visada turėjo tvirtą asmeninę nuostatą, kurios pagrindas buvo bendražmogiškosios vertybės. „Nesu nei katalikas, nei santarvininkas. Kiek mano ariogališkoji akis įmato, norėčiau pats susiorientuoti ir išbristi iš tos politinės velniavos, kurioje dabar visi būsime atsidūrę. Visus pažįstu gerai ir susiorientuoju, ir norėčiau būti kiek galima daugiau neutralus, apolitiškas lietuvis“ (J. Savickis). Religiją, politiką, visuomenės normas ir sistemas jis su lengva ironija priimdavo kaip neišvengiamus, bet laikinus suvaržymus iki to laiko, kol „bus tikriausiai surasti pamatai geresniam žmonių sugyvenimui, turtų išdalinimui ir tautų neskriaudimo“. „Fantazierius buvo“, – žemaitiškai trumpai ir taikliai apibūdino Jurgį brolis Antanas.

Dar gyvendamas Pagausantyje J. Savickis buvo susižadėjęs su kaimynų dukra Apolonija Jokimaite, tačiau jungtuvės neįvyko dėl Jurgio noro sudaryti ne bažnytinę, o tik civilinę santuoką. Buvusi sužadėtinė ištekėjo už kito, o J. Savickis 1916 m. Kopenhagoje vedė žydaitę, ir tik po vedybų pranešė tėvams. Ida Trakiner-Savickienė buvo gydytoja stomatologė, kilusi iš turtingos Sankt Peterburgo žydų šeimos, dviejų jo sūnų motina. Nors ji prisimenama kaip gera šeimininkė ir motina bei ypatingo grožio moteris, šeimyniniai santykiai nesusiklostė. Savickiai išsiskyrė dar prieš karą, tačiau vaikais Jurgis rūpinosi. Karo metu Idos gyvenimas baigėsi tragiškai – pabėgusi iš geto ji slapstėsi, tačiau neištvėrusi įtampos pasikorė. Jų sūnus Algirdas taip pat buvo vedęs žydaitę, kuri su dukra prasidėjus karui pateko į Vilijampolės getą Kaune. Vyras savanoriškai liko kartu su žmona ir bandydamas ją apginti buvo nušautas. Kitas sūnus Augustinas Savickas ir jo sūnus Raimondas tapo žinomais dailininkais.

Su žmona Inga Geisler. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos fondų

Pradėjus byrėti pirmajai santuokai J. Savickis skeptiškai kalbėdavo apie mišrias šeimas, tačiau likimo ironija, kad ir kitos dvi žmonos buvo kitatautės. Antroji žmona Inga Geisler-Savickienė buvo jauna, sumani ir praktiška danė. Ji rūpinosi buitimi sunkiu karo metu, stengėsi kad šeima turėtų maisto ir ūkis klestėtų, net mokėsi lietuvių kalbos. Jie kartu buvo įsisūniję Seržą – tėvo netekusį berniuką iš didelės vargingos italų šeimos. Tačiau antroji santuoka taip pat nesusiklostė. Pavargusi nuo nepriteklių ir buities sunkumų, o galbūt sužinojusi jog serga vėžiu, žmona 1948 m. išvyko pas gimines į Daniją ir gyventi į Prancūziją nebegrįžo. Kartu su žmona išvažiuoti rengėsi ir Jurgis. Antrąją žmoną jis mylėjo, ja didžiuodavosi ir minėdavo geru žodžiu, tačiau vis tik liko savo ūkyje. Inga su savimi pasiėmė ir įsūnį. Po ketverių metų, mirus J. Savickiui, Inga atvyko į laidotuves, bendravo su jo artimaisiais ir draugais. Praėjus porai metų po vyro mirties Inga Savickienė Nicoje mirė nuo vėžio.

Vienerius metus iki mirties J. Savickis gyveno kartu su olande Mary Albine Koh, tačiau oficialiai nesusituokęs, nes nebuvo išsiskyręs su Inga Savickiene. Po jo mirties paaiškėjo, kad J. Savickis perrašė testamentą ir visą savo turtą bei autoriaus teises paliko trečiajai neoficialiai žmonai. Užsitęsus nesklandumams ir aiškinimuisi dėl palikimo, M. A. Koh sunaikino raštus, rankraščius, laiškus. Pasak jos pačios, tokia buvo velionio priešmirtinė valia, – tai gali būti tiesa, nes laiškuose rašytojas buvo minėjęs, kad nenorėtų pomirtinio savo kūrybos ir kitų rankraščių publikavimo. Tačiau dėl šio poelgio ji susilaukė griežto pasmerkimo, buvo išvadinta vandale. Giminių ir artimųjų nuomone, tai buvo padaryta iš keršto dėl jų simpatijų Ingai Savickienei, neapykantos lietuviams ar dėl tamsumo. Kad ir kaip būtų, dalis išlikusio archyvo, paveikslų kolekcija ir pinigai, gauti pardavus vilą, atiteko sūnui Augustinui.

Dalį J. Savickio jaunystės laikų rankraščių brolis buvo paslėpęs gimtojoje sodyboje. Po karo saugumiečių įsakymu Savickių sodyboje buvusios knygos buvo sudegintos, rankraščius giminaitis pasiėmė į Ariogalą silkėms vynioti, nes trūko popieriaus. Melioracijos metu griaunant namą pabiro ir paslėptieji rankraščiai bei laiškai, juos susirinko ir sudegino piemenys.

Didžiausią gyvenimo dalį praleidęs užsienyje, J. Savickis, nors ir nelaikomas egzodo rašytoju, labiau buvo žinomas išeivijoje. Užsienio periodikoje buvo publikuojami jo kūriniai ir atsiliepimai apie juos, didžioji dalis jo knygų išleistos ne Lietuvoje. Taip pat ir laiką pralenkusi jo kūryba – be lietuviams įprasto sentimentalumo, moralizavimo, patrio­tinės patetikos ir rimtumo – palankiau buvo priimama užsienyje, laikant jį labiau „tarptautiniu“ nei lietuvių rašytoju. Tėvynainiams J. Savickis dažnai atrodė šaltas ir ironiškas džentelmenas, „avantiūristas su fraku“, „išsišokėlis“, ‚miesčionis“, „bezdielnikas“ – šiais ir panašiais epitetais jis buvo apibūdinamas kalbant tiek apie išorinį įvaizdį, tiek apie kūrybą.

Kaip pastebėjo Donatas Sauka, J. Savickis nebuvo stereotipų ir savo prietarų vergas, ir „kaip nė vienam kitam mūsų rašytojui, jam pavyko įtikinti, kad tikra kūryba gimsta iš vidinės laisvės, kuri akivaizdžiai reiškiasi visu gyvenimo būdu“. Jo kūryba sunkiai įspraudžiama į žanro rėmus, joje nėra bendro stiliaus, nėra nuoseklaus epinio pasakojimo, nesilaikoma jokių literatūrinių normų, juo labiau nerasime lietuvių literatūrai įprastos poetikos ir rimtumo. Tačiau rasime aštrų ir taiklų sąmojį, lengvumą ir grakštumą, eleganciją ir net žavų prancūzišką koketiškumą, įtaigų ir skvarbų žodį, lyg šilko siūlais audžiantį sunkiai apčiuopiamus vaizdinius, kuriamus lengvai, lyg iš nieko. Prozos kalba gyva ir savita, labai koncentruota: nerasime nė vieno blankaus, be papildomo prasminio krūvio pasakyto žodžio. Rašytojas vartoja daug tarptautinių žodžių, naujadarų, nuorodų į kitus kūrinius, įvaizdžių ir simbolių. Viską jis moka pateikti savitai, lyg apšviečiant įvairiais rakursais, parodant skirtingas puses. Nuolatinė kaita, metaforos, kontrastai ir antitezės neleidžia skaitytojui užsnūsti, verčia viską aukštyn kojomis.

Daug kam kliūvantis J. Savickio manieringumas taip pat nėra tik tuščia poza be turinio. Po juo slepiasi esmė, dažnai per daug gili ir skaudi, kad būtų galima nusakyti be banalybių ir nuvalkiotų žodžių. Tam pačiam tikslui naudojama ir parodija, nepikta pašaipa ar pajuokavimas. Visa J. Savickio kūryba – tiek proza, tiek atsiminimai ir kelionių aprašymai, net laiškai ir pasisakymai – neatsiejami nuo sąmojo ir pokšto, kurį jis sugeba pakelti į aukštesnį lygį. Juokas ir žmogiška šiluma, grožio ir harmonijos ilgesys išsklaido liūdesį ir slogią nuotaiką, sukeltus žmogaus prigimties ir pasaulio tvarkos netobulumo. Jo ironija – lengva, švelni ir žaisminga, bet kartu turi ir žiaurumo atspalvį. Daug kam ji sunkiai suprantama, anot Janinos Žėkaitės, – lietuviams svetima ir menkai prigijusi.

Kritikai dažnai akcentuoja dailės (kuria aistringai žavėjosi ir pats tapė) įtaką J. Savickio kūrybai: tapybiškumas, spalvų gausa, šviesos ir šešėlių žaismas, savitas rašymo būdas nedetalizuojant, nesujungiant fabulos, o tik apibrėžiant kontūrus, atskiri fragmentai pateikiami lyg štrichuojant. Ypatingai žavėjęsis kinematografija ir teatru, jis daug šių meno sričių elementų taip pat perkėlė į literatūrą. Prozos kūriniai – lyg spektakliai ar besikeičiančių vaizdų ir situacijų nebylusis kinas, veikėjai – lyg aktoriai, kuriantys savo palaipsniui ryškėjančius vaidmenis be matomo režisieriaus įsikišimo, tik jaučiant jį, stebintį visą veiksmą. Tikrovės nėra, o tai, kas vyksta, pasirodo, tėra režisieriaus matomas, jaučiamas ir suvokiamas pasaulis.

Nuo tradicinės lietuvių prozos J. Savickio novelės skiriasi ir tematika – veiksmas dažnai vyksta tolimų šalių miestuose, o jeigu kalbama apie lietuvišką sodžių, pagrindinis veikėjas dažniausiai būna atvykėlis, miestietis, menininkas ar aristokratas. Įvairiaspalviai jo personažai – draskomi vidinių prieštaravimų, veikiami nenuspėjamų instinktų ir aistrų, atrodantys lyg artistai ar net lėlės, marionetės bejausmio likimo rankose. Dažnai jie būna schematizuoti, turintys tik keletą tipiškų bruožų, pasislėpę po kaukėmis ar storu klouno grimo sluoksniu. J. Savickio prozos teatrališkumas, kaukės svarba kūryboje nagrinėjama atskirose literatūrologinėse studijose (Donatas Sauka, Loreta Mačianskaitė). Pats autorius savo veikėjų nepristato, negyvena jų jausmais ir emocijomis, išlaiko distanciją ir prisiima stebėtojo vaidmenį, palikęs vienus grumtis su įnoringu, nenuspėjamu likimu. Tačiau pasakotojas yra labai arti personažo, nors jų požiūriai ir mintys sunkiai identifikuojami, pasakojimo perspektyva dažnai ir netikėtai kaitaliojasi.

J. Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, nėra moralizavimo ir vertinimo. Galbūt autorius yra, kaip mano Vygantas Šiukščius, per daug išauklėtas ir aukštos kultūros, kad leistų sau kažką šmeižti, smerkti, reikšti emocijas ir išgyvenimus. O gal teisi ir Dalia Striogaitė, sakydama, kad „autorius visai neperša savo nuomonės, nežadina skaitytojo emocijų, bet įvairiais būdais (aliuzijomis, asociacijomis, požiūrio kaita, raiškos grožiu ir pan.) aktyvina skaitytoją. Skatina įsigilinti ir daug ką nujausti, tarsi papildyti, kas nepasakyta.“ Vaizduotei paliktos tuštumos ir neišbaigti vaizdiniai atskleidžia autoriaus požiūrį į savo skaitytoją, aukštą jo gebėjimų vertinimą.

„Pasaulį savimi matavęs menininkas“, kaip J. Savickį vadina Janina Žėkaitė, matė jo netobulumą, susiskaldymą ir iliuzijų vaikymąsi, bet buvo tam pasauliui atviras svajotojas, tikėjęs žmogumi.

Sovietmečiu, vyraujant realizmui bei turint omenyje J. Savickio diplomato darbą nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ir antitarybinę poziciją, nebuvo kalbama nei apie patį rašytoją, nei apie jo kūrybą. Tačiau visiškai pamirštas ir išbrauktas iš lietuvių literatūros istorijos Jurgis Savickis nebuvo niekada. Atgimimo laikotarpiu susidomėjimas jo kūryba ir asmenybe labai išaugo: paskelbta nemažai publikacijų spaudoje, renkami atsiminimai, tyrinėjama kūryba, minimi jubiliejai, rengiamos jam skirtos konferencijos, skaitomi pranešimai.

Atskirai reikėtų paminėti svarų literatūrologės Janinos Žėkaitės-Kubilienės indėlį grąžinant Jurgį Savickį Lietuvai. 1994 m. ji išleido monografiją, kurioje pateikiama labai išsami ir dokumentuota rašytojo biografija su genealogine ap­žvalga ir dokumentų ištraukomis, gausiai citatomis ir kitų autorių nuomonėmis paremta literatūros analizė. 2000 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido ir kitą J. Žėkaitės parengtą J. Savickiui skirtą leidinį, kuriame publikuojami dokumentai, atsiminimai bei perspausdinamos įvairių autorių jo kūrybai skirtos recenzijos.

1994 m. išleista išskirtinė prof. Donato Saukos knyga. Joje Jurgis Savickis pristatomas visos epochos literatūros, meno, istorijos, filosofijos, kalbotyros kontekste, taip pat analizuojami ir lyginami atskiri jo kūriniai. Nedaug rasime monografijų, kur su tokiu susižavėjimu ir taip palankiai būtų vertinamas kūrėjas, ne iš literatūrologinių aukštumų nagrinėjant ir kritikuojant, o siekiant bent prilygti jam: „Gražių žodžių skraiste jo nesuvystysi. Erudicija nepasididžiuosi, su pagarba nenusilenkęs jo įgimtai, gražiai išlavintai inteligencijai“ (D. Sauka).

2001 m. atskira knyga publikuoti mokslinės konferencijos, skirtos J. Savickio 110-osioms gimimo metinėms paminėti, pranešimai. Spaudoje Jurgio Savickio proza apžvelgiama ir analizuojama daugelio autorių (Viktorijos Daujotytės, Agnės Jurčiukonytės, Nijolės Keršytės, Nijolės Raižytės, Jūratės Sprindytės, Dalios Striogaitės, Vyganto Šiukščiaus, Imeldos Vedrickaitės, Giedriaus Viliūno ir kitų) darbuose, todėl šioje publikacijoje tik trumpai apžvelgsime rašytojo kūrybą.

J. Savickio literatūrinis debiutas įvyko 1910 m. – „Lietuvos žiniose“ išspausdintos dvi novelės: „Dienos kančios“ ir „Marutės vargai“. Iki 1914 m. novelės publikuojamos ir kituose leidiniuose – „Aušrinėje“, „Laisvojoje mintyje“. Pirmieji kūriniai buvo realistiniai, liūdni ir lyriški, nedaug kuo besiskiriantys nuo kitų XX a. pradžios beletristų, panašios tematikos: socialinė nelygybė, visuotinė neteisybė, gyvenimo išbandymai. Bet ir juose juntamos unikalaus, „savickišku“ vėliau pavadinto stiliaus užuomazgos.

1922 m. pasirodęs pirmasis novelių rinkinys „Šventadienio sonetai“ peršoko visą kartą ir atsidūrė prozos avangardo gretose. Kaip ir viskas, kas nauja ir netikėta, knyga sutikta kontroversiškai. Sukritikuota Adomo Jakšto ir Vytauto Bičiūno, santūriai sutikta Vinco Mykolaičio-Putino ir Kosto Korsako, tačiau labai gerai įvertinta Balio Sruogos, apgailestaujant, kad amžininkų buvo nesuprasta, ir tikintis, kad apie ją „ateitis dar tars savo skambų žodį“. Išties kritikai žavėjosi tais pačiais metais išėjusiomis Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, o ekspresionizmo laikas Lietuvoje dar buvo neatėjęs.

1928 m., po keturvėjininkų sukeltų „skersvėjų“ išėjusi antroji J. Savickio knyga „Ties aukštu sostu“ kritikų buvo sutikta su dar didesniu susidomėjimu ir kiek palankiau, pripažįstant rašytojo talentą ir originalumą, tačiau kartu išlaikant ir tam tikrą distanciją, pabrėžiant lyg ir svetimumą, lietuviškų literatūrinių tradicijų atmetimą, nelabai suprantant savito jo stiliaus ir išraiškos priemonių. Netradicinį rašytojo požiūrį ir vaizdavimą daug kas vadino miesčioniškumu, bereikalingu manieringumu ir atitrūkimu. Lietuviui įprastas ir aprašomas kaimas J. Savickiui iš tiesų tebuvo tik egzotiški vaikystės prisiminimai, o ir pats gyvenimas – labiau teatras nei realių konfliktų zona, vaizduojama realybė – ne kuriama, o atliekama lyg muzikinis veikalas, personažai – tik aktoriai, vaidinantys savo vaidmenis. Jau vėliau, 1934 m. straipsnyje Balys Sruoga bandė atskleisti šio rašytojo kūrybos raktą: „Truputį kilstelėkite Savickio poezijos maskę – ir pamatysite, kaip prasiverš iš jos: ir meilė, ir šiluma, ir visa, kuo žmogus džiaugias pasaulyje.“ Tačiau, kaip pastebi Henrikas Blazas, „laikas, kada jo knygos pradės turėti ypatingą pasisekimą, bus barometras mūsų skaitytojo kultūrėjimo, jo vertinimo literatūros tikrąja to žodžio prasme. Kol kas, žinoma, tenka palaukti...“ Į grožinę literatūrą J. Savickis tesugrįžo praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, likus porai metų iki mirties.

Po pirmųjų dviejų novelių rinkinių išėjo trys kelionių apybraižų knygos, pasirašytos Rimošiaus slapyvardžiu: „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934) ir „Kelionės“ (1938). Pats J. Savickis labai mėgo ne tik keliauti, bet ir skaityti kelionių aprašymus, atsiminimus. Savo knygas jis išleido geros kokybės, iliustruotas. Vadinti jas vien kelionių apybraižomis būtų ne visai tikslu, nes savo nestandartiškumu jos labai priartėja prie prozos kūrinių: ne tiek aprašoma gamta, šalys ar įvykiai, kiek atidžiai stebimi ir fiksuojami įspūdžiai, sutelkiant dėmesį į detales, psichologinius niuansus, nevengiama kuriozinių situacijų ir politinių peripetijų. Viskas perteikiama su J. Savickiui būdingu fragmentiškumu, lengvai ir su skvarbiu sąmoju.

Ariogalos viloje Prancūzijoje. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos fondų

1951 m. pasirodė novelių rinkinys „Raudoni batukai“. Ši knyga buvo sutikta kur kas palankiau nei pirmieji rinkiniai, o J. Savickis vadintas „mūsų prozos pažiba“ ir „beletristu, nesugebėjusiu parašyti prasto kūrinio“ (Benediktas Babrauskas), „novelės meistru“ (Antanas Vaičiulaitis), „didžiuoju impresionistu“ (Stasys Tamulaitis), „vieninteliu europietiško tipo rašytoju mūsų literatūroje“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas). Vienų kritikų knyga vertinama geriau už pirmuosius rinkinius, kitų – prasčiau, tačiau pripažįstant rašytojo talentą ir jo kūrybos ilgaamžiškumą. Pabrėžiamas barokiškas novelių stilius, mažesnis dekoratyvumas. Šiame rinkinyje mažiau dramatizmo, formos įmantrumo, daugiau gilumo ir žmogiškos šilumos, juntama autoriaus nostalgija Lietuvai, jos kaimui ir paprastiems jo žmonėms.

1952 m. išleistas pirmasis ir vienintelis J. Savickio ro­manas „Šventoji Lietuva“. Jame vaizduojama Lietuvos provincija po nepavykusios 1905 m. revoliucijos. Gali būti, kad knyga buvo rašoma specialiai „Draugo“ romano konkursui, tačiau negalime atmesti ir laiškuose minimo fakto, kad „diplomatinio korpuso kombinacijos ir tartiufiškos intrigos šaukėsi Moljero plunksnos“. Tai ironiškas, groteskinės stilistikos, satyrinę komediją ar operetę primenantis kūrinys. Idealizacija ir patetika čia eina greta absurdo ir pašaipos. Įtaigiai piešiamas niūrus nutautėjančios Lietuvos vaizdas priešinamas mitologizuotam, idiliškam „šventosios Lietuvos“ paveikslui, kuris buvo ypač puoselėjamas išeivijos, linkusios idealizuoti ir nenatūraliomis spalvomis pagražinti toli likusią tėvynę. Nenuostabu, kad konkurso romanas nelaimėjo. Tačiau sakralumas J. Savickio knygoje apčiuopiamas, tik jis lieka kažkur giliai, nenusakomoje belaikėje erdvėje, autoriui lyg žiūrovui stebint žemiškąjį parodijų teatrą. Kritikai „Šventąją Lietuvą“ vertino kaip silpniausią rašytojo kūrinį, neišlaikantį vientisumo, fragmentišką, primenantį juodraštį. Kęstučio Keblio nuomone, „šia knyga Savickis, kaip ir daugelis mūsų gabių novelistų, dar kartą įrodė, kad žingsnis iš novelės į romaną yra didelis ir sunkus“. Sąmoningai ar ne, tačiau ir romane rašytojas liko savimi – trumpojo žanro meistru.

Jau po mirties, 1956 m., išėjo dar viena J. Savickio knyga, vienų vadinama memuariniu ar egzistenciniu romanu, kitų – dienoraščiu, autobiografija, suliteratūrintais užrašais, B. Railos lyginama net su Donelaičio „Metais“, o A. Nykos-Niliūno pavadinta autoriaus susitaikymo su savimi knyga. Tai dvitomis „Žemė dega“ – dienoraštis, apimantis sudėtingiausią ir žiauriausią pasaulio istorijoje dešimtmetį, pavertusį griuvėsiais ne tik valstybes ir miestus, bet ir žmonių gyvenimus.

Knyga susilaukė didelio dėmesio, gerų atsiliepimų ir buvo apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos (JAV) premija. Ji netelpa į romano rėmus su savo neišbaigta fabula ir fragmentiškumu, bet nelabai gali būti priskiriama ir memuarinei literatūrai. Joje minimi visi įvykiai, patirti įspūdžiai, bet dėmesys sutelktas į kasdienybės smulkmenas, į patį gyvenimą. Aprašomas laikotarpis nuo Antrojo pasaulinio karo išvakarių iki 1948 m. sausio 26 d. Šiuos rankraščius J. Savickis buvo užkasęs savo darže, o pasibaigus karui, 1945 m., iškasė dvi dėžes, kaip pats rašo, „viena su sidabru ir neva reikalingu gyvenime apyvokos šlamštu. Antroje – kiek knygų ir rankraščių. Tikriau pasakius – šitų užrašų sąsiuviniai. Knygos aptrūnėjo (atsiprašau mūsų bibliotekininkų – mano Sirvydas ir tolygūs). Dienoraščiai irgi nukentėjo, kai kur sunkiai išskaitomi. Visi sąsiuviniai drėgmės apgraužtais kampais. Gaila, kad visai nesupuvo! Tiek darbo dabar perrašinėti ir paleisti į pasaulį tas mintis. Ypač kad ir tų minčių neperdaugiausia. Vis daugiausia „įspūdžiai“, kalbant literatūros žargonu. Užrašai žmogaus, nedalyvavusio politikoje, vien tik mačiusio ir pastebėjusio įvykius. Lietuvos griovimą. Ir – karą.“

Knygoje nėra tikslios chronologijos, gilių įžvalgų ar filosofijos, tačiau, anot B. Railos, „visur užtiksim bruožą, kuris daugelio (bent tūlų prancūzų) teigimu prilygsta aukščiausiai civilizuoto žmogaus išminčiai. Tai galėjimą ir mokėjimą skeptiškai vertinti mįslingą žmogiškąją būtį, ironiškai nusišypsoti iš pasaulio menkysčių, iš žmonių silpnumo ir, svarbiausia, iš savęs paties.“ Net ekstremaliomis aplinkybėmis J. Savickis liko savimi, neprarasdamas orumo ir humoro jausmo.

Savi namai, artimieji ir sunkus darbas rūpinantis jais bei žemės lopinėliu rašytojui sukuria lyg stebuklingą išgyvenimo lauką, aplink siaučiant karo pragarui. Griūvant valstybėms ir politiniams santykiams (nors ir domėdamasis įvykiais, fiksuodamas juos įžvalgiu stebėtojo profesionalo žvilgsniu), jis laikosi įsikabinęs savo žemės – amžinos maitintojos ir gyvybės tęsėjos. Augalai, gyvūnai, saulė ir žvaigždės nepaiso karo veiksmų, ultimatumų ir politinių peripetijų, gyvena savo amžinu ritmu, ir tai suteikia stabilumo, harmonijos ir pilnatvės jausmą.

Tapęs ūkininku J. Savickis išliko tos pačios aristokratiškai laisvos, dosnios sielos. Viskuo su visais dalijosi. Teberašė ir stengėsi neprarasti tikėjimo gyvenimo ir pasaulio prasmingumu, nors aplink ir viduje pamažu vėrėsi tuštuma, kankino nerimas ir sumaištis. Jis išliko ironiškas kalbėdamas apie bejėgius ir veidmainius politikus, priklausomus nuo karo sąskaita lobstančių verslininkų, o bendraudamas su paprastais žmonėmis, matė ir kartu išgyveno karo siaubą ir sunkumus. Knygoje lyg kaleidoskope keičiasi karo įvykių ir kasdienių rūpesčių vaizdai. Viskas stebima be sentimentų ir nepereinant į intymias išpažintis, nedramatizuojant ir per daug nesigilinant, tačiau tiek politinis gyvenimas, tiek kasdieniai reikalai perteikti taip, kad skaitant juntamas susirūpinimas, gailestis ir užslėptas skausmas dėl gniuždomų valstybių ir kiekvieno žmogaus likimo.

Iš Jurgio Savickio laiškų žinoma, kad 1951 m. leidyklai „Patria“ buvo atiduotas naujas novelių rinkinys „Sapnas“, bet jis liko neišleistas, o rankraščiai dingo. J. Savickis buvo pradėjęs rašyti autobiografinius atsiminimus, bet juos sunaikino, nusprendęs, kad tai pernelyg egocentriški užrašai. Laiškuose minimas ir pradėtas rašyti romanas „Šarlatanas“, kurio rankraštis taip pat dingo. Manoma, kad jį kartu su kitais dokumentais bei laiškais iš susirašinėjimų su J. Aisčiu, Ignu Šeiniumi, Bernardu Brazdžioniu, Antanu Vaičiulaičiu, kitais rašytojais ir redakcijomis bei leidyklomis sudegino, kaip jau buvo minėta, visą turtą paveldėjusi M. A. Koh.

1990–1999 m. Vilniuje išleistas J. Savickio raštų šešiatomis, kuriam išsamų įvadą taikliu pavadinimu „Prieš tradiciją“ parašė Janina Žėkaitė. 1967–2011 m. Lietuvoje pasirodė šeši jo novelių rinkinių leidimai.

Rašytojas grįžta ne tik savo kūryba. Prieš penkerius metus Lietuvoje buvo minimos 120-osios Jurgio Savickio gimimo metinės. Ta proga Vilniuje, Savicko paveikslų galerijoje, buvo surengta paroda ir rodytas filmas „Jurgis Savickis ir Prancūzija“ – iš J. Savickio bičiulio, buvusio pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjo Antano Liutkaus asmeninio archyvo surinkti dokumentiniai kadrai, komentuojami sūnaus Perkūno, J. Savickio krikštasūnio (filmą galima pamatyti internete). Pietų Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikėjas Perkūnas Liutkus į Lietuvą parvežė didelį tėvo archyvą. Lietuvos diplomatijos istorijai svarbi archyvo dalis – A. Liutkaus dokumentai, laiškai, nuotraukos – perduota Užsienio reikalų ministerijai, kita archyvo dalis – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

2012 m. Lietuvos Respublikos Seime iškilmingai paminėtos 60-osios J. Savickio mirties metinės, o Pietų Prancūzijoje, Rokbriuno Kap Marteno kapinėse lapkričio 17 d. ta proga atidengtas su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos parama atnaujintas rašytojo antkapis.

Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė J. Savickį vadina didžiuoju europiečiu, kuriame „nuostabiai derėjo rašytojo talentas ir žavinga asmenybė – ypač spalvingi ir itin nebūdingi Lietuvai. Sunku net patikėti, jog tai lietuvis kaimietis. Atsiminimuose apie J. Savickį esama tiek pat grožio, kiek ir jo paties prozoje... [...] Nežinau kitos tokios asmenybės, apie kurią būtų galima papasakoti tiek gražaus ir nekasdieniško.“ Sunku būtų tam paprieštarauti. Kaip ir sunku vienoje publikacijoje aprėpti visas gyvenimo ir kūrybos spalvas šio charizmatiško žmogaus, kuris, anot jį pažinojusio B. Railos, buvo „sąmojingas, elegantiškas, tauriai išdidus, grynas ir šiltas, išlakios minties... Nežinia, kada tokiem susiras daugiau pakaitalų.“ Tačiau užbaigti vis tik norėtųsi paties Jurgio Savickio žodžiais: „Mirusieji tarytum sako: mes niekuomet nesame nustoję gyventi.“

(Jurgio Savickio biobibliografija išspausdinta žurnalo „Tarp knygų“ balandžio numeryje.)

Aurelija Pociutė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos centro vyresn. bibliografė

Straipsnis publikuotas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnale „Tarp knygų“, 2015 m. gegužės mėn. numeryje