Nuotraukos šaltinis http://freshindependence.com/

Sunku patikėti, kad Clintui Eastwoodui jau aštuoniasdešimt penkeri. Juk dar ne taip seniai filme „Medisono grafystės tiltai“ jis vaidino romantišką įsimylėjėlį, ir tai neatrodė neįtikėtina.

Tačiau veiksmo filmuose aktoriaus amžius, deja, jau pastebimesnis (ne veltui populiarus Holivudo šaipokas Leslie Nielsenas vienoje kino parodijoje pasišaipė iš C. Eastwoodo, „Ugnies linijoje“ vaidinusio JAV prezidento asmens sargybinį, bet jau nebe taip lengvai laksčiusį paskui šarvuotą automobilį).

Kita vertus, faktai, kaip sakoma, akivaizdūs. Būtent C. Eastwoodas yra uždirbęs daugiausia pinigų vienai seniausių Holivudo kino studijų „Warner Bros“, o jo paties režisuotų filmų (dabar jų jau 37) pelnas peržengė trijų milijardų dolerių ribą.

Su skrybėle ir be skrybėlės

Dažnai pabrėžiama, kad C. Eastwoodas, atlikdamas visus savo vaidmenis, išlieka vienodas ir išoriškai beveik nesikeičia, nuolat vaidina tą patį tipažą – kietakumštį ir nekalbų vyrą (šerifą, kaubojų, samdomą žudiką, policininką, kariškį). Net sakyta, kad „nebuvo kine kito tokio aktoriaus, kurio veide neįmanoma įžvelgti jokių emocijų“. Internetiniai šmaikštuoliai tokį kategorišką kino kritikų teiginį šiek tiek pakoregavo. Viename anekdote teigiama, kad C. Eastwoodas visgi vaidina ne viena veido išraiška, o dviem – kai būna su skrybėle ir kai be jos...

Moterys lakoniškoje aktoriaus vaidyboje mato vieną specifinį pliusą, kurį įvardijo viena amerikiečių aktorė: „Bet kuri moteris jo žvilgsnyje gali įžvelgti savo galimybes.“

C. Eastwoodas ir gyvenime nekalbus. Nemėgsta dalyti interviu. Asmeninio gyvenimo viešai niekada nekomentavo, bet visi jo meilės romanai vis tiek patekdavo į pirmuosius dienraščių puslapius. Kurgi šiais laikais pasislėpsi nuo visur esančių paparacių!

C. Eastwoodo kelias į šlovės aukštumas buvo ilgas ir vingiuotas. Būdamas aštuoniolikos jis metė studijas, dirbo miško kirtėju vienoje Oregono lentpjūvėje, o 1950 m. išėjo savanoriu į kariuomenę, tikėdamasis pakariauti Korėjoje. Bet vietoj šlovingos karo tarnybos reikėjo pasitenkinti visai ne romantišku plaukimo trenerio darbu.

Demobilizuotas tarnybos draugo aktoriaus Davido Jansseno dėka Clintas pateko į kiną, bet ilgai vaidino nereikšmingus epizodus (neretai titruose nebūdavo net jo pavardės). Ko gero, taip ir būtų likęs statistu, jeigu ne italų režisierius Sergio Leone, kuris septintojo dešimtmečio pradžioje sumanė reanimuoti merdintį amerikiečių vesterną ir pakvietė Clintą atlikti pagrindinį vaidmenų filme „Už saują dolerių“ (1964 m.).

Vesterno evoliucija

Vesterno žanro pavadinimas iš karto išduoda amerikietišką kilmę. Net galima sakyti, kad JAV kinas prasidėjo nuo 1903 m. ekranuose pasirodžiusio filmo „Didysis traukinio apiplėšimas“ (ši režisieriaus Edwino Porterio juosta iki pirmojo dešimtmečio pabaigos buvo populiariausias kino kūrinys Amerikoje). Pirmieji vesterno žanro filmai rėmėsi literatūros kūriniais, pasakojusiais istorijas apie laukinių Vakarų užkariavimą, pionierių konfliktus su indėnais, kovas su laukine gamta, apie įtampą tarp įstatymo ir nusikalstamumo.

Per daugelį metų susiformavo tradiciniai vesterno kanonai. Juos išplėtojo pirmajai kino vesternų kūrėjų kartai priklausęs režisierius Johnas Fordas. Jis ne tik įteisino šį ilgai „nekilmingu“ vadintą žanrą, bet, nuolat šlifuodamas jo struktūrą, suteikė aristokratiško kilnumo ir filosofinės gelmės. Vesternų, kaip ir melodramų, herojai griežtai dalijami į teigiamus ir neigiamus. Gėrio ir blogio kova – pagrindinis konfliktas.

Taip buvo iki šeštojo dešimtmečio pradžios, kai pokario permainų skersvėjai pagaliau ėmė vėdinti ilgai nejudintą klasikinių šio žanro filmų atmosferą. Tada vienas po kito buvo sukurti keli „vesternai suaugusiesiems“. Pirmasis tokio apibūdinimo nusipelnė režisieriaus Fredo Zinnemanno filmas „Lygiai vidurdienį“ (1952 m.), kuriame visuotinės baimės atmosferoje vykstanti šerifo (jį vaidino legendinis aktorius Gary Cooperis) ir banditų gaujos kova amerikiečiams asocijavosi su kaip tik tada apogėjų pasiekusia makartizmo paranoja. Kurį laiką anuometiniuose vesternuose atsispindėjo ir pokarinė tapatybės krizė, išprovokavusi rūstesnės stilistikos filmus, kuriuose revizuotos laukinius Vakarus suformavusios vertybės. Amerikietiško vesterno kanonus apibrėžęs režisierius J. Fordas juos pakoregavo šeštojo dešimtmečio darbuose, kurių išvada buvo labai pesimistinė – senųjų laukinių Vakarų nebėra. Lieka tik legendos, o jos su realybe mažai ką turi bendra.

Spagečių vesternai“

Septintajame dešimtmetyje vesternus imta masiškai gaminti Italijoje. Šie filmai, kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškųjų, buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti išryškėjo ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško šio žanro kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, vainikuojamą įspūdingos gėrio pergalės. Itališkuose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. Dar blogesniųjų fone pagrindinis personažas atrodo kaip teigiamas herojus.

Toks buvo ir C. Eastwoodo (anti)herojus italų režisieriaus S. Leone’s filme „Už saują dolerių“. Aktorius pasakojo, kad į šį projektą pakliuvo po to, kai už mikroskopinį honorarą atsisakė filmuotis Jamesas Coburnas: „Jei režisierius būtų turėjęs didesnį biudžetą, jis į mane būtų nė nežiūrėjęs, o pasisamdęs Jamesą Stewartą arba Bobą Mitchumą.“ Filmo scenarijus rėmėsi japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Asmens sargybinis“ istorija, tik veiksmas iš viduramžių Japonijos buvo perkeltas į amerikietiškus laukinius Vakarus, filmuotus Ispanijoje. C. Eastwoodas vaidino Žmogų Be Vardo, atvykusį į banditų terorizuojamą miestelį San Migelį – tikrą nusikaltimų kloaką. Čia dėl įtakos konfliktuoja dvi banditų gaujos – Baksteriai, remiami vietinio šerifo, ir broliai Rochasai. Atvykėlis pasiūlo savo paslaugas abiejų gaujų vadams ir sumaniai manipuliuodamas jų interesais gerokai praretina nusikaltėlių gretas. Filme daug smurto scenų ir šiurkštaus (čia labiau tiktų žodis „pakaruokliško“) humoro: jau pradžioje atvykėlį San Migelio prieigose pasitinka raitas negyvėlis, ant kurio nugaros kabo užrašas: „Sudie, amigo.“

Daugelis S. Leone’s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – tuoj pat paplito kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone’s muzika ir tai, kad C. Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip nusprendė pats aktorius, manydamas, jog šitai išeis į naudą. Jis neklydo. Labai greitai C. Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra tas, kuo mes norime jį matyti.“

Mesti iššūkį tradiciniam amerikietiškam vesternui tada buvo labai rizikinga ir net įžūlu. Tai suprasdamas S. Leone filmo titruose pasivadino Bobu Robertsonu, pseudonimus pasirinko ir kai kurie kiti jo bendražygiai. Bet baimintasi be reikalo. Tokia netikėta klasikinio vesterno revizija labai patiko žiūrovams, todėl S. Leone greitai susuko dar du panašius filmus „Keliais doleriais daugiau“ (1965 m.) bei „Geras, blogas ir piktas“ (1967 m.).

Purvinojo Hario pamokos

Į Ameriką C. Eastwoodas grįžo kaip nugalėtojas, o tikra žvaigžde tapo 1971 m., kai pirmą kartą suvaidino policininką Harį Kalahaną kriminaliniame trileryje „Purvinasis Haris“. Taip jo herojus buvo pramintas už tai, kad veikė ryžtingai ir neleido savo revolveriui rūdyti dėkle. Tokie svarūs argumentai kovoje su visai suįžūlėjusiais nusikaltėliais neliko be atsako, tad vėliau aktoriui teko dar penketą kartų vaidinti Purvinąjį Harį. Už šį vaidmenį prancūzų kino klasikas Jeanas-Lucas Godard’as C. Eastwoodą buvo pavadinęs fašistu, o vėliau būtent jam dedikavo savo filmą „Detektyvas“ (1985 m.).

„Purvinasis Haris“ JAV visuomenės centre atsidūrė dėl kelių priežasčių. Vieną jų išsakė pats C. Eastwoodas: „Nesu prievartos šalininkas, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas susiduriame su smurtu... Tikriausiai Amerikoje nerasite žmogaus, kuris būtų patenkintas mūsų šalies teisėsauga.“ Ne ką didesnės pagarbos tada buvo nusipelniusi ir policija. San Franciske, kuriame plėtojasi „Purvinojo Hario“ siužetas, anot kritikės Paulinos Kael, „net maži vaikai žino apie korupciją policijoje, bet filme apie tai nėra nė žodžio. Aš pati užaugau San Franciske ir visam gyvenimui įsidėmėjau motinos žodžius: „Kad ir kas tau atsitiktų, niekada nesikreipk į policiją“. Prisimenu, kaip mano mokytojas vis negalėjo suprasti, kodėl jo patys blogiausi mokiniai, chuliganai ir sadistai, atsidurdavo ne kalėjimuose, o tapdavo policininkais“.

„Purvinojo Hario“ autoriai palaiko panašią nuomonę – tokie policininkai neįveiks nusikalstamumo. Nepadės jo sudoroti ir pernelyg liberalūs įstatymai, palankesni tvarkos pažeidėjams negu teisėsaugos riteriams. Vadinasi, išeitis viena – kovoje su nusikaltėliais reikia vadovautis jų pačių metodais. Tai policininkas Haris Kalahanas sėkmingai ir daro, nepaisydamas nei įstatymo, nei pareigūno etikos. Vienoje filmo scenoje parbloškęs ant žemės sužeistą banko plėšiką ir nukreipęs į jį pistoletą Haris sako tokį monologą: „Žinau, apie ką dabar galvoji – tau rūpi, kiek kartų aš iššoviau – penkis ar šešis. Pasakysiu teisybę, aš neskaičiavau. Bet tu žinai, kad Magnum 44 yra galingiausias pasaulyje pistoletas, kuris tavo makaulę gali suskaldyti į gabalus. Taigi geriau pamąstyk, ar ši diena tau yra laiminga.“ Po šių žodžių Haris nuspaudžia gaiduką, ir pasigirsta sausas trakštelėjimas – pistoleto apkaboje kulkų neliko. Banditas virpa iš baimės, o inspektoriaus veidą nušviečia ironiška šypsena.

Anot jau cituotos P. Kael, „kova tarp gėrio ir blogio sprendžiama pačiu primityviausiu lygiu, dėl to filmas įgauna archetipo bruožų; jis tampa paprastas ir pasakiškas“. Įveikęs maniaką, šaudžiusį miesto gyventojus iš snaiperio šautuvo ir galiausiai užgrobusį mokyklos autobusą su vaikais, finale Haris plačiu mostu sviedžia savo policininko žetoną į baseiną, kuriame plūduriuoja žudiko lavonas. Panašiai vesterne „Lygiai vidurdienį“ pasielgė Gary’o Cooperio suvaidintas šerifas. Tik jis savo žvaigždę kaip paniekos ženklą miestelio gyventojams, išdavusiems įstatymą ir pabijojusiems padėti šerifui kovoje su banditais, numetė ant dulkėtos gatvės. P. Kael teisi teigdama, kad „Haris nusisega ženklelį todėl, kad nepripažįsta įstatymų, jis – Linčo teisingumo šalininkas“.

„Purvinasis Haris“ audringus ginčus išprovokavo dar ir dėl to, kad pasirodė tada, kai Amerikos ekranus buvo užplūdusi smurtą labai realistiškai vaizduojančių filmų banga. Ją gerai charakterizavo „The New York Times“ kino kritikas Vincentas Canby: „Dar ne taip seniai kamera, panašiai kaip gailestingas draugas, nukreipdavo žvilgsnį anksčiau, nei įvykdavo kas nors siaubinga... Dabar „Purvinajame Haryje“ (gerai sukurtame, bet nemalonų įspūdį darančiame filme, kuris yra beprotiškai populiarus) mes kartu su psichopatu žvelgiame per optinį taikiklį į simpatišką merginą baseine tuo metu, kai žudikas iššauna. O paskui matome, kaip snaiperis nukreipia ginklą į ramiai žaidžiantį juodaodį vaiką, kuriam po akimirkos suknežina galvą – laimė, kad nors šis vaizdas pasilieka už kadro.“ Dabartiniai veiksmo trilerių kūrėjai jau seniai nėra tokie jautrūs žiūrovams. Todėl ir smurto eskalavimas pasiekė katastrofišką lygį. Bet kaip jį įveikti, panašu, niekas nežino.

Būna ir sentimentalus

C. Eastwoodas dažnai stengdavosi pabėgti nuo jam primesto „supermeno“ stereotipo ir sukurdavo ką nors neįprasta, pavyzdžiui, absoliučiai nekomercinį „Paukštį“ (1988 m.) apie legendinį džiazo muzikantą Charlie’į Parkerį arba filmą „Baltas medžiotojas, juoda širdis“ (1990 m.), skirtą kino klasikui Johnui Hustonui, 1951 m. ekstremaliomis sąlygomis filmavusiam garsią „Afrikos karalienę“. Bet paskui vis tiek grįždavo prie tų personažų, kuriuos mėgsta publika, nors, net ir laikydamasis tradicinių žanrų, pasiekdavo didelių meninių aukštumų. Jo režisuotas vesternas „Menantis pikta“ (1992 m.) ne tik surinko nemenką „Oskarų“ derlių, bet ir buvo pripažintas geriausiu dešimtmečio vesternu. O „Tobulame pasaulyje“ (1994 m.) atlikdamas antraplanį šerifo vaidmenį sugebėjo į šešėlį nustumti Keviną Costnerį. Akivaizdu, kad jie, kaip sakoma bokse, buvo nevienodos svorio kategorijos. C. Eastwoo­do partneriams taip dažnai nutikdavo. Sunku rungtyniauti su čempionu!

Aštuntą dešimtį įpusėjęs C. Eastwoodas per ilgą karjerą kine ne kartą patyrė sėkmės aromatą ir pralaimėjimo kartėlį. Jis visada stengėsi vaidinti kietus vyrukus ir neturėjo šioje srityje sau lygių. Tačiau kas galėjo tikėtis, kad amžinai rūsti šio kaubojaus veido išraiška visą gyvenimą slėpė sentimentalią ir jautrią sielą. Tokia buvo žiūrovų ir kritikų reakcija po jo režisuoto filmo „Mergina, verta milijono“ (2004 m.). Kai kas šią keturiais „Oskarais“ apdovanotą dramą pasiskubino pavadinti geriausiu filmu apie boksą. Tai, švelniai kalbant, netiesa. Visų pirma geriausio filmo apie boksą laurų iš Martino Scorsese’s „Įsiutusio buliaus“ (1980 m.) „Mergina, verta milijono“ tikrai neatėmė. O antra, ši juosta visai ne apie boksą. Nors didelės filmo dalies veiksmas rutuliojasi treniruočių salėje ir ringe, režisieriui ir pagrindinio vaidmens atlikėjai Hilary Swank boksas tėra profesija, suteikianti galimybę siekti užsibrėžto tikslo ir šį tą labai svarbaus suvokti. Įdomiausias ir vertingiausias pamokas herojai perpranta visai ne ringe. Ir jos su sportu nesusijusios.

Savo gerbėjus C. Eastwoodas nustebino ir 2006-aisiais, kai ekranuose pasirodė karinė drama „Mūsų tėvų vėliavos“, priminusi, kokią kainą teko sumokėti, kad 1945 m. vasarį virš žemės lopinėlio, mažesnio už Manhataną, būtų iškelta amerikiečių vėliava. Daugiau nei 22 tūkstančiai japonų žuvo gindami gimtuosius Ivo Džimos smėlynus. Amerikiečių nuostoliai taip pat buvo dideli. „Mūsų tėvų vėliavos“ pasakojo amerikietišką šių istorinių įvykių versiją. O tuoj po filmo pasirodė dar viena karinė drama „Laiškai iš Ivo Džimos“, kurioje tą patį karą pamatėme japonų akimis. Taigi garsus principas „tebūnie išklausytos abi konfliktuojančios pusės“ bene pirmą kartą istorinės tematikos kine buvo įkūnytos taip preciziškai, kad nuo šiol gali tapti chrestomatiniu pavyzdžiu ir menininkams, ir istorikams, pretenduojantiems į vienintelės teisingos nuomonės monopolį.

Nepatogus patriotas

Kad ir ką sakytų antagonistai, C. Eastwoodas yra tikras savo šalies patriotas. Ne toks, kuris stengiasi matyti tik šviesias amerikietiškos demokratijos puses. Tikras patriotas negali būti abejingas, stebėdamas neteisybę. „Aš bent jau pabandžiau“, – kitados filme „Skrydis virš gegutės lizdo“ pasakė Jacko Nicholsono suvaidintas „psichas“ Makmerfis. C. Eastwoodas taip pat dažnai bando kalbėti apie tai, kas nepuošia jo šalies įvaizdžio. Tai gali būti apmaudus valdžios sąmokslas prieš vienišą motiną („Laumės vaikas“, 2008 m.), kad jos pagrobto ir nužudyto vaiko byla negadintų gražių policijos suvestinių. Ir politinio korektiškumo taisykles ignoruojantis filmo „Gran Torino“ (2008 m.) herojus Voltas Kovalskis nėra patologinis rasistas – jis tiesiog nenori taikstytis su svetimos šalies tvarkos negerbiančiais agresyviais imigrantais, kuriems įstatymai palankesni nei tikriesiems Amerikos šeimininkams.

Jau daugelį metų beveik visi C. Eastwoodo režisuoti filmai sulaukia „Oskaro“ nominacijų (net nepavykusi fantastinė drama „Anapus“). Ir tai teisinga – sunku dabartinėje Amerikoje surasti kitą veteraną aktorių ir režisierių, kuris būtų toks kūrybiškai ir pilietiškai aktyvus. Bet Kino meno akademija visai nenominavo „Oskarams“ jo puikaus filmo „J. Edgaras“ (2011 m.). Ko gero, todėl, kad šį kartą kietuolis Clintas pajudino tikrą širšių lizdą. Amerikiečiai dar nepamiršo siaubo, kurį jautė bemaž penkias dešimtis metų nuo to momento, kai J. E. Hooveris stojo prie FTB vairo. Tik po šio žmogaus mirties 1972 m. dauguma aukščiausio rango politikų galėjo šiek tiek lengviau atsikvėpti. Nes ant J. E. Hooverio kabliukų buvo pakabinti ir aukščiausi JAV politikai (įskaitant prezidentus), ir Amerikos mafijos bosai, ir Holivudo superžvaigždės. Štai kodėl šio žmogaus šešėlis buvo eliminuotas iš „Oskarų“ ceremonijos. Kad negadintų šventinės nuotaikos.

Piktos kritikos Amerikoje pernai sulaukė ir kol kas naujausias C. Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“. Režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle’ą, per karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, likvidavusį 255 gyvus taikinius. Per šešerius metus pavojingiausiose Irako teritorijose išbuvęs net keturias pamainas Chrisas buvo du kartus pašautas ir išgyveno šešis sprogimus.

„Amerikiečių snaiperis“ pasirodė pačiu laiku. Kariniai konfliktai pasaulyje darosi vis nuožmesni, propagandos mechanizmai – vis rafinuotesni, o kilniais patriotizmo jausmais vis dažniau pridengiamos ciniškiausios niekšybės. Kažkada Williamas Faulkneris pasakė, kad iš karo negalima grįžti nugalėtoju. Žinoma, jis turėjo omenyje pragaištingą karo košmaro įtaką normalaus žmogaus psichikai. JAV karinių pajėgų legenda tapusiam ir irakiečių tikru velniu pakrikštytam Ch. Kyle’ui profesija taip pat paliko neišdildomų žymių, kurių joks psichoanalitikas negali išnaikinti.

Tragišką šios istorijos epilogą parašė pats gyvenimas. 2013 m. Ch. Kyle’as buvo nušautas. Bet tai ne irakiečių kerštas. Legendinį snaiperį šaudykloje nukovė kitas Irako karo veteranas. Tikrieji žmogžudystės motyvai lieka už kadro. Kurtas Vonnegutas pasakytų: „Nieko nepadarysi.“ Dar seniau Evangelijoje parašyta: „Kas griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26, 53).

Patinka tai kam ar ne, bet „senelis“ C. Eastwoo­das net ir neapšilęs kino ringe gali nokautuoti gera forma besididžiuojančius gerokai jaunesnius „profus“. Nugalėti C. Eastwoodą jo pasekėjams tikrai bus nelengva. Bet tai atsitiks tik tada, kai Holivudo veteranas pats paliks savo postą. Kol kas to daryti jis, regis, nė nemano...