Evelina Savickaitė

Žodis kelionė pačia buitiškiausia prasme daugumai mūsų siejasi su suplanuotu atostogų maršrutu arba reikiamybe nuvykti nuo taško A į tašką B. Tačiau, ką kalbėti, jei susiduriame su kelione aplink pasaulį? Vien žodis aplink sako, kad mums įprasti taškai, į kuriuos vykstame, susilieja, pradžios ir pabaigos tampa nebeaiškios. Apie tokią kelionę, kuri netgi įvardyta gyvenimo kelione, šiandien kalbamės su psichologe, meno terapijos specialiste Evelina Savickaite, kuri kartu su savo draugu Karoliu Kazlauskiu tam pasiryžo. Jų kelionė truko pusantrų metų, buvo važiuojama pakeleivingomis mašinomis. Keliautojai skirtingų transporto priemonių, kurių prireikė tokiai kelionei, suskaičiavo 720 , jų prireikė įveikti apie 72000 kilometrų.

Po kelionės Evelina ir Karolis išleido knygą „Iter Vitae, arba Gyvenimo kelionė“. Tam, kad pasidalintų savo patirtimi, kad paskatintų žmones išdrįsti išeiti iš savo komforto zonos ir patirti visas savo baimes. Evelinos teigimu, grįžęs iš kiekvienos kelionės pasaulį pradedi matyti kitaip, tampi jautresnis, pastabesnis.

Kviečiame susipažinti su kiek kitokiu nei daugumai įprasta kelionės malonumu. Su rizika, su galimybe giliau pažinti save ir kitais dalykais, apie kuriuos papasakos Evelina.

Kokie išliko ryškiausi įspūdžiai iš kasdienybe tapusio keliavimo?

Keliavome aplink pasaulį, per šešis žemynus. Pagrindinė mūsų keliavimo priemonė buvo tranzavimas. Pradėjome nuo Europos, keliavome per visą Aziją, Iraną, šilko keliu, Kiniją, po to pasiekėme Australiją, po to – į Ameriką, plaukėme iš Aliaskos į Čikagą, plaukėme Misisipės upe apie 700 km kanoja, kurią gavome iš Čikagos lietuvaičių. Vėliau tranzavome per Centrinę, Pietų Ameriką iki Afrikos. Nuo Zambijos aukštyn per Malalę, per Keniją, Sudaną, Etiopiją ir t.t. Kelionė mums užtruko pusantrų metų.

Mūsų labai dažnai žmonės klausia, kokia šalis labiausiai patiko. Galiu sakyti, kad mums abiem didžiausią įspūdį žmonių atžvilgiu paliko Iranas. Nors žmonės ten nieko nenutuokia apie tranzavimą, tai jiems yra itin svetima, bet jie yra labai draugiški, jiems neįsivaizduojama, kaip galima žmogų palikti nelaimėje. Jeigu žmogus yra kelyje, jiems atrodo, kad būtina padėti. Per kelias savaites Irane mes turėjome galimybę labai intensyviai bendrauti su žmonėmis, susipažinti su vietos kultūra. Net ir kalbos barjeras nesutrukdė susikalbėti, kartais netgi naudodavomės popieriniais žodynais. Taip pat iraniečiai nepaprastai vaišingi. Kadangi buvome jų svečiai, jie pasikviesdavo ir giminių, kviesdavosi ir į savo šventes.

Gamta įspūdingiausia Aliaskoje. Ji laukinė, baugi, ten galėjome atsiskleisti, tiesiog eiti... Ta laisvė ir kartu baimė savęs... Susitinki gamtą tokią, kokia ji yra. Jeigu eini vienas, tik su savimi pasiėmęs šiek tiek maisto, truputį tiek baugu, bet pats esi visiškai tikras, su visomis savo emocijomis, kokios tik egzistuoja.

O keliaujant įspūdingiau yra gamta ar civilizacija, kontaktas su žmonėmis?

Gamta gali būti labai įspūdinga, joje yra daug nuostabių dalykų, bet susitikimai su žmonėmis taip pat palieka didžiulį įspūdį. Mes nustebome, kiek yra pasaulyje gerų žmonių. Nebuvo taip, kad visiškai to nesitikėtume. Ir iškeliavome į pasaulį su tokia idėja, kad žmonės vienaip ar kitaip padės. Keliavimas pakeleivingomis mašinomis savaime padaro priklausomą nuo kitų. Kitaip net iš Lietuvos nepavyktų iškeliaui, jeigu nepadėtų žmonės. Tačiau niekada nesitiki, kad žmonės padarys tą papildomą žingsnį, kad nuveš porą šimtų papildomų kilometrų, ar parsiveš pas save namo, bus tokie draugiški. Manau, kad emociškai labiausiai paliečia susitikimai su žmonėmis. Tai labai keičia tave patį. Grįžęs pats labiau nori duoti kitiems, tai tave patį padaro pastabesnį, tampi dėmesingesnis jų problemoms.

O gamta irgi labai stipri. Būdami joje išmokome kitą pamoką. Keliaudami gamtoje supratome, kad norime pažinti nebūtinai pačius gražiausius, įspūdingiausius gamtos kampelius, bet netgi atėjo momentas, kad norime pažinti kiekvieną aplinką, kurioje esame čia ir dabar. Su žmonėmis yra tokia bėda – kuo daugiau gražesnių dalykų matai, tuo labiau pradedi prie jų priprasti, norėti pamatyti dar daugiau, dar įspūdingiau. Toks besaikis noras nuolat patirti vis gražiau ir gražiau gali niekada nebasibaigti arba baigtis abejingumu bet kam.

Ar išliko bendravimas su žmonėmis, su kuriais susipažinote tranzavimo metu?

Kelionės metu mes rašėme internetinį dienoraštį. Kai kurie iš mus pavėžėjusiųjų pradėjį jį skaityti, stebėti, kuriose vietose keliaujame. Žmonės stebėdavo publikacijas, kartais parašydavo kokį laiškutį. Kai kurie tai darė nuoširdžiai iki pat kelionės pabaigos, parašo netgi dabar. Kai kas po pažinties su mumis aktyviai pradėjo domėtis Lietuvos įvykiais, klausė dėl karo grėsmės, kai pablogėjo geopolitinė padėtis. Rūpestingumas tęsiasi ir dabar – tai yra labai gražu.

Kokios buvo sutiktų žmonių reakcijos į jūsų tokį drąsų sprendimą keliauti aplink pasaulį?

Reakcijų buvo įvairių. Įdomiausia, kad labiausiai palaikanti reakcija buvo pačioje pradžioje, kai dar visiškai nežinojome, ar mūsų kelionė pavyks. Lenkijoje mus pavežę sunkvežimių vairuotojai racijomis susisiekdavo su savo kolegomis, kad perduotų mus kitiems. Girdėjome, kaip vienas iš jų sakė: „Studentai nori keliauti aplink pasaulį. Padėkime jiems.“ Jie buvo pirmieji, kurie patikėjo, kad galima tai padaryti. Nors mes dar tik trečia diena buvome kelyje ir dar nežinojome, kiek pavyks nukeliauti. Dažniausiai žmonių reakcija buvo teigiama, taip pat dažnai jie sakydavo, kad darome tai, ką patys būtų norėję daryti, o paveždami ar ką nors padovanodami, jie jautėsi tarsi prisidėtų prie jų pačių svajonės, kurią mes tarsi įgyvendiname.

Toks nesavanaudiškas noras būti kažkieno kito svajonėje. Kai kurie būdavo nustebę. Sakydavo: „O kam to reikia?“ Ne viename žemyne žmonės nesuprasdavo, kam reikia keliauti aplink pasaulį, kokia to prasmė. Kai pasakai, kad nori pažinti pasaulį, nori pažinti žmones, jie tiesiog linksi galva, bet sako, kad patys to nedarytų, nes nematytų prasmės. Tačiau tokių reakcijų buvo mažuma, daugiau buvo palaikančių, kai kurie domėjosi, kas mes esame, iš kur keliaujame, taip pat prasidėjo domėjimasis Lietuva. Daugiau buvo susidomėjimo negu nemalonios nuostabos. Dauguma norėjo prisidėti prie kelionės, pasijuto nuotykio dalimi.

Kiek laiko brendo pasiryžimas, noras keliauti?

Norą keliauti dažnas žmogus jaučia nuo pat vaikystės. Vaikystėje dažnai svajojame, kad apkeliausime pasaulį. Su Karoliu anksčiau ilgą laiką keliaudavome mažesnius atstumus, o prieš pusmetį iki mūsų kelionės pradėjome kalbėti, kad kelionė aplink pasaulį būtų įmanoma. O intensyviai ruošėmės kelionei tris mėnesius. Skaitėme įvairius forumus dėl vizų, vakcinų, finansų, domėjomės įvairiais organizaciniais dalykais.

Daug kas svajotų apie tokią kelionę, bet paprasčiausiai neišdrįstų to sau leisti, nes reikėtų metus ar netgi daugiau išeiti iš darbo, mesti studijas, įprastą gyvenimą, po to nebebūtų aišku, kur eiti grįžus. Ar nesusidūrėte su tokiomis baimėmis, vidinėmis dilemomis?

Baimė iškeliauti buvo. Nes į tokią kelionę išvyksti, nežinodamas, ar sugrįši. Gal ne tiek mirties, bet nežinomybės baimė. Taip pat abejonės, ar tie pusantrų keliavimo metų nebus iškritimas iš darbo rutinos, ar tai neatims noro siekti karjeros, ar sau nepakenksi. Dabartinė žmonių karta turi labai daug galimybių, nuolat galvoja, ką daryti, norėtų ir pakeliauti daug, ir siekti karjeros, ir dar daug ką daryti. Dauguma jaunų žmonių blaškosi, mes taip pat nebuvome išimtis. Pasirinkęs vieną dalyką, visada abejosi, ar pasirinkai tinkamai, nes visada galvosi, kad tuo pat metu galėjai daryti kažką kita, ne ką mažiau naudinga. Kita vertus, kai jau galutinai apsisprendi, nebegalvoji. Kai nusprendi, kad tai, ką darai, tau teikia prasmės, nereikia abejoti. Natūralu, kad kyla klausimų, ar tai, ką darai yra teisinga, naudinga tau pačiam ir kitiems žmonėms. Tačiau mes buvome įsivardiję sau misiją – norėjome papasakoti Lietuvos žmonėms apie pasaulį, pasidalinti neturistinio pasaulio patyrimais. Taip pat norėjome įvairiems pasaulio žmonėms papasakoti apie Lietuvą, kas yra ta maža šalis. Kai turi tą mažą misiją, jauti, kad tai yra prasminga.

Žinoma, norėjome pažinti kitus žmones, pažinti save. Kai jauti prasmę, viskas yra kitaip, tu eini su ja ir tuomet kyla mažiau klausimų.

Grįžusi po kelionės, stebėdama save, ar pajautėte, kad esmingai pasikeitė jūsų požiūriai, vertybės?

Man asmeniškai pasikeitė gana daug dalykų. Nors, atrodo, grįžti į tuos pačius darbus, į kasdienybę, bet į dalykus pradedi žiūrėti truputėlį kitaip. Kelionės metu turi susidraugauti su nežinomybe, nes niekada nežinai, kur nakvosi kitą naktį, nežinai, kokių žmonių sutiksi. Pakelėse, kalnuose nakvodavome palapinėje, taip pat pas įvairius žmones, tvartuose, kur nors po tiltu. Mes turėjome susidraugauti su nežinomybe, nes nežinojome, kas laukia už kampo. Kai jau prisijaukinęs šį nežinomybės jausmą, grįžęs į savo įprastą realybę, imi mažiau panikuoti, kai kas nors atsitinka netikėto. Tai galiu matyti žvelgdama į save ir savo kolegas. Jie kur kas labiau panikuoja, kai susiduria su situacija, kuri nežinia, kaip baigsis. Po kelionės sugebu kur kas ramiau į viską reaguoti, išsiugdė jausmas, kad panikuoti nėra prasminga.

Mes dažnai klausiame savęs, kas yra svarbiausia. Kelionės metu tai buvo pats svarbiausias klausimas. Ir dabar jis iškyla. Kai pastebiu, jog pradedu dėl ko nors išgyventi, tuomet vėl savęs klausiu to paties – kas svarbiausia. Ar Amžinybės atžvilgiu tos baimės yra vertingos?

Sprendimus dabar sugebu priimti daug drąsiau negu anksčiau. Anksčiau labiau bijodavau, dažniau laukdavau įvairių pasiūlymų, o dabar ir darbe esu drąsesnė, ryžtingesnė. Taip pat žiūriu, kas man svarbiausia laiko atžvilgiu, kad jo neišeikvočiau beprasmiškai. Taip pat dabar daug labiau įvertinu tylą, labiau mėgstu buvimą negu darymą. Anksčiau mėgdavau vien daryti, dabar per dieną skiriu laiko sau ir pabūti. Kelionėje to išmoksti, nes būna momentų, kuriuos reikia išbūti ir susidraugauti su savimi. Kartais tiesiog negali daryti, nes ne visi dalykai nuo tavęs priklauso.

Norisi daugiau padėti kitiems. Anksčiau irgi to norėdavau, tačiau kelionės metu žmonės mums buvo tokie geri, kad mes supratome, jog ta gerumo grandinė turi tęstis. Norisi savanoriauti, galbūt padėti benamiams. Ateina suvokimas, kad esi daugiau nei pinigai ar darbas.

Keliavote su antra puse. Kokią įtaką kelionė padarė santykiams?

Mes pradėjome keliauti dar būdami draugais. Kelionės metu taip susiklostė, kad tapome pora, planuojame tuoktis. Keliavimas kartu ir sunkumų patyrimas labai užgrūdina. Kelionės pradžia buvo labai sudėtinga ir sunki, nes daug ko nežinojome, taip pat atsiskleidė įvairūs charakterių niuansai. Išbūti kartu keletą dienų yra viena, bet kai esi savaičių savaitėmis kartu, kelionės pradžioje dar iki galo nežinai, koks yra žmogus, su kuriuo keliauji. Ypač reikšmingas momentas, kad turi pasitikėti, bet dar iki galo nežinai, ar gali.

Sunkiausia buvo pirmą mėnesį, po to išmokome vienas kito klausyti. Karolis kartą buvo priėmęs tylos savaitę. Jis nekalbėjo tam, kad išmoktų klausytis. Daug dalykų išsisprendė. Aš irgi išmokau daugiau klausyti ir mažiau kalbėti nereikšmingų dalykų. Taip pat suvokėme, kad negalima nieko kaupti. Jeigu kelionės metu pradėsi kaupti visas savo vidines „šiukšleles“ ir „uždaryti į butelį“, tai tikrai gali vieną kartą netikėtai iššauti. Iš pradžių mokėmės kas savaitę susėsti ir išsikalbėti, kas gerai ir kas negerai, o po to pokalbiai tapdavo natūralūs, įvykdavo beveik kasdien. Susėsdavome ant kelmelio, sėdėdavome ir šnekėdavome, toliau tuo metu netranzuodavome. Suvokėme, kad prieš kažką darant visada reikia išspręsti dalykus. Net ir palapinėje, jei būdavome susipykę, neidavome miegoti, kol neišsiaiškindavome. Negerai susipykus nueiti miegoti, nes atsikėlus bus labai sunkus jausmas. Aš manau, kad tiek sunkumų ir iššūkių, tiek gražių atradimų pilna kelionė mus suartino.

Keičiasi mąstymas ir santykiu atžvilgiu, pajautėme, kad nenorime prarasti laiko vienas su kitu dėl kažkokių nesąmoningų barnių, supranti, kad nori toliau keliauti savo vidinę kelionę. Taip ir tarpusavio kelionę, pažinti dar giliau, suvokti vienams kitą.

Kokie sunkumai gali iškilti keliaujant kartu?

Kelionės kartu nėra lengvos. Žinome, kad ne viena pora ar draugai, kurie keliavo kartu, yra ir išsiskyrę, nes nepakėlė to, kad reikia atiduoti kažkiek savo laisvės, sprendimus priimti kartu, pasitikėti. Kelionės metu kartais supranti, kiek mažai sugebi pasitikėti kitu žmogumi. Kelionė tikrai patikrina santykius, klasikinis posakis, kad pora turi išvykti į kalnus, nėra klaidingas.

Neįmanoma paslėpti savo emocijų. Gal ir gali jas slėpti kokį mėnesį, bet iš tiesų matai visus emocijų kraštutinumus. Ir piktumas, ir baimė, ir skausmas, ir pavydas, ir kaltė. Visus šiuos jausmus dieną galime labai gražiai „sušluoti“, paslėpti po šypsena ir galvoti, kad viskas yra gerai, o kelionės metu esi tikras pats sau ir tikras kitam, nebelieka prasmės juos slėpti, nes nelabai ir pavyksta. Išsikalbėjimas yra labai svarbus ir reikalingas.

Planuodami kelionę, kur ieškojote patarimų, į ką kreipėtės? Kiek keliaujant viskas buvo suplanuota, kiek patyrėte nenumatytų atvejų ir kiek apskritai įmanoma viską suplanuoti?

Visos kelionės iš karto suplanuoti neįmanoma, nes tai pernelyg sunku psichologiškai. Paprastai ruošdavomės vienam žemynui į priekį. Jeigu keliaujame po Europą, Aziją, tikrai negalvosime apie Afriką. Į priekį mąstysime tik apie Australiją, nes kitu atveju būtų per sunku. Planavimą bandėme apimti mažesniais kąsniais. Dažniausiai skaitydavome keliautojų forumus, nes žmonės nori padėti vieni kitiems, dalinasi patirtais sunkumais ar gerais dalykais. Taip pat kreipdavomės į patyrusius Lietuvos keliautojus ir gaudavome įvairių patarimų.

Patį pagrindinį maršrutą numatėme prieš pat keliavimą, numatėme šalis, per kurias keliausime. Tai buvo reikalinga dėl vizų, kurios iš dalies ribojo arba numatė mūsų kelionės kryptį. O vėliau, kokiu konkretesniu keliu keliauti, būdavo sprendžiama vietoje. Kartais tai priklausydavo ir nuo mus vežusių žmonių, nuo jų rekomendacijų.

Ar įmanoma iš karto pasiruošti? Na, jei privalai parengti iš anksto konkrečias ataskaitas, esi priklausomas nuo kitų žmonių finansavimo, tuomet žmonės turi būti aiškūs ir labiau viską žinoti į priekį. Kadangi buvome patys sau šeimininkai, galėjome sau leisti būti spontaniški. Tarkim, nusprendėme su valtimi plaukti Misisipės upe, nors į planus tai tikrai nebuvo įtraukta. Taip pat daug įvairių iškylančių dalykų gali išspręsti pakeliui, kelyje gali atsitikti daug įvykių ir turi būti pasirengęs tai priimti.

Ar prieš kelionę, galbūt ir jos metu svarstėte tokį klausimą – jei kas nors atsitiktų, atsirastų koks rimtas trukdys, nuovargis būtų nebepakeliamas, ar turėjote kokį planą B? Taip pat ar buvo krizinių situacijų, pagundų viską nutraukti?

Porą kartų krizinių situacijų tikrai buvo. Buvo didelis nuovargis, o su juo įvairūs piktumai, įniršiai. Ir iš kitų žmonių patirčių žinome, kad dėl šių priežasčių dažnai žmonės linkę nutraukti keliones, nusipirkti bilietą namo. Ir mes patyrėme situacijų, kurių metu kilo klausimas, ar galėsime toliau keliauti kartu. Tačiau tada nebuvome įsivardiję tokios galimybės, galbūt tai yra gerai. Nes jei esi numatęs planą B, tuomet visada yra pagunda jam pasiduoti.

Kai nėra galimybės abejoti, supranti, kad turi suktis, o kai sukiesi, vienaip ar kitaip randi išeitį. Jeigu pajauti, kad pavargai, tuomet sustoji ir ieškai išeities, ką daryti toliau. Kartą pajautėme, kad reikia sustoti, tuomet nusprendėme mėnesį padirbėti viename ekologiniame ūkyje Kostarikoje. Mums jau reikėjo rutinos, pasidarė per sunku kiekvieną naktį miegoti vis skirtingose vietose, nuolat matyti nepažįstamus žmones. Taip mėnesį buvo stabtelėję ir Australijoje, šiek tiek pasidarbavome pas vietos lietuvius.

Tokiose situacijose suvokėme, kad rutina, paprastas mechaninis darbas padeda sugrįžti į vėžes, sustiprėti, kad galėtum toliau tęsti kelionę. Nuolat ieškodavome sprendimų, kaip pailsėti kelyje. Kartais sakydavome, kad mums reikia kelias dienas tik keturių sienų ir nieko daugiau. Šitaip pailsėdavome nuo įspūdžių, nes įspūdžiai, kaskart naujos pažintys, net pernelyg didelis gamtos grožis, kad ir kaip keistai skambėtų, gali netgi šiek tiek varginti dėl to, kad tu nuolat esi pakylėtos būsenos. O kiek gali išbūti pakylėtos būsenos? Vis tiek reikia ir ramybės. Būtent dėl to kartais turėdavome apsispręsti, vienoje ar kitoje vietoje ją sau pasidaryti. Taip ieškodami sprendimų mes įveikėme ir nuovargį, ir sunkumus, ir kitokius iššūkius.

Bet egzistuoja ir fizinis nuovargis. Jei nuolat miegodavote palapinėje, vis tiek turbūt reikėjo nusistatyti, kad kas kažkiek laiko reikia išsimiegoti lovoje, namų ar viešbučio sąlygomis?

Kas kažkiek laiko susirasdavome puslapyje couchserfing, kur kelias dienas pernakvodavome pas keliautojus priimančius žmones. Ypač kai kokiame mieste tekdavo tvarkyti vizų reikalus. Tuomet met išsiskalbdavome drabužius, gerai išsimiegodavome. Žmonės labai nustebdavo, kai mes kartais nebenorėdavome niekur eiti, nelankydavome turistinių objektų. Visi būdavo linkę siūlyti pamatyti tai, kas jų mieste yra gražiausia, bet mes būdavome linkę pabūti namuose dėl anksčiau minėto ramybės poreikio. Žmonėms sukeldavo nuostabą, kad kažkas, būdamas jų šalyje, nepasinaudoja galimybe išeiti, pasižvalgyti. Tačiau kartais būtina niekur neiti ir nieko nedaryti.

Ar būdavo, kad žmones tai papiktina?

Taip, būdavo ir šiek tiek nusivylimo dėl to, bet žmonės, neturėję tokios patirties, negalėjo suprasti. Kai kuriems žmonėms būdavo sunku suvokti, kad įmanoma būti nuvargus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai pavargti nuo gražių, intensyvių vaizdų, naujų įspūdžių. Nuo to, ko kitas žmogus siekia keliaudamas. Mums viskas turėjo eiti bangomis, kartais reikėjo tiesiog nedaryti nieko, kad sugebėtum viską aprėpti psichologiškai.

Kaip psichologė, ar prieš kelionę žinojote, kad galima pervargti nuo pernelyg intensyvių įspūdžių?

Ne, man šis faktas sukėlė labai didžiulę nuostabą. Nesitikėjau to. Anksčiau taip pat esu keliavusi, bet niekada nekeliavau tiek ilgai. Kai kur nors važiuodavau, man atrodė, kad viskas taip nuostabu, taip gražu, viską būtinai reikia pamatyti. Šis potyris man buvo vienas iš keisčiausių. Netgi Gruzijoje, dar kelionės pradžioje, kai keliavome po kalnus, žmonės mums sakydavo: „Ką jūs matote tuose kalnuose?“ Vienas vyras nustebo, kad žmonės čia gali matyti kažką įdomaus, nes jis visą laiką čia gyvena ir jokio grožio nebemato. Netgi Karolio paklausiau, ar ir mums taip bus, kad keliausime po nuostabiausias vietas ir sakysime: „Taip, gražu. Bet tai nebekelia tokios pat nuostabos kaip pirmaisiais kartais, kai pamatai kalnus ir tiesiog nuščiūvi.“ Iš pradžių esi tarsi įsimylėjimo stadijos, po to ateina atpažinimas, bet nebėra tokio nustebimo. Ateina kitoks momentas – noras pažinti į gylį, galbūt per tai labiau pažinti ir save. Tačiau jei prieš kelionės pradžią man kas nors kažką tokio būtų sakęs, to nebūčiau rimtai priėmusi.

Ar ryžtumėtės tokiai pačiai kelionei antrą kartą? O gal verčiau rinktumėtės tam tikrus maršrutus, kurie labiausiai patiko, tam tikras šalis?

Manau, kad jei dar prieš važiuodama būčiau žinojusi viską, ką reikės kelionės metu patirti, tačiau dar nebūčiau keliavusi, tikrai kelionei ryžčiausi. Tačiau keliauti antrą kartą nebenorėčiau. Į tą kelionę sudedi labai daug savęs – fizinių, psichologinių jėgų. Sudedi viską, ką gali, nes žinai, kad patirtys nebepasikartos. Kai žinai, kad tokią kelionę turi vieną kartą gyvenime, gali jai labai daug atiduoti. Gali kęsti šaltį, karštį – tai netgi tuo metu yra įdomu, nes taip tikrini savo vidinius limitus. Tai yra labai svarbu. Bet antrą kartą būtų sunku keliauti taip pat, nes kai žinai, kiek daug reikia įdėti savęs, dabar labiau norisi tuos pačius resursus dėti kažkam kitam. Patirtis buvo labai svarbi, tai buvo vienas iš geriausių sprendimų gyvenime.

Man patiko, kad matėme visko, kad keliavome nebūtinai pačiais gražiausiais maršrutais. Patiko, kad matėme ne tik Aliaską ar džiungles, bet ir Uzbekistano dulkėtus kelius. Reikia matyti viską, kad galėtum įvertinti pasaulį. Jeigu matytum tik pačius vaizdingiausius, gražiausius maršrutus, turėtum tik iliuziją apie pasaulį, manytum, kad jis yra tik pasakiškas, vaizdingas. Kai matai apleistus Kinijos miestelius, kaimelius, suvoki, jog pasaulyje yra visko, ir kad net ir tokiomis sąlygomis žmonės gyvena ir mato grožį. Bando išgyventi, būti kūrybiški, geri vieni kitiems. Man patiko, kad galėjome patirti visko, nesirinkome vien turistams pateikiamų vertingų vietų. Keliose tokiose vietose buvome, pavyzdžiui, prie piramidžių, bet kartais pagalvoju, kad netgi iš viso būtų įdomiau nelankyti tokių objektų. Per juos išsikreipia natūralus šalies vaizdas, nes matai, kaip žmonės bando įtikti turistams, tampa netikri, neatpažįstami. Jeigu keliautum vien turistams skirtomis, ištobulintomis vietomis, negalėtum pasakyti, kad susidarei įspūdį apie kokią nors šalį.

Bet turbūt tai suvokėte ir prieš išvykdami. Ar supratote tai tik kelionės metu?

Prieš kelionę visa tai mes žinojome teoriškai. Kaip ir daugelį dalykų. Pavyzdžiui, prieš išvykdami sakėme, kad kelionės metu, kai bus sunku, mes tikrai kalbėsimės. Tačiau tada žinojome tik teoriškai, tik susidūręs su realybe suvoki iki galo. Kai kuriuos dalykus buvome nugirdę iš kitų keliautojų, bet kol nepatiri pats, tol iš tiesų nieko nežinai.

Dabar toks buitiškesnis klausimas. Keliaujant autostopu negali pasiimti daug daiktų. Ar prieš kelionę nebuvo sunku atsirinkti, ko būtinai reikės?

Man buvo labai sunku. Karoliui buvo šiek tiek lengviau, nes jis ir gyvenime mažai daiktų turi, yra daugiau minimalistas. Jam nebuvo sudėtinga pasirinkti tik pačius svarbiausius daiktus. Aš pati rinkdamasi daiktus ilgai dvejojau dėl vieno ar kito dalyko, daug kas atrodė reikalinga. Kelionės pradžioje mano 75 litrų kuprinė sprogti sprogo nuo daiktų pertekliaus, o dar papildomai nešiausi vieną kuprinėlę. Mūsų kuprinės sverdavo nuo 25 iki 40 kilogramų. Kai Aliaskoje ėjome per dykynę, buvome prisipirkę įvairių konservų, tai svoris galėjo siekti ir 45 kg. Buvo sunku, tačiau nugaros priprato prie svorio. Taip pat svarbu kartkartėmis mankštintis. Tačiau prie fizinio sunkumo tikrai gali priprasti.

Ar prieš kelionę rūpinotės savo fiziniu pasirengimu?

Taip, šiek tiek. Nors aš ir šiaip buvau pripratusi sportuoti, kiekvieną dieną važinėdavau dviračiu, Karolis bėgiodavo. Įdomiausia tai, kad rūpinomės fiziniu pasirengimu, tačiau fiziškai kelionė nebuvo tiek sunki, kiek psichologiškai. Tik būtent šiuo aspektu nėra taip lengva pasiruošti, nes niekada nežinai, kas bus. Negali numanyti, kaip reikėtų ruoštis.

Tačiau fizinis ruošimas iš anksto nėra labai svarbus, nes organizmas prie fizinių krūvių pripranta kelionės metu – ir prie ilgų ėjimų, ir prie nuolatinio kuprinių perkrovimo.

Keliavote ir po civilizuotą pasaulį. Daug kur draudžiama statytis palapines, stovyklauti, yra tik kai kur tam skirtos vietos. Ar nesusidūrėte su tokio pobūdžio sunkumais?

Rizika yra visą laiką. Be abejo, ieškodavome nuošalesnių vietų, kur niekam netrukdytume. Kartą buvo, kad viename Aliaskos parke priėjo policininkė ir sakė, kad čia nelabai galima stovyklauti. Tačiau konflikto neįvyko, pareigūnė buvo maloni, netgi pavaišino mus saldainiais. Labai daug buvo atvejų, kai nebuvome tikri, ar vienoje ar kitoje vietoje leistina stovyklauti, tačiau kartais neturėjome kitos galimybės.

Dauguma žmonių įvairiais atvejais buvo linkę padėti. Kurdų krašte, Turkijoje, policininkai mums pasakė, kad tikrai negalima nakvoti mūsų pasirinktoje vietoje, tad pasiūlė mums pernakvoti nuovadoje. Gvatemaloje mus priglaudė armijos žmonės. Kitą kartą Turkijoje prie mūsų sustojo greitosios pagalbos automobilis, užmetė mūsų daiktus ant savo neštuvų, parsivežė mus į savo būstinę ir užleido savo gultus. Labai gera, kad kai kuriuose kraštuose žmonės buvo svarbesni nei kažkokios taisyklės ar protokolai. Tai padarė didžiulį įspūdį.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė