Gedimino Kajėno nuotrauka

Birželio 25 d. Vilnius parodų ir kongresų centre „Litexpo“ prasidėjusioje 6-ojoje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'15“ monumentalių skulptūrinių objektų bei instaliacijų kūrėjas Saulius Vaitiekūnas pristatė naujausią savo darbą „Raudų siena“.

Lygiai prieš metus toje pačioje „ArtVilnius“ erdvėje menininkas tikrąja to žodžio prasme pribloškė Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ matmenų instaliacija „Žalia giria – balta jūra“, skirta Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai bei „Nord Stream“ dujotiekio Baltijos jūroje statybos darbų pradžiai 2010 m. paminėti. Tąkart S. Vaitiekūno medžiaga buvo ne akmuo, kas jam labiau įprasta, o dujokaukės, montažinė puta bei metalas. Tyra šio objekto baltuma rėkte rėkė apie artėjančią grėsmę: jūros dugne prikelta mirusiųjų kariauna kovojo niekada taip ir nelaimėtą amžinąją kovą. Istorinis Žalgirio mūšio kontekstas menininkui tapo atskaitos tašku kalbėti apie nūdieną, o vamzdis, sujungiantis Rytus su Vakarais, – ženklu, kad laimėtojų šioje kovoje ir nebūna.

S. Vaitiekūnas – konceptualus menininkas. Per daugiau nei tris dešimtmečius jo sukurtų darbų kolekcijoje būta daug ko – archetipiniais simboliais išraižytų amuletų, gero kelio mojuojančių lyžių, 8 tonom lauko akmenų pabyrančios Žinios, kasdienės maldos ratą besukančių girnų akmenų, antrąjį tūkstantmetį kalančių laikrodžių dūžių, tyloje sustingusio orkestro ar nesuskaičiuojama gausybe mechanizmų tiksinčios kolonos. Apie ką visai tai? Vis apie tą patį – apie atpažintą žemę, kurią gali pavadinti sava ir apie save, mažą žemės grumstą, kaskart iš naujo save vis atpažįstantį šiame laike.

Naujausias S. Vaitiekūno darbas „Raudų siena“ – grįžimas prie gerai pažįstamos, pirminės medžiagos – akmens. Akmens su skylute. Šis archajiškas, gausybę prasmių talpinantis ženklas prieš keturis dešimtmečius menininkui tapo atspirties tašku ir, kaip pats juokauja, iki šiol niekur toliau nuo tų pajūrio akmenėlių su skylutėmis jis taip ir nenutolo. Ilgainiui jūros bangų, smėlio, vėjo, daužymo į krantą ir laiko nugludintas akmuo su skylute S. Vaitiekūnui virto daugiaprasmiu simboliu, kūrybiniame kelyje kėlusių vis naujų, netikėtų asociacijų nuo amuleto, kūno ženklo, iki laikrodžio su gegute bei voto. Kaip tik pastarosios reikšmės naujai suskamba „Raudų sienoje“, pastatytoje iš šiandien mums įprastų dujų silikato blokelių, naudojamų namų statybai ir apkabinėtos votais – laikrodžiais su gegute.

Simboliška, kad akmuo su skylute – laimės ženklas – čia virsta dėkingumo už išklausytas maldas išraiška – votu. Siena, iš esmės simbolizuojanti namus ir ant jos pakabintas votas – krauju aplaistytos, atimtos, kolektyvizuotos ir vėl atgautos žemės grumstas – tai savotiškas istorinės atminties įamžinimas, nusilenkimas už prarastus ir vėl su(si)grąžintus namus. Lyg ratui apsisukus viskas vėl būtų stoję į savo vietas – kur mano žemė, ten mano namai, ten ir mano laimė...

Tačiau kodėl tuomet „Raudų siena“? Ir kas gi apraudama? Praeitis? Žuvusieji už savo žemę? Ištremti ir palaidoti svetimuose kraštuose? O gal dabartis?

Savo darbuose S. Vatiekūnas visų pirma kalba apie savo laiką – nepagaunamą, neapčiuopiamą, tačiau kas kart vis iš naujo permąstomą. Neatsitiktinai ir ant sienos sukabinti votai nėra vien tik laimingi akmenys su skylute. Jie – ir kišeniniai laikrodžiai, skaičiuojantys kiekvieno asmeninį laiką, ir laikrodžiai su gegutėmis iš pirmosios menininko ciklo „Votai“ parodos, kuri taip ir vadinosi „Laikrodis su gegute“. Kaip tik ši metafora ir galėtų būti raktas į S. Vaitiekūno „Raudų sieną“.

Gegutė – fenomenalus paukštis: ji nesuka lizdo, tačiau kažkodėl „apsigyveno“ sieniniuose laikrodžiuose ir skaičiuoja ne tik valandas, bet ir likusį žmogui laiką ar turtus. Savo kiaušinius ji deda svetimuose lizduose, o gegužiukus išmaitina kiti paukščiai, kartais net kelis kartus mažesni už savo augintinius. Galų gale jai kažkodėl nepatinka vieta, kurioje gyvena, ji neprisirišusi prie savo „namų“, nes jų ir neturi.

Šimtai S. Vaitiekūno laikrodžių ant „Raudų sienos“ – taip pat be gegučių. Jie kabo ištuštėję ir nebereikalingi. Tad ką murma savon žemėn šaknis suleidusi, tačiau namais taip ir netapusi siena? Ką ant „Raudų sienos“ kukuoja nutūpusi gegutė?

Šiuo skulptūriniu objektu, kaip ir ankstesniu darbu „Žalia giria – balta jūra“ menininkas kelia šiandien jam rūpimus ir skaudamus klausimus: kas nutiko, kad po šitiek okupacijos, tremčių bei teroro metų, atgavus savo žemę, dalis tautos savo noru atsisakė namus kurti čia ir juos apleido.

O gal „Raudų siena“ kaip tik ir tampa namai, kuriuose nebėra kam gyventi?

Beje, 2014 metų pabaigoje S. Vaitiekūnas pristatė konceptualų performansą, kuriame taip pat kalbėjo apie emigraciją. Akvariume jis apgyvendino du mažus vėžlius, o šalia kalėdinės namų dekoracijos – ir du tušti didelių – tėvo ir mamos – vėžlių kiautai. Šis darbas taip ir vadinosi – www.emigracija.lt

Išėjusių ir nesugrįžusių, išvežtų ir prapuolusių, išvykusių savo noru ir namus radusių kitur apraudoti ir skirta ši siena. Juk rauda – tai nebūtinai vien mirusiųjų apverkimas, tai ir malda už visus tuos, kurių nėra čia ir dabar. Simboliški čia tampa ir akmenukai su skylėmis – tušti namai-votai – padėka už tai, kas buvo, yra ir bus, laimės palinkėjimas tiems, kurie kaip savo namus atpažino kitą žemės grumstą...

O kaip yra horizontalioji sienos plokštuma, lygiai taip pat turėtų būti ir vertikalė. Juk akmuo su skylute – tai galimybė pasižiūrėti kiaurai; tai provokuoja ir tam tikrus metafizinius apmąstymus. Pasižiūrėjus pro skylėtą akmenį galima išvysti tai, kas yra už jo, kitame vamzdžio gale. Čia aš, o kokia gi šviesa sklinda ten?.. Ir kas tas „ten“ yra?

Krikščioniškoji tradicija, kuri S. Vaitiekūnui yra labai artima, apie šį pasaulį kalba tik kaip apie laikiną stotelę pakeliui į Dangiškuosius namus, o apie žmogų – kaip apie keleivį, savo žvilgsnį nukreipusį į Amžinybę. Tad gal ir ši „Raudų siena“ – tik ašarų pakalnė, laikinieji namai, kuriuose siela lyg ta gegutė suka savo lizdą anapus...