Kęstutis Navakas. Begarsis skambutis: esė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 214 p. 

Kęstutis Navakas, poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, šiemet pristatė savo šešerių metų kūrybos vaisių – esė rinkinį „Begarsis skambutis“. Tai jau šešioliktoji literato knyga. Marius Burokas [i], aptardamas rekomenduotinas knygas, teigė, jog šiose esė keistumo ir poezijos daugiau nei ankstesnėse. Anot kritiko, pirmoji knygos dalis „Sudegusių vabzdžių dulkės“ – poetiškas sapnas arba ant sapno ribos mintyse išplaukiančios poezijos eilutės ir vaizdiniai, kuriuos vos spėji sugauti raštu. Todėl, apžvalgininko teigimu, reikia skaityti lėtai, mėgaujantisnusikelti į tekste atsiveriančias erdves. Tai poetika – „paribių, ribų, pakraščių, tų begarsių signalų, kuriuos retas sugeba išgirsti“. Antroji knygos dalis „Tas, kuris aš“ – realūs, gyvi prisiminimai, pasakojami kandžiais, vaizdingais, pilnais itin taiklaus humoro tekstais. Pastebėjimus M. Burokas baigė tardamas: „Puiki knyga, tik tas floristėms mėgėjoms skirtas viršelis kiek atbaido.“ Taigi, koks tas poetiškas sapnas? Kokie tie prisiminimai? Kas menama, minima? Šešeri kūrybos metai – jau tam tikra distancija, leidžianti mąstyti šiek tiek atitolus; o kūrėjo atžvilgiu skirtas laikas suponuoja darbo atidą, kurią žymi ir apibrėžtis rinkinys. Juk (at)renkama tai, kas esmingiausia, geriausiai pavykę – skamba be garso...

Rinkinys – dviejų dalių, tai nurodo ne tik jas įvardijantys pavadinimai, bet ir aiški, net labai ryški tekstų pobūdžio skirtis. Juntama, patiriama santykio su knyga pokyčiu. Pirmąsias esė skatai it poeziją, nusikeli, esi poetiškame pasaulyje, kur visa taku, (pa)sklidu, laku, viena reiškia visa ir atvirkščiai. Tarytum tarp garso ir tylos, tarp skambsmo ir tilsmo, kai dar girdi ar tuoj tuoj išgirsi. Antroji dalis „Tas, kuris aš“ – pirmosios antitezė, kaip buitis ir būtis, apačia ir viršus. Tiesa, K. Navako stilius išlieka, o ir viena kita poetiška pastraipa, lyriškas gyvenimo refleksijos fragmentas suskamba, tačiau dominuojanti buitiška, gal net pernelyg buitiška proza, asmeninio gyvenimo (iš)viešinimas iš pradžių kiek glumina, o ilgainiui, vis nesulaukdamas be kasdienybės liudijimo nieko esminga, imi klausti savęs, klausti pasakotojo, autoriaus – kam visa tai?.. Tačiau knyga – esatis, reikalaujanti kontakto, santykio ne ką mažiau negu žmogus, todėl konfliktas – nepakankama, nepateisinama priežastis nutraukti ryšį, pasitraukti, mesti. Ištesėti pažadą ir skaityti iki paskutinio sakinio, žodžio, taško, bandyti atrasti esmes ir prasmes, kurios neretai glūdi giliau, toliau ir laukia tavęs, – verta (!), visada verta. Tai – skaitytojo (už)duotis. Ją atlikęs pajunti begarsį skambutį, prasmės suskamba. Tad, kas pajausta, išgirsta...

Pirmoji esė, pavadinta labai netikėtai „Tekstas“, – vienas svarbiausių rinkinio kūrinių. Tai yra rašytojo, kūrybos, teksto prasminė atodanga. Jos pasakotojas, „aš“ – ne kas kitas, o būtent pats tekstas: „Kai jis mane parašys, abu vienas kitą pamatysim, jis mane, koks tapau, aš jį, koks bandė tapti. / Aš tekstas, tad visiškai priklausau nuo jo, tačiau grįžtamasis ryšys irgi svarbu, niekam nepatinka tylintys telefonai, kuriais mėgini prisiskambinti. Mes vienas kitam reikalingi, mes pora“ (p. 9). Tai postmodernios literatūros apraiška, kai tekstas, kūrinys ir autorius, tikrovė prasminami atskirais, besiskiriančiais ar susisiekiančiais, o gal net tarpusavyje kovojančiais pasauliais. Taip tikrinama, aiškinamasi būtis, jos reikšmės, patyrimo, suvokimo galimybės. Šiuo atveju tekstas žiūri, aiškina(si), interpretuoja, netgi kritikuoja rašantįjį. „Jis niekada nesugalvoja gero pirmojo sakinio . Jis sėdi ir kankinasi, nes pauzė tarp rašomų sakinių liudija nepasitikėjimą savimi, o ar yra didesnė kančia. Jis jau parašė „Mieloji“ bandydamas apgauti save ir tą avį, kuri tokiais kreipiniais tiki“ (p. 9). Ironiška ištartis atskleidžia rašytojo būtį, liudija kūrybą esant kovą su savimi – pagrindiniu ir, ko gero, didžiausiu kritiku, cenzoriumi, kurio nenugalėjęs neparašysi nė žodžio. Tekstas bylodamas savo radimąsi teigia, „kai neturi ką pasakyti, jis imasi rašyti novelę, tai man įdomiau, niekad nežinau, kur jis mane nukreips, kartais net nustembu, kad iš visiškos tuštumos, iš dulkių įmanoma parašyti istoriją “ (p. 10). Kūrybinis nežinojimas įvaizdinamas lyg stebuklo gimimas, kai tikiesi ir nesitiki. Tai momentas, kai staiga prabyla, suskamba tyla. Kaip liudija rašytojas nugarinio viršelio atvarte, pasakodamas nutikimą, lėmusį knygos pavadinimą, kartais negirdi, o tik jauti skambėjimą.

Postmodernusis buvimas tarp – „Sudegusių vabzdžių dulkių“ dominantė. Tekstuose laviruojama tarp tylos ir garso, myšta juslės – nežinai, girdi ar jauti (širdimi). Pavyzdžiui, balsas, kuris girdimas, bet neužrašomas, neaprašomas, bent taip teigia tekstas: „Pasiilgau tavo balso“, – rašo jis. Kas yra balsas? Viską aprašysi, balso ne. Net skonis ir kvapas aprašomi, balsas ne. Skurdūs mėginimai jį aprašyti kuo greičiau nutylėtini. Tačiau kuo jis toks svarbus, jei jau laukiamas? / Niekada negirdėjau balso, manyje tik raidės. jei raidžių ceremoningumą paaštungubintum, jos taptų balsu. Ir visas pasaulis staugtų, nebeliktų tylos, nebereiktų kablelių“ (p. 13). Skleidžiasi kalbos kaip rato vaizdinys: ji gimsta, kyla iš tylos, tyloje, kol sugrįžta į tylą, vėl virsta tyla. Kalba tarp nebūties ir būties – akimirka kol, kai, kada nėra ir jau tuoj gims garsas, raidė, ženklas – kažkas, kas išsiverš iš tylos, nesaties. Suvoktis liudija: geriausia bandyti suprasti, suvokti kalbą, o kartu ir pačią būtį, kadangi, kas ištarta, parašyta, tas jau esti, telktis hermeneutiką ir įeiti į kalbos ir būties ratą, eiti juo begalybėn, kur garsas ir vaizdas susitinka, kur atskira tampa viena. Kalba ne tik žodžiai, bet ir ženklai, pirmieji prasmina garsą, antrieji – tylą, o juk tyloje prabyla, kaba jausmai: „Aš laukiu, ką parašys. Laukiu. Tik ne daugtaškį. Tai daug blogiau negu taškas. Tai neviltis“ (p. 13).

Pirmojoje knygos dalyje, balansuojant tarp garso ir tylos, tarp būties ir nebūties, ryški abejonė gyvenimo realybės, savo paties tikrumu: „Visi mes, galvoja jis, nėra visų mūsų, nėra net keleto mūsų, esu vienas. Tačiau jei būčiau namas, mane reikėtų piešti pravertom durim. Aš atvėriau duris tobulybei, kitaip ji jas išlaužtų“ (p. 15). Atviros durys – kvietimas įeiti, taip pat galimybė išeiti. Tai – susitikimo atvirumas. Kas atviras, tas atvertas. Žodžių, sąskambių žaismas prasmina vėrimą kaip (susi)pažinimą, (su)artėjimą, kuris žmogui, iš prigimties dialogiškai būtybei, bei pasauliui, pagrįstam dalijimosi aktu, yra nenumaldomas noras, leidžiantis, priverčiantis išlaužti duris – įsilaužti ir susitikti, nes nepažinęs kito, nežinai, ar esi pats... Tobulybė – žmogaus susitikimo su pasauliu duotis, dovana, nepaliaujamas vyksmas ir virsmas, išsipildymas, kai sutinkama gyventi – su(si)tinkamas gyvenimas.

Būties–nebūties akimirka suvokti ga͂lima ir atvykimą–išvykimą – kelionę iš čia į ten: „Troleibusai savaip nostalgiški, lyg trumpam parodytų žmones, – o pamatyti žmones tolygu tikėtis su jais pabūti, gal net visą gyvenimą , – ir vėl tuos žmones atimtų, išsivežtų, sunaikintų“ (p. 16). Kelionė – vyksmas su(si)tikus, būnant kartu. O ji – vos akimirka, pranykstanti atmintį užklojančiose įvykių nuotrupose – istorijos dulkėse, nesyra žmonių, paskyrusių savo gyvenimą vien tam, kad atsirastų, pusvalandį su ja pabendrautų ir vėl išnyktų(p. 24); tęsis, užsitęs amžinybę, atsitiktinai kelionei virtus amžina, nes susitikus nebe(išsi)skiriama, nes sutiktas (pasi)lieka ir tampa nesunaikinamas, – visa yra istorijos plėtotės ar rašomo teksto atsakymas; kadangi „už lango pasaulis savaip netikras , tu geri kavą ir jis nuo tavęs nepriklauso, jį rašo kiti scenaristai. Tačiau greitai išeisi pro duris ir jis bus tavo“ (p. 25), tad tereikia išdrįsti (at)verti duris, (iš)eiti ir išgirsti ar pajausti skambutį, nes skambinantysis – gyvenimas.

Reflektuodamas gyvenimo realybę, K. Navakas pasitelkia veidrodžio motyvą. „Ji sėdi vonioje prie veidrodžio ir žiūri. Labiau sau – atsispindinčiai – per petį, labiau į išmėtytus kambario daiktus nei į save. Kokie jie bjauriai, vulgariai akivaizdūs, galvoja ji, veidrodis juos mato, gaila, kad mato . ji eina į kambarį, ir tvarko veidrodžio atspindį“ (p. 23). Atspindys veidrodyje tarytum patvirtina gyvenimą, tačiau kartu tai yra kitarealybė – utopija, kurioje esi ir nesi. Randasi pasauliai šiapus ir anapus, nyksta, trinasi riba tarp tikro ir tariamo – kuris tikrasis, tikresnis?.. Jeigu matai, vadinasi, yra, o dar ir įeini, būni ir gali perkurti tą pasaulį – atspindžio realybę... Visa – veidrodžio galia(-ioje). Langas, priešingai, ne kuria kito iliuziją, o leidžia matyti tikrai esantį, tačiau vis tik kitą pasaulį. Tai yra skaidri, permatoma, perregima riba, siena, vientisą pasaulį skelianti pusiau, ir dabar jų jau du: „Atidaryti langai man apskritai kelia nenumaldomą graudulį, nes simboliškai jungia du pasaulius, kuriame aš, ir tą, kuriame kiti“ (p. 63). Žmogui telieka čiuopti objektus, dar esančius, dar galimus patirti kaip materiją, ir bandyti (iš)likti, būti tarp realybių fikcijos.

Vienas mėginimų – įsiamžinti fotografija, tačiau tai – mirties menas: „Du sekundės ilgio gyvenimai. nuotraukos atgyja tik plėšomos“ (p. 23). Gyvenimas skleidžiasi kaip vyksmas, tėkmė, o kas užfiksuota – negyva, nes sustabdyta, įrėminta – įkalinta. Todėl plėšyti nuotrauką – netekti praeities, bet gauti, laimėti dabartį. Juk kuriant kompoziciją ateities nuotraukai, liudysiančiai sustingdytos praeities laimės fikciją – neišgyventi, nebūti čia ir dabar visiškai. Kitaip prasminama būtis teksto, literatūros esatyje. Tai gal ir kitokia, bet tikra egzistencija, – kas užrašyta, įžodinta, tas yra: „Giedra Radvilavičiūtė visur nešiojasi katiną dėžutėje . Nežinau, koks katino vardas. Katinui tiktų vardas Kitas. Kadangi jį aprašiau, Kitas jau literatūroje“ (p. 130–131). K. Navako poetiškos refleksijos abejojant, nepasitikint ar net kiek nusivylus gyvenimo tikrove, todėl vaikštant jos paribiais, tarsi ieškant išėjimo už savo asmeninės būties, paženklintos vienišumo, idant susitiktų kitą, o jame save, labai artimos rašytojo eilėraščiams poezijos knygoje „100 du“[ii]. Mintys tarytum aidi ataidi, nenutyla kaip pati būtis, kalbanti tyloje.

Rinkinio esė – ištisi kultūros intertekstai, o daugiausia žymių, ženklų, nuorodų iš literatūros erdvės. Taip atskiras kūrinys įgauna vieno visaapimančio teksto dalies, atkarpos reikšmę: „Taip, aš esu jo tekstas ir turėčiau būti klusnus ir plastiškas, prisitaikyti prie jo įgeidžių , tačiau aš ir globalaus teksto mikroskopinė dalis, Kafka ir Proustas irgi iš esmės rašė mane, tad į jo rašymą negaliu žvelgti indiferentiškai, turiu gintis. / Kuo meistras skiriasi nuo matricos? Meistrą apibūdina , kad jis mirs, o matrica amžina savo nenumaldomu laikinumu “ (p. 10–11). Tekstiniai, o kartu ir minčių saitai jungia kūrėjus, juos prasmina bendros ir vienintelės istorijos pasakotojais, teksto kaip vientiso literatūros audinio audėjais, susitinkančiais, išsiskiriančiais, artėjančiais ir tolstančiais, bet nenutrūkstamai surištais, įrištais – įrašytais amžinai rašomame tekste. „Nieko tu man nepasakok, broli Grimmai, visi man jau viską papasakojo . Man skauda kiekvieną pasakojimą, broli Kristau, man nereikia tavo multiplikuotos žuvies nei siužeto, kuriuos pasakosi, man gražūs tik daugtaškiai. Dvitaškiai mane žudo“ (p. 36). Ištartis visa – papasakota suponuoja, kiekvienas, rodos, skirtingas, unikalus kūrinys iš tiesų yra tik viena to vienintelio teksto variacijų, kita, nauja seno kopija – multiplikacija. Tačiau jų daugis nemenkina paveikumo, jausminės galios, vertės, nes man skauda kiekvieną pasakojimąDaugtaškių grožis teigia tylą, svarą to, kas nepasakyta, nepasakota, kas nepaaiškinta, nes nepaaiškinama, nes prasmės kaba tyloje. Tai negirdėjimo, neskambėjimo – pajautos teritorija, kuriai priešinga dvitaškio sritis, žudanti mane, tylinį, ir tylą manyje, aplink mane.

K. Navako esė „Tekstas“ skleidžiasi rašytojo kaip Sizifo, nuolat, rutiniškai ritančio akmenį į kalną, įvaizdis. Jo kalnas – parašyti tekstai, literatūros visuma, tad galynėjamasi bandant įterpti, palikti savo kūrinį – žymę, pėdsaką. Vis tik labiausiai kovoji su savimi, kad ne smilktum, o degtum prasme, išrašyta žodžiais, ištartimis. „Kai ilgai nerašo, šiek tiek neramu, nes aš turiu būti rašomas, gyvas . pykstu, nes jis rašo mane pernelyg atsainiai . jam vėl nieko nepavyksta ir jau iš anksto matau, kada jis mane mes. Nes sakiniai manyje ima smilkti kaip atplėšiami nereikalingi laiškai. / Šis laiškas irgi nereikalingas nei jam, nei jai, nežinau, kodėl jis jį rašo“ (p. 11). Reikalingas – skaitomas, norimas skaityti, tad kalbinamas ir prakalbinamas – jaučiamas. Tai galioja ne tik asmeniniam tekstui – laiškui, – kuris kalba ne tik prasmes, bet, ko gero, svarbiausia – perduoda energiją. Knyga – autoriaus, kūrėjo laiškas kiekvienam ir kartu vienam – skaitytojui, nes santykis su kūriniu unikalus, visada tik vienas toks: „Knygos neagresyvios, jos paklusniai tylės, kol pirštu nemostelsi jų puslapiais ir nepasakysi: kalbėkit. Tada kalbės, bet ramiai, vos girdimai, o jei kokiam sakiniui pernelyg knietės paveikti tavo sąmonę, užteks jį perskaityti iš kito galo ir jis pasitrauks, subyrės į jau nieko nebereiškiančias raides“ (p. 46–47).

Eseistas pasitiki skaitytoju, rašo jam kaip literatūros žinovui, tikram mylėtojui, todėl ir prancūzų poeto Charles Baudelaire’o kūrinio eilutės pateikiamos originalo kalba. Pasitelktis – literatų dialogo premisa, o kartu tekstų vienio įprasminimas, įrodymas: „O ką gi aš myliu? Qu’aimes-tu donc, extraordinaire étranger?  Kadaise galėjau su Baudelaire’u atsakyti: J’aime les nuages... les nuages qui passent... l-bas... l-bas... les merveilleux nuages! Galbūt mylėjau tuos nuostabius debesis, buvau jiems neabejingas ir jie padėdavo man pamiršti, kad gyvenu. Jie perskaitydavo mane kaip sakinį iš kitos pusės ir aš tapdavau raide, tarpu tarp dviejų raidžių, tarpais tarp visų“ (p. 48). Debesų slinkties motyvas (su)sieja, (su)lieja tekstus, kūrėjus, liudija: pajauta bendra, gal tapačiai viena?.. Mylėti debesis – tai atsyti nuo pasaulio, supančios aplinkos, pakibti erdvėje ir pamiršti, kad gyveni. Ne pačiam aiškintis, skaityti aplinką, o būti perskaitytam – tai mirti dabarties akimirkai ir būti be laiko, išnykti kaip atskiram ir susilieti, būti visuma pasaulio tekste. Toks potyris reikalauja tylos, o tekste ji – tarpas, kai garsai neskamba, yra begarsiai.

Esė „Franzas K. ir kt.“ batai – ne tik literatūros, netgi kultūros interteksto apraiška, bet taip pat vienas žmogaus buvimo patvirtinimų, o kartu įkvėpimo šaltinių: „ Franzui K. buvo atsitikęs labai nemalonus dalykas – nebesirašė. Tad jis nusipirko raudonus krokodilo odos batus, ir išsyk, žiūrėdamas į tuos batus, parašė septynis eilėraščius, nes batai labai įkvepia. Izraelio Knesetas skyrė Franzui K. šimto tūkstančių šekelių premiją . poetas nusipirko dar vienus batus, nes reikia iš kažko rašyti “ (p. 71). Franzas K. – Franco Kafkos kūrinio „Metamorfozė“ veikėjas, vieną rytą pavirtęs vabalu. Knesetas – Izraelio parlamentas, tad tai užuomina į austrų rašytojo žydišką kilmę, tautybę, o tai intertekstualumo žiūra laikytina kultūrine nuoroda. Žvelgiant šiandienos kultūros kontekstu, batų įvaizdį galima aiškinti kaip žmogaus patvirtinimą, liudijimą, netgi portretą. Tokias reikšmes siūlo lietuvių fotografės Dovilės Dagienės projektas „Lietuvos kultūros veikėjų portretai 2005–2006“[iii]. Menininkė, įamžindama daugiausiai avėtus, nunešiotus ar tiesiog artimiausius lietuvių kultūrininkų batus, siekė atskleisti, kitaip parodyti, pristatyti asmenybę.

Antrąją esė rinkinio dalį „Tas, kuris aš“, ko gero, tiksliausia nusakyti dviejų kūrinių pavadinimų junginiu –egzistencializmas iš Kauno bohemos gyvenimo. Rašytojas atvirai pasakoja savo gyvenimą Kaune ir ne tik šiame mieste, be to, dalijasi kelionių patirtimis. Atskleidžiami ir dvasiniai išgyvenimai, tačiau išorė dominuoja. Tai liudija rėksmingai raudonai vyšninis dailininkės marijos jure sukurtas knygos viršelis. Galima įvairiai traktuoti spalvinį sprendimą. Taip pat klausti, kodėl nutylėta poetiškoji rinkinio dalis? Kodėl akcentuojamos vyšnios? Uogų pavadinimas lotyniškai viscum reiškia „klijai, amalas“. Antrasis žodis prasmina pusiau parazitinį augalą, taip pat ant lapų susidarantį, amarų gaminamą saldų lipnų skystį – lipčių,savotiškus klijus. Galimà interpretuotė: raudona – visiškas atvirumas, viešumas, o vyšnios kaip slaptoji amalo – pusiau parazito – reikšmė atliepia žmogaus dualumą – tai angelas ir demonas kartu. Šis įvaizdis, išskleistas priešpaskutiniame rinkinio kūrinyje „Blogi žmonės“, išsklaido straipsnio pradžioje minėtą recenzentės abejonę kai kurių antros dalies tekstų verte būti knygoje, jų reikšme skaitytojui, tad, apskritai, reikalingumu skaityti. „Sykį sutikau Henriką Daktarą, sėdintį Palangoje „ant akmenų“. Parūkėme, persimetėme keliais žodžiais. Jo akys buvo labai gudrios ir labai liūdnos. O juk tokios ir manosios! O kokie skirtumai? Kad jis dabar sėdi Lukiškėse, o aš skraidau į Amsterdamą? Kad aš nieko nepavogiau ir nenuknekcinau, o jis tai sau leido? Visa tai išorė, kažkur labai giliai mes vienodi: labai blogi ir labai geri. Angelas ir demonas visada šalia vienas kito“ (p. 208). Kūrėjas – pirmiausia žmogus, tad liudydamas save, jis atsiskleidžia visoks. Galima meluoti, galima nutylėti, bet tikras rašytojas – negali nerašyti, tai jo įsiprasminimas, o žmogaus perspektyva – savo tikrumo patikrinimas: „Kartais žmones ir teliudija daiktai. Kodėl mes mažiau patvarūs už daiktus? viena paguoda – daiktai nekuria. O mums lemtas pats didžiausias prakeikimas – kurti. Kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis“ (p. 213).

Eseistas teigia, kad „ima ir atsitinka kažkas. Kaip sakoma traukiniuose: atsargiai, durys užsidaro. Bandydavau „atsargiai“, ne visada pavykdavo, durys vis tiek atsidarydavo ir pro jas iškrisdavau į visai kitą gyvenimą“ (p. 164). Kartais geriau, kai proziškoji būtis lieka už uždarų durų, žinoma, tik keliaujantiems traukinio kupė. Galvojant apie meną, norisi pastebėti, kad duris atidaryti reikšminga ir prasminga į kultūrą, kaip žymi savaitinio kultūrinio televizijos žurnalo „Durys atsidaro“[iv] pavadinimas. „Tas, kuris aš“ – formuotas ir laiko mokykloje. „Vienintelį kartą bandžiau nusižudyti aštuntoje klasėje. Susipykau su mergina, o tai visada pavojinga gyvybei“ (p. 132). Ištartis tai visada pavojinga gyvybei – aiškiai ironiškas vertinimas, retrospektyviai žvelgiant į savo patirtį. O kaipgi kitaip? Laikas, metai brandina, keičia požiūrį, suvokimą; o anuomet, prisipažįsta literatas, „ fizikos mokytojas Pliauga skraidė po klasę ir pasakojo tokius juokingus dalykus, kad juokingiausia pasauly buvo ne Louis de Funèso filmai, o pirmasis Newtono dėsnis “ (p. 133).

Buities realijų pasakojimuose vis tik nemaža poetiškų būtiškų atodangų, lyrikos, pakylėjančios ir kitaipnušviečiančios kasdieną: „Nė vieno popieriaus lapo negalima perlenkti per pusę daugiau nei septynis kartus, o debesys kažkodėl niekad neplaukia į pietvakarius. Atrodo, kad mes su Monika savo popieriaus lapą jau esame septynissyk perlenkę, tačiau mūsų debesys tik į pietvakarius, nors to gamtoje ir nėra. Maža ko nėra, sugalvoji – ir tampa“ (p. 183). Būtent poetiškai gręždamasis beveik dvidešimtį metų atgal, K. Navakas mena laiką, kai veikė knygynas „Septynios vienatvės“. Mįslingai slaptingas pavadinimas atliepia ir gana tiksliai nusako literato būtį: „Knygyne dirbo puikios merginos, mėgdavau su jomis pasėdėti aplinkiniuose baruose, kartais net darbo metu . Beveik visos lankydavosi ir mano literatūrinėje palėpėje“ (p. 155). Vienatvės – tai merginos – mylimosios, kurios, deja, kaip netikėtai pasirodė, taip ir pradingo, išnyko, lyg tas begarsis skambutis – skamba, o negirdi, baisiausia – ne(be)jauti...

Kaunas – vienas reikšmingiausių knygos vaizdinių. Rinkinyje įprasminta, liudijama miesto istorija, būtis dabartyje. Tačiau ji ne dokumentinė, o asmeniškai patirta; autorius, pasakotojas sutampa su miestu, tad urbanistinis žemėlapis atliepia subjektyvų patyrėjo sielos žemėlapį: „Papasakosiu, nes šią muziką galima papasakoti, papasakosiu tau visą alėją, kol ji dar papasakojama “ (p. 100). Laiko nuoroda kol darsuponuoja: artinasi baigtis, pranašaujamas pokytis. Taip, alėja – Kauno arterija netolimoje praeityje prarado, neteko savo ilgalaikės reikšmės, todėl čia nematoma viskas: liepos, praeiviai, iškabos, nes negali būti matoma tai, kas neturi prasmės, kas egzistuoja tik iš inercijos (p. 100).

Kiek nostalgiškai, tačiau nestokodamas ironijos, autorius žvelgia į praeitį ir skleidžia miesto gyvenimą, kol visa dar turėjo prasmę; gretina, lygina su dabartimi, taip (at)kuria Kauno veidą: „Turbūt tik šitame mieste Laisvės vardu pavadinta alėja gali prasidėti teismo pastatas. Kadaise jame veikė toks juokingas gastronomas, kur prekės ir atrodė kaip teisiamos . Štai apačioje dar likus maloniai skurdi „Tauro“ avalynės parduotuvė, o visai šalia – trečios kategorijos baracholkė „Ponių laimė“. / Taip, pavadinimai čia gražūs, lyg išversti iš rumunų kalbos. Kadaise čia buvo įsikūrusios kavinės „Port Rojalis“ ir „Bambalėja“ . Veikia „Spurginė“. Žinoma, didžiai tragikomiška, tačiau tai vienintelė alėjoje kavinė nuo sąlygiškai senų laikų likusi nepakitusi. Visur čia bankai. Vietoj „Orbitos“, vietoj „Nemuno“ viešbučio , vietoj „Vojentorgo“, „Pieno baro“, net „Viva koldūnų“ (p. 101). Vietų, erdvių nuorodos – miesto kūno dalys, kurios tarytum pažirusi mozaika skirtingu laiku dėliojama vis kitaip, įgaunanti vis naują pavidalą. Prisimindamasaną Kauną, autorius kalba apie teatrą, „iš kurio, taręs Nevermore, išskrido varnas. O kadaise buvo prakilnioji Vaitkaus ir Padegimo epocha, kai paskutinį mėnesio sekmadienį žmonės visą naktį laukdavo iš ryto pardavinėsimų kito mėnesio bilietų“ (p. 103). Baigdamas esė „Paskutinio teismo alėja“ – laišką, pasakojimą skaitytojui K. Navakas tarytum atsiprašo, jog tekstas per ilgas, tačiau tai dėl noro kalbėti, o kalbant atminti ir įamžinti visa, ko „taip nejučia, taip nelauktai, taip neteisingai ir taip skaudžiai neliko“ (p. 106).

Suskamba ar nesuskamba „Begarsis skambutis“, o gal skamba tylėdamas – tai antrojoje rinkinio dalyje mąstyti siūlo esė „Pasikoręs abonentas“, kurioje nestokodamas humoro K. Navakas pasakoja, rodos, mažareikšmį įvykį – pasikeitė telefono numerį, tačiau vaizduojama situacija – išties verta dėmesio. Kai ankstesniuoju numeriu tebeskambinantys žmonės ima kone iš proto varyti naująjį adresatą, vadinamą Abonentu, tai nori nenori šiandien lietuvių skaitytojui turi ir potekstinę reikšmę, tad įvardytina intertekstualia nuoroda, nors autorius ir vengdamas galimų asociacijų, žymi, jog žmogų vadina „be jokios aliuzijos į Visos Lietuvos Abonentą“ (p. 139), imi šypsotis, net kvatotis. „Jūs turbūt Kęstui skambinat, sako Abonentas ir nevilties kupinu balsu ima guostis. Pasiėmęs jis tą numerį iš „Omnitelio“, o čia vis kažkokiam Kęstui skambina. Abonentas inkščia, tas Kęstutis jį jau užėdęs negyvai. / Paskui ketvirtą nakties (!) Abonentui paskambina mano devyniasdešimtpenkiametė močiutė, iš jos Abonentas sužino, kad kaži kur guli pargriuvusi kaži kokia bobulė ir jis dabar turįs tuoj pat rengtis ir eiti padėti jai pasikelti. Rašau savo gimtadienio išvakarėse. Jau net įsivaizduoju, kokia nepaprasta diena Abonentui išauš rytoj! / Šiaip jūs Abonentą geriau pažįstat negu aš. Aš jam niekad neskambinau, o ne vienas jūsų – neabejotinai. O jei neskambinot, tai paskambinkit, ką – jums manęs nereikia?“ (p. 139–140). Pro juoko uždangą galima įžiūrėti ir postmodernią abejonę žmogaus tikrumu, tapatybe. Visa sąlygiška, pakibę informacinių technologijų, ryšio palaikymo, bendravimo priemonių tinklo virtualybėje.

Kultūrinio sąlyčio keliamų dviprasmybių, susikalbėjimo, su(si)pratimo situacijos – tai vis dabarties gyvenimo liudijimas, atspindys, o atspindys visada rodo kažką daugiau arba mažiau, bet tai, ką būtina mąstyti, idant nepranyktų prasmės ir reikšmės už to, kas pernelyg ryšku, rėksminga. Kelionė į Japoniją – viena bendravimo – prasminio žaismo ar net trūkio vaizdinių: „ stovi uniformuoti džedajai su ugnies kalavijais ir reguliuoja pėsčiųjų eismą. vienas jų nusilenkia ir man, po to sako: mano bobutė meška. Mano tai ne, noriu atsakyti, bet laiku susivokiu, jog buvo sakyta japoniškai, tad ir tie žodžiai reiškia visai ką kitą“ (p. 116). Skirtingos kalbos, o garsai tie patys. Išryškėja, jog kalbà, kaip ir skambutis, ne tik, ne tiek girdima, o jaučiama.

„Susėdam ant grindų, išmetę kojas taip, kad pamirštam kurios kurio, padavėja atneša žalios mėsos, kurią turim patys keptis ant stalų stovinčiuose mažuose krematoriumuose. Mėsa ten žaibiškai suanglėja ir mes ją graužiam juodais dantim, užsikąsdami kimči, panašiu į acetonu užpiltą grūstą stiklą, ir užsigerdami gan mistišku alumi. japonų poetės mums jau panašios į graviūras“ (p. 116–117). Šias patirtis, kultūrinį šoką K. Navakas tiksliai įvardija esė pavadinimu „Found in translation“. Frazė ištariama japonų poetei, kaip paaiškinimas ar vertinimas skirtingų kultūrų, kalbų susitikimo situacijos – ieškantys vertimo(-e), ką perskaičius mintyse ataidi Sofios Coppolos filmo pavadinimas „Lost in translation“ („Pasiklydę vertime“) (2003). Tai dar vienas literatūros teksto kaip kultūros lobyno, kuriame visa susiję, įvaizdžio patvirtinimas.

K. Navakas teigia, jog tiesa, melas, sapnai – „tik skirtingos mūsų gyvenimo formos ir tie skirtumai neturi esminės reikšmės“ (p. 190). Literatas savo esė apima banaliąją ir kitą realybes, nes tik jų sampyna leidžia atskleisti tai, kas yra , kas yra gyvenimas. Remiantis literatūros žurnalo „Inostrannaja literatura“ vyriausiojo redaktoriaus Aleksandro Liverganto[v] pastebėjimais, kad visame pasaulyje šiuolaikinėje literatūroje ryškios postmodernizmo tendencijos ir ji linkusi aiškintis, kas vyksta su tavimi dabar per praeitį, K. Navako rinkinį galima įvardyti viena pasaulio literatūros teksto variacijų. Lietuvių literatūroje skamba ir aidi tai, kas gaudžiapasaulyje – bendražmogiškos reikšmės. Begarsis skambutis – minčių, patirčių, pojūčių spiečius. Tereikia tylos, tylėjimo, idant pajustum.

________________

[i] Burokas M. 2015: Iš sapno ir atminties. Intelligent Life. Nr. 4(31), p. 16.

[ii] Navakas K. 2013: 100 du: eilėraščiai. Vilnius: Apostrofa.

[iii] Kryževičienė J. 2015a: Naktinis ekspresas [interaktyvus], [žiūrėta 2015-06-08]. Prieiga per internetą:http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/77018.

[iv] Bytautaitė L. 2015: Durys atsidaro [interaktyvus], [žiūrėta 2015-06-12]. Prieiga per internetą:

http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/D/1427/durys_atsidaro.

[v] Kryževičienė J. 2015b: Naktinis ekspresas [interaktyvus], [žiūrėta 2015-06-08]. Prieiga per internetą:http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/77891.

 

Kamane.lt logotipas (mažulytis)