Kino teatras Romuva

Kauno kino centrui „Romuva“ 2015-ieji ypatingi: pastatas atšventė 75-erių metų sukaktį, tarsi dovaną gavo garbingą vietą svarbiausių architektūros paveldo objektų sąraše, už kuriuos Kaunui suteiktas Europos paveldo ženklas, ir iš kino teatro virto Kauno kino centru bei įgijo miesto biudžetinės įstaigos statusą.

Gal tokį ilgą gyvavimą ir sėkmę jam lemia pavadinimas? Juk romuva – senovės baltų genčių šventovė. Šis pavadinimas itin išpopuliarėjo tarpukario Lietuvoje po Vydūno trilogijos „Amžina Ugnis“, priminusios Lietuvai jos pagoniškąsias ištakas. Tik kažin ar filosofas džiaugėsi, kad sakraliu vardu pavadintas pramogai skirtas pastatas. Bet verslas, žinia, neturi skrupulų, o stebėtis galima nebent tuo, kad kino teatras, pergyvenęs ne vieną santvarką ir šeimininką, neprarado nei pavadinimo, nei paskirties, nei – svarbiausia – žiūrovų.

Tarpukario Kaunas paveldėjo bent tris veikiančius kino teatrus, kuriuose rodyti filmai dar iki valstybės atkūrimo. Vėliau jų vis gausėjo, dauguma, žinoma, koncentravosi centre, Laisvės alėjoje jų buvo daugiausia – net dvylika. Tuomet dabartinės „Romuvos“ teritorijoje stovėjo keli apgriuvę namai ir sandėliukai.

Tik visai prieš pat (greičiausiai net nenumanomą) Antrąjį pasaulinį karą tą sklypą įsigijo Antanas ir Petras Steikūnai ir sumanė jame statyti kino teatrą. „Romuva“ turėjo paženklinti naują kino teatrų kokybės etapą, todėl architektas Nikolajus Mačiulskis, kurdamas ir įgyvendindamas projektą, kaip skelbė tuometinė spauda, „panaudojo moderniausius statybos metodus bei sistemas“, o ištaigingo pastato statybų kaina siekė kone ketvirtį milijono tuometinių litų. Apie jo įrengimą nemažai medžiagos surinkęs istorikas Alvydas Surblys vardija „Romuvos“ inovacijas: „Kad būtų sudarytos palankiausios sąlygos žiūrovams atsipalaiduoti ir žiūrėti kokybiškai rodomus filmus, buvo suplanuota didelė erdvė (net 800 m2 plotą užimančiame pastate vien salei, kurioje numatyta 687 vietų, skirta 6000 m3, taigi beveik 10 m3 erdvės vienam žmogui). Salė suplanuota be balkono, taip jos erdvė dar ir optiškai padidėjo. Salė turėjo pasižymėti puikia akustika – ją lėmė specialios konstrukcijos, nesukeliančios rezonanso netinkuotos lubos, specialia Lietuvoje patentuota akustikai reikalinga medžiaga padengtos sienos. Parinkti patogūs, estetiški baldai ir optimalus jų išdėstymas: lietuviško stiliaus minkštos kėdės ir kiti baldai, pagaminti Jono Vainausko ir Vinco Kliokio baldų ir medžio apdirbimo dirbtuvėse, medžiaga kėdėms austa liaudies menui ir namų pramonei remti kooperatinėje bendrovėje „Marginiai“. Kėdės išdėstytos taip, kad kiekvienas žiūrovas galėtų nekliudomas matyti, kas rodoma ekrane. Itin novatoriška kino salės ventiliacija: nuolatinė oro cirkuliacija, vasarą, jei karšta, oras gali būti atvėsinamas specialiu įrenginiu iki 15 laipsnių. Kino teatre įrengta moderniškiausia visame Pabaltijyje ir Europoje kino filmų rodymo aparatūra „Zeiss-Kon“, šviesos iš aparato į ekraną kritimo kampas – tik 4-5 laipsniai, įsigyta speciali aparatūra reklamų fonui paįvairinti. Be to, maloniai nuteikdavo estetiška viso kino teatro aplinka – tiek vidaus, tiek išorės.“

Kino teatras, pradėtas statyti 1939 m. gegužę, miestiečiams duris atvėrė po metų, 1940 m. balandžio 17 d., „gana gražia ir turininga filma Didžioji meilės simfonija“. „Romuva“ pripažinta erdviausia, moderniausia ir originalumu pralenkiančia ne tik Kauno, Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių kino teatrus.

Deja, vos po vienų gyvavimo metų jo veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Netrukus „Romuva“ buvo nacionalizuota, o programos turinį ėmė griežtai kontroliuoti Valstybinė kinofikacijos valdyba. Nepaisant to, teatrą itin mėgo kariškiai. Nuo 1982 m. iki 2001 m. „Romuvai“ vadovavo Arvydas Kuzminskas, kuriam per sudėtingą nepriklausomybės atgavimo laikotarpį pavyko išlaikyti teatrą patrauklų ir lankomą. Tada buvo itin nelengva pelnyti kino mėgėjų dėmesį – visuomenė troško vakarietiškų filmų, kurių gauti dar nebuvo taip paprasta kaip šiandien. Galiausiai „Romuva“ pateko į privačias rankas, ir jos veikla sustojo. Tačiau dėl jos išlikimo įnirtingai kovojo žinomi kultūros veikėjai – „Žmonės kavingais veidais“. Ir jiems pavyko! Šiuo metu „Romuva“ yra seniausias mūsų šalyje veikiantis kino teatras. „Tai vienintelis Lietuvoje tikras seno pavyzdžio kino teatras, kai ateini būtent į kino teatrą, o ne į prekybos centrą“, – teigia A. Surblys.

Kaunui šį pavasarį suteiktas Europos paveldo ženklas už tarpukario architektūros objektus, o „Romuva“ – vienas iš pagrindinių tokių objektų. „Svarbu šį kino teatrą išlaikyti gyvą ir kad jis veiktų, naudingai prisidėtų prie miesto gerovės kūrimo“, – pabrėžia architektūros istorikas Vaidas Petrulis. Paveldas turi būti ne tam tikro laiko iliustracija tuščiomis langų akiduobėmis, o funkcionalus ir lankomas – reikalingas objektas. Paveldas, pasak istoriko, yra labai svarbus, nes tai mūsų istorijos ženklas, praeities indėlis į šiandieną.

„Romuva“ – vienas iš Kauno modernizmo orientyrų ne tik architektūros, bet ir paskirties požiūriu – tarpukariu kino teatras buvo svarbus modernėjančio, novatoriško miesto ženklas. V. Petrulis šio pastato architektūrą laiko unikalia Kauno kontekste, nes jos statytojai orientavosi į tarptautines kino teatrų ir art deco stiliaus tendencijas. „Romuvos“ eksterjere ir interjere daug lenktų linijų, suapvalintų formų. Tai vadinamasis streamline dekoras, atsispindintis ir pastato suplanavime. Streamline tarpukariu asocijavosi su novatoriškumu, greičiu ir judėjimu. Jo pradžia – JAV kino teatrų architektūroje, vėliau toks dekoras išplito visame pasaulyje. Šiuo požiūriu „Romuva“, palyginti su kitais Lietuvos kino teatrais, yra unikali ir išskirtinė.

Pastato modernumą bei šiuolaikiškumą pabrėžia ir įėjimą akcentuojantis stiklinis bokštelis, kuris tapo vienu iš tarpukario architektūros simbolių. Dekoratyvi durų raiška kiek primena tam metui būdingus „tautinio stiliaus“ ieškojimus. Vis dėlto miestui bene svarbiausias urbanistinis objekto sprendimas – kino teatro pastatą atitraukus į sklypo gilumą, suformuota nedidelė ir jauki viešoji erdvė, pagyvinanti perimetrinį Laisvės alėjos užstatymą. Įėję į „Romuvos“ pastatą įdėmiai apsižvalgykite ir atkreipkite dėmesį į vidaus dekoro detales. Visą jį sieja rombo dekoracijos: ties įėjimu, durų papuošimuose, ant langų, lubų, grindų.

Įdomiausia detalė – pusrūsio patalpose suprojektuotos patalpos sargo butui – atspindi tarpukario tradiciją visuomeniniuose statiniuose įrengti gyvenamąsias patalpas. Antrame aukšte buvo numatytos administracinės ir techninės patalpos.

Šiandieninis „Romuvos“ kolektyvas stengiasi, kad kino teatras ne tik tęstų veiklą, bet ir ją plėstų, tenkintų įvairias miesto bendruomenės reikmes. Apžvelgiant šiųmetinį, jau į pabaigą artėjantį sezoną, verta paminėti ryškiausias iniciatyvas: žiūrovai pamėgo „Kino klasikos klubą“, kuriame kino kritikas Gediminas Jankauskas pristato pripažintus, jau klasika tapusius užsienio ir lietuviškus kino filmus; filmų ciklas „Subtitrai“, organizuojamas drauge su Vytauto Didžiojo universitetu, kvietė (pa)tirti lietuvišką kiną – ne tik žiūrėti, bet ir diskutuoti apie filmus ir juose gvildenamas temas. „Romuva“ džiaugiasi joje viešėjusių festivalių gausa – ne tik kino, bet ir kitų, kaip antai „Dizaino savaitė“ bei gatvės meno festivalis „Nykoka“, čia vyko įvairūs koncertai ir spektakliai. Naujas sezono akcentas – kino edukacija: edukacinių filmų seansuose, diskusijose ir kūrybinės animacijos dirbtuvėse apsilankė daugiau kaip 5 tūkst. moksleivių ne tik iš Kauno mokyklų, bet ir kitų rajonų. Surengti ir seminarai mokytojams, skatinantys panaudoti naująsias technologijas mokymo procese.

Nemažai būsimo sezono detalių „Romuva“ dar neatskleidžia, bet žada ne tik daug filmų, bet ir staig­menų. Panašu, kad kino teatrai nesensta, bent jau tol, kol yra mylimi žiūrovų.