Panašu, kad Žaliojo tilto skulptūrų dienos jau suskaičiuotos. Pastarąjį pusmetį pabuvusios kuo tik nori – įtariama potencialia tarybinių nostalgikų susibūrimo vieta, tariamu lietuviškos saviniekos ženklu turistams, pagrindine kliūtimi didžiuotis sava valstybe, nesėkmingu vienos partijos rinkiminiu veidu ir dar daug kuo - jos veikiausiai jau visai netrukus bus nukeltos. Nes viskas tam reikalui parengta – kiek tik nori prikalbėta apie jų pavojų praeiviams ir, jei ką, sudaryta nauja teisinga Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, turinti visai kitokią paveldo koncepciją nei ankstesnioji, nubalsavusioji skulptūras palikti.

Nors man jos nekenkia ir manęs negąsdina, vadinasi, buvau ir tebesu vadinamasis Žaliojo tilto skulptūrų šalininkas (kad ir ką tai reikštų, tolesnius epitetus skaitytojai tepriduria pagal nuotaiką), su jų nuvertimu susitaikysiu be protesto mitingų ir ašarų. Na, ką padarysi, kad nemaža dalis tautiečių, nenori, nemoka ar negeba susigyventi su istorija, gal ir su asmenine, išmarginta kokių nors dabar jau nemielai prisimintinų nuotykių, kurias šiandienis Žaliasis tiltas galimai primena. Sakau, nemaža dalis, nes nesu tikras. Tiesą sakant, nepamenu, kad būtų vykdytas bent koks rimtas tyrimas apie tai, ką žmonės apie tas skulptūras mano. O galgi paaiškėtų, kad absoliučiai daugumai jos visiškai vienodai šviečia. Galbūt dėl to suinteresuotoji pusė tokių apklausų ir neinicijavo (o juk kalbėti apie tas skulptūras, pripažinkime, norėjo tik priešininkai, ir apskritai, tik priešininkams jos ir terūpėjo). Visgi, jei paaiškėtų, kad dauguma mūsų bendrapiliečių nenori jų vertimo, tai, žinoma, anaiptol nereikštų, kad jie tų skulptūrų stovėjimą palaiko. Veikiausiai žmonės tiesiog turi naudingesnių ir įdomesnių užsiėmimų, kurie neretai baigiasi realiu indėliu į bendrojo vidaus produkto didinimą ir demografinės situacijos gerinimą.

Bet va dėl ko tikrai liūdna, tai dėl viešosios sferos ir diskusijų situacijos, kurią pavaizdžiai iliustravo šitas Žaliojo tilto skulptūrų atvejis. Juk čia galėjo būti įdomus ir prasmingas viešas pokalbis apie mūsų santykį su praeitimi ir atmintimi, o kartu ir su vizijomis bei ateitimi. O išėjo – parėkavimas vienai pusei raginant apstatyti tiltą vyčiais ir apsėti rūtom, o kitai – magaryčių nugriauti dar ir Karoliniškes. Nesmagiausia čia bene tai, kad garsiausiai rėkė ne kokie internetiniai chuliganai (tas dar būtų suprantama), bet neblogai išsilavinę ir šiaip jau visai mandagūs ponai, šiam reikalui atlikę keletą beveik nepastebėtų žodyno triukų.

Ar pastebėjote, kad aršiausi Žaliojo tilto skulptūrų priešininkai savo neapykantos objektams apibūdinti pabrėžtinai nevartojo žodžio skulptūra? Jie sakė, kad nuversti reikia balvonus. Žinoma, džentelmenai su fantazijomis švarko kišenėlėse statulų ir skulptūrų nevarto. Nes tai, na, kaip čia pasakius, nekultūringa. Balvonai – kas kita. Nekultūringa yra jų nenuversti. Jei versti, tai ryžtingai. Jei kas priešinasi – tuomet kautis. O jei nori rimtai kautis – reikia kovos šūkių ir tam tikri žodyno triukai yra tiesiog būtini. O kuo blogas šūkis „Už Lietuvą be balvonų!“ – ir skambus, ir ryžtingas, ir naudojimo spektras platus.

(Tas pats, beje, tinka ne vien šiam atvejui. Palyginkite: nugriauti vamzdį ir nugriauti skulptūrą „Krantinės arka“ – jaučiate skirtumą? Nors tai - jau kitas pasakojimas, tegul ir pasakojamas tuo pačiu žodynu.)

Taigi, kovai reikia šūkių, o štai diskusijai reikia daugmaž neutralaus žodyno. Kai prieš kelis metus iš kairės ir dešinės skambėjo kvietimai viešoms intelektualioms diskusijoms ir samprotavimai apie viešosios erdvės nuosmukį, šitai buvo aišku ne vienam ir ne dviems kvietėjams, samprotavusiems apie pagarbą oponentui bei diskusijų kultūrą. Dabar, deja, tie kvietimai pražuvo kaip sapnas, o jų dingimo ryšys su stiprėjančiu viešojo kalbėjimo grubumu darosi nejaukiai akivaizdus. Šitai verčia klausti, ar kartais nėra taip, kad mandagios ir pagarbios diskusijos poreikis iš tikrųjų yra nenuoširdus ir jaučiamas tik tuomet, kai nėra realios problemos, apie kurią reiktų diskutuoti. Tačiau vos problemai atsiradus apie ją kalbėti mandagiai ir neutraliai nebegalima. Ypač jei problema tikra. Tai negi tuomet imsi ir gerbsi kitaip manantįjį, kreipdamasis į jį neutraliu žodynu?

Juk neutralus žodynas, kaip sako vienas bravūrišku konservatyvumu žaižaruojantis apžvalgininkas, yra nevyriškas. Vyriška turbūt būtų aiškintis kumščiais. Šitaip mąstant, aš su savo verkšlenimais dėl viešosios sferos atrodau, dievaži, apgailėtinai.

Reikia nesriūbauti ir nebijoti vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ir nesustoti pusiaukelėje. Ir tikraisiais vardais vadinti ne tik ginčo objektus, bet ir oponentus – komuniagas, liberastus ar klerofašistus. Nebereikia čia ir jokių diskusijų, tik pavadini daiktus tikraisiais vardais ir viskas tampa aišku.

Beje, kažkaip labai jau nutolau nuo priminio pavyzdžio - Žaliojo tilto skulptūrų ir jų vadinimo. Kiek pamąstęs, nutariau ir aš persiorientuoti pagal naujausią madą ir vadinti daiktus tikraisiais vardais. Bet prieš naudodamas tikrąjį vardą balvonas, nutariau žvilgtelti į žodyną, kad tik kokių klaidų nepadaryčiau ir neapsijuokčiau.

Ir ką gi, pasirodo, Didysis lietuvių kalbos žodynas žino net keturias žodžio balvonas reikšmes:

  1. Stabas, dievaitis;
  2. Baidyklė;
  3. Kurpalis;
  4. Žioplys, netikėlis.

Ir pasidarė negera. Nes, mano galva, skulptūroms labai derančią antrąją reikšmę – baidyklė - iš visų Vilniaus skulptūrų labiausiai atitinka pačioje miesto širdyje, Katedros aikštėje įkurdintas svirduliuojantis Gediminas, palikęs likimo valiai arklį, besišvaistantis kalaviją primenančiu galbūt net aštriu daiktu. Ir kaip gi čia jo niekas neragina nukelti? Negi niekam nekyla įtarimas, kad toks pasviręs jis vieną dieną neatlaikys ir bumptels ant papėdėje rūkančių nekaltų paauglių galvelių? Negi tai niekam nerūpi? Aš jau nekalbu apie estetinį to balvono vaizdą...

Bet tuomet ir vėl supratau, kad baisiai klystu. Juk tikrasis balvonų žinovas į juos žiūri ne antrąja – baidyklės – reikšme, bet pirmąja, kaip į stabus, dievaičius. O pastarieji, kaip žinome, būna geri – garbintini ir blogi – negarbintini. Na, o jei negarbintini, tai ir elgtis derėtų atitinkamai. Kam rūpi estetinės savybės ar žmonių atmintis, kai pakvimpa sakraliais pasaulio sutvarkymo ir harmonizavimo ritualais?!

O aš su savo profaniškais pagraudenimais geriausiai apskritai nesikiščiau.