A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Birželio 10-oji

Važiuoju dviračiu neskubėdamas, pasidairydamas ir pasiklausydamas. Toli kairėje jau matau mažą ežerėlį. O į dešinę nuo plento atsiskiria siauras gelsvo smėlio keliukas, vedantis prie Diedakalnio. Sako, kad toks vardas likęs iš tų laikų, kai šios žemės priklausė Kudrėnų dvarui. Rudenį čia sunoksta patys didžiausi šio krašto riešutai. Nežinau kodėl, bet paprasčiausi lazdynai Diedakalnio šlaituose išsikeroję tarsi kokie užjūrio riešutmedžiai. Šalia lazdynų auga melsvieji gencijonai ir lieknosios plukės. O šiaurinėje Diedakalnio pusėje prieš Jonines sužydi šiaurinės orchidėjos – dvilapės blandys. Įdomu pažiūrėti, kaip dabar atrodo Diedakalnis, jau ketinu sukti dešinėn, tik staiga mane pralenkia eiklus dviratininkas ir smarkiai žlegėdamas nutolsta. Tik pasirodė, kad žvilgtelėjęs į mane jis išsišiepė. Prie dviračio rėmo pririštas ilgas vamzdis. Dviratis girgžda ir žlega, o paskutinis ratas smarkiai vinguriuoja. Matyt, yra tas dviratininkas kritęs į gilią duobę ir sulankstęs ratlankį... Tik tiek tespėju pamatyti ir pagalvoti, nutolsta vyriokas, ir man atrodo, kad jis džiaugiasi taip greit lėkdamas. Aplenktas aš niekada nepykstu, o šį kartą net prisimenu tokią patarlę: tuščia statinė garsiai dunda. Ir ateina šitokia patarlė todėl, kad tas vyriokas tikriausiai yra keistas „dvarininkas“, į kurio kiemą vieną sykį buvau netyčia užklydęs. Pirmiausiai mane piktai aplojo du dideli šunys, pririšti ilgomis grandininėmis ir apibėgantys didelį plotą. Prie jų būdų mėtėsi dideli kaulai. Viskas atrodė gana keistai. Ant aukštos kalvos, šalia belangio baltų plytų mūro, du vyrai remontavo traktorių, taigi jų ir paklausiau, kodėl šunys pririšti tarsi karvės. Ogi jie gina sodybą nuo lapių. O kas tame mūre gyvena, jei langai tokie mažyčiai? Ogi vištos... Mums taip dalykiškai besikalbant, išėjo iš tos keistos fermos vyriokas, smarkiai nusikeikė, atsakydamas į mano pasveikinimą, ir įlindo į pusiau išardytą traktorių... Toks ir tebuvo susipažinimas. Nuėjau sau, nenorėjau trukdyti dirbantiems.Yra toks senas, niekur neužrašytas įstatymas: jei dirbantiesiems negali padėti, tai ir nestovėk prie jų. Bet po pusvalandžio apie šitą ūkininką kai ką vis dėlto sužinojau.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Paežerės sodyboje sutikau moterėlę, kuri labai trumpai, bet taikliai apibūdino šitos keistos fermos šeimininką: gyvena vienas kartu su vištomis, pabėgo nuo jo žmona ir vaikai, kas gi čia gali kentėti, negana, kad visą dieną geria su tokiais pat latrais, naktį dar šaudo stirnas, mėsą deda į puodą ir verda, o kaulus atiduoda šunims... Nežinojau tada, ar tikėti, ką porino toji moteris, sutikta palivarko alėjoje. Ir dabar nežinau, jau įsitikinau, kad kartais apie kaimynus skleidžiami keisti prasimanymai. Bet bendras tos sodybos vaizdas man pasirodė labai keistas. Prie tokių vaizdų ir pramanai gali pritikti. O dabar kai ką paaiškina tas gerokai vinguriuojantis dviračio ratas. Juk sumėtytas ratlankis gali būti nesunkiai išlyginamas, reikia tik specialiu rakteliu vienus stipinus paveržti, kitus atleisti.Bet čia reikia kantrybės, labai nepaskubėsi, kokie nors keiksmažodžiai irgi nepadės.

Birželio 15-oji

Subrendusios pievinio pūtelio sėklos su įspūdingais parašiutiniais skristukais jau rodo mums, koks yra atmosferos slėgis. Reikia atsargiai pakelti sėklelę aukštyn, neprisiliečiant prie parašiuto, ir paleisti – sklando sėkla gražiai, bet aukštyn nekyla. Po truputį leidžiasi žemyn ir užkliūna už pievos žolynų. Tai reiškia, kad kylančių oro srovių nėra, slėgis krinta, ir gali būti lietaus. Gali būti, bet gali ir nebūti. Vakar triskart artėjo audringi debesys, o nelijo.

Lietaus labai reikia.Dauguma augalų rodo, kaip kankina juos sausra. Gerai jaučiasi tiktai sukulentai, drėgmės atsargas sukaupę lapuose.Neskursta ir tie žolynai, kurių tikroji buveinė yra saulės įkaitintas smėlis. Labai ryškiai žydi smiltyniniai gvazdikai, karštą saulėtą dieną jų žiedai atrodo dar baltesni. O šalia augančios vanagės, kudlės ir skurdžios žemuogės slepiasi nuo saulės – susuka savo lapus, kad nors kiek sumažintų išgaravimą.Vakare tie apdžiūvę lapeliai vėl išsitiesia, ir nakties drėgmė juos atgaivina.

Birželio 17-oji

Sausra tęsiasi. Bet yra tokių pavykusių eksperimentų, kurie būtent dabar primena, kad Gamta mums palanki.Ūksmėtame šlaite, prie Vaišnoro Ravo, keturios eglės šakos, pasodintos tarsi žalieji auginiai, išleido naujus šviesiai žalsvus ūglius – tai ženklas, kad šaknys jau dirba. Žalieji auginiai būna maži, kasdien stropiai laistomi, o šitos šakos, nukirstos nuo senos eglės, yra beveik metro ilgumo, tai kaipgi jos gali išleisti savo šaknis? Ogi jos buvo prisiglaudusios prie žemės ir menkas šakneles turėjo. Tai gana retas reiškinys, tai Gamtos eksperimentas, reikia tik jį pastebėti ir pratęsti. Šakų atlankomis dauginasi ievos, serbentai, agrastai, kai kurie kadagiai ir tujos, bet eglei tokio gudravimo nereikia, nes ji subrandina daug daigių sėklų. Ir vis dėlto retkarčiais įsišaknija eglės šakos. Nukirtau pavasarį tas vos vos įsišaknijusias šakas, aptiktas Balčiaus Pyterio miške, atnešiau prie Vaikšnoro Ravo ir pasodinau. Ir prigijo! Atsiras visai nauja, iki šiol gal niekur nematyta paprastosios eglės forma. Jau dabar šitos žaliuojančios šakos atrodo keistai: nėra jokio kamieno, išlinkusi sena šaka atrodo tarsi iš kažkur nukritusi, bet štai išskleidžia naujus spyglius. O kas bus po dvejų, po dešimties metų? Kol kas šita būsimoji eglė labiau panaši į šliaužiantį kazokinį kadagį...

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Vakar gavau laišką iš Kauno. Rašo jaunystės laikų bičiulis. Adresas užrašytas truputį klaidingai, bet laiškas atėjo neklaidžiodamas. Štai kur pašto privalumas: padaryk dabar klaidą elektroninėje sistemoje – ir tavęs „neatpažins“... Tas bičiulis už mane gerokai vyresnis, todėl šitaip rašo: „Man jau 85-eri, nenustoju stebėtis, kad vis dar gyvenu...“ Šitokie žodžiai man priminė labai populiarų Miko Kazantzakio herojų – graiką Zorbą.Jis kasdien klausdavo, kas yra jūra.Gyvenant Kretos saloje jūra yra svarbu. Bet juk tokia pat stebinanti stichija yra ir stepė, ir miškas, ir tundra, ir didelis ežeras, ir... Įdomiausia, kad tų klausimų, į kuriuos dar nėra atsakymų, vis daugėja. Gal tie klausimai yra nuolatinis gyvenimo prasmės ieškojimas? Ne laimės, o prasmės. Laimę, kaip rašo filosofas Juozas Girnius, galima ir netyčia surasti, o prasmę būtina susikurti. Toli dabar veda mane jaunystės laikų bendražygio žodžiai. Rodos, regiu, kaip anų dienų aidas sugrįžta, primindamas tikros laimės akimirkas. Mažu motociklu „Minsk“ išlėkę iš Kauno, kažkur prie miškų ežerėlio, Trakų rajone, nakvodami apleistoje daržinėje kartu su pelėmis ir šikšnosparniais, mes atrodėme lyg pasiklydę kosmoso žvirbliai, o pakilę kartu su saule, jautėmės pailsėję ir pradėdavome žūklę, kiekvieną kartą tikėdamiesi pagauti savo didžiąją žuvį... Apie šį žmogų kadaise rašiau apybraižą, kurios niekur neišspausdinau. (O vadinosi ji labai neblogai – „Kantrusis Demosteno mokinys“. Graikas Demostenas tobulino savo oratorinį talentą kalbėdamas prieš vėją ir burnoje turėdamas daug mažų akmenukų.)... Einu prie Krūčiaus, vis prisimindamas tą trumpą didelėmis raidėmis rašytą laišką, ir jau iš tolo matau, kad ant naujojo mano pylimo, šalia upelio srovės, pilkuoja kažkoks keistas akmenų stulpas.Leidžiuosi žemiau, iš arti apžiūriu tą keistą statinį. Ir iš karto man jis primena akmeninius taurus, kurie patikimai laikė ąžuolines tiltų sijas.Tuos plokščius kalkinius akmenis specialiu kastuvu aš ištraukiau iš farvaterio, galvodamas, kad iš jų galima būtų išdegti kalkių, jei tik sugebėtume atkurti senovinę technologiją. Kol nebuvo cemento, kalkės, išdegtos iš kalkakmenių, tarnavo kaip gera jungiamoji medžiaga.O štai kažkas man visai netyčia priminė, kad šitaip be jokių kalkių žmonės statė tiltus. Tie akmeniniai stulpai tikrai vadinosi taurais, matyt, todėl, kad tie tikrieji girios taurai buvo stiprūs... Asociacijų, kaip sakoma, nors tvenkinį tvenk. Ir atsiranda visa tai atsitiktinai.Tiesą sakant, aš jaučiu, kas šitą taurą pastatė. Bet nesakysiu: tegu tie vaikai galvoja, kad žaidimas yra svarbiau už visus suaugusiųjų eksperimentus.

Birželio 27-oji

Šeštadienis, Žvejų diena. Taip rašo kalendorius. Bet šeštadienis pirmiausia yra pirties diena, o paskui jau visi kiti darbai, rūpesčiai ir pramogos. Jei šitaip galvotų visi projektų kūrėjai, pokalbių, susitikimų bei konferencijų organizatoriai, gyvenimas iš karto pasidarytų aiškesnis. Įdomu, ką apie tai pasakytų suomiai, juk jų šalyje pirčių yra tiek pat kiek namų.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Diena bus karšta, pirtį kursiu po pietų, o iš ryto reikia patūpčioti aplink augalus, kurie šį pavasarį ir vasaros pradžioje labai jaučia drėgmės trūkumą. Per Jonines palijo, bet mažai.Svarbu dabar ne tik laistyti, bet ir taupyti drėgmę mulčiuojant. Gaila, bet reikia pjauti žydinčias baltąsias garstyčias, kuriose dūzgia bitės, ir mulčiuoti pasternokus, porus bei griežčius... Perskaičiau abi Sauliaus Jasionio knygas apie gamtinę žemdirbystę, su viskuo lyg ir sutinku, bet kompromisai čia vis tiek reikalingi. Todėl, kad, tupinėjant su mulčiu prie kiekvieno daigo, labai kenčia girgždantys kojų sąnariai. Ir, žinoma, nugarkaulis. Ką nors vis reikia daryti ne taip, kaip rašo gerokai jaunesnis eksperimentatorius. Kai skaitai gerą knygą, klausimų visada atsiranda. Neaišku dabar, iš kur reikėtų imti tiek daug mulčio, pirkdami pjuvenas, mėšlą ar šiaudus nusikalsime natūrinio ūkio principams. Nevažiuosime gi pas kaimyną šiaudų su karučiais, reikėtų lėkti su mašina, taigi entropija akivaizdi. Tiesa, kitas originalus eksperimentatorius Nikolajus Kurdiumovas ir čia randa išeitį: jeigu jau visai nieko neturi, tai mulčiuok kavos tirščiais. Ir vis dėlto Saulius Jasionis propaguoja gerą alternatyvą. Jeigu šitokių eksperimentatorių mūsų krašte atsiras vis daugiau, kalbėsime apie esminius, netgi paradigminius pasikeitimus mažose žemdirbystės plotuose... Kai dieną eksperimentuojame ir žavimės naujomis hipotezėmis, naktį mums kenkia lapės.Vakar vakare paleidau Bluskį nuo grandinės, kad jis kieme apgintų katinus nuo lapių, o toji plėšrūnė vis tiek prie pat šulinio išrausė pievinių kamanių lizdą ir suėdė baltus vikšrelius kartu su koriais. Rėplinėja lyg apgirtusios kamanės savo urvo sienomis ir gailiai dūzgia. Lapių priviso daug. Anksti rytą važiavau dviračiu pas kaimyną atsivežti pieno – lapė su trim lapiukais žyvinasi ant vieškelio, renka mašinų nublokštus vabalus bei suvažinėtus žalčius. Spėjau tik išgąsdinti, daugiau nieko. Lapė sulojo kaip šuo, ir visi lapiukai spruko miškan.

Tokia vasara tuoj po Joninių. Atsirado labai daug žemuogių ir sulaukėjusių braškių O jonažolės dar nežydi. Tik labai ilgai šiemet baltuoja dideli jazminų krūmai. Iki vėlaus vakaro dūzgia bitės jazminų žieduose.