Pateikiame Dalai Lamos mintis iš lietuvių kalba pasirodžiusiuos knygos „Atjauta ir laimė“ (išleido leidykla „Alma littera“)

Mūsų gyvenimas be paliovos keičiasi, todėl nuolat susiduriame su sunkumais. Vis dėlto galime sėk­mingai juos įveikti, jeigu pasitinkame dvasinės praktikos nuramintu ir nuskaidrintu protu. Ir priešingai, jeigu protą temdo neapykanta, savanaudiškumas, pavydas ir pyktis, prarandame ne tik savitvardą, o ir sveiką nuovoką. Šiomis nesivaldymo akimirkomis gali visko nutikti. Pragaištingos emocijos iškreipia mūsų pasaulio suvokimą ir tampa neįmanoma gyventi sveikai. Praskaidrinti protą padeda išmintingos atjautos praktika.

Pasidavę pragaištingai emocijai, prarandame bene vertingiausią savo turtą – nepriklausomumą. Bent jau kurį laiką mūsų protas susijaukia ir gebėjimas blaiviai mąstyti susilpnėja. Apimti stipraus geismo ar neapykantos, nebegalvojame, ar deramai elgiamės – galime prišnekėti nesąmonių ar prikrėsti kvailysčių. Vėliau, emocijai nuslūgus, dažnai jaučiamės nesmagiai ir gailimės dėl savo elgesio. Tai rodo, kad, pasidavę stipriam jausmui, prarandame gebėjimą skirti gera nuo bloga, tinkama nuo netinkama.

Mums reikia įveikti nepalankias aplinkybes, bet jei darome tai su neapykanta, nugalėdami kliūtis sukelsime naujų bėdų, nes neapykanta iškreipia realybę ir neleidžia pamatyti, kaip yra iš tiesų. Nepalankias aplinkybes galime pašalinti analizuodami – aiškindamiesi faktus ir suvokdami tikrąją padėtį – be jokio pašalinio neigiamų emocijų poveikio.

Tik žmonėms būdinga mąstyti ir spręsti – mes pajėgiame suvokti padarinius ir galvoti apie ateitį. Be to, žmonės geba išsiugdyti beribę meilę, o gyvūnų meilė ir prisirišimas riboti. Tačiau supykęs žmogus visus šiuos gebėjimus praranda. Jokiam ginkluotam priešui nepavyktų atimti šių savybių, tik pykčiui. Jis – naikintojas. Gyvūnų geismas ar neapykanta laikini, paviršutiniški, nepajėgūs nuolat stiprėti ir kisti. O žmonės mąsto plačiau. Jų protas toks stiprus, kad gėris ar blogis gali įgyti didžiulę galią.

Atidžiau patyrinėję suprastume, kad poelgių priežastys glūdi mūsų prote. Pragaištingas elgesys neatsiranda iš niekur, jį sukelia nežinojimas. Sėkmės priežastis irgi mumyse. Susitvardymas, sąmoningumas ir aiškus pykčio žalos bei gerumo pranašumų suvokimas atneša laimę ir ramybę. Pavyzdžiui, šiuo metu galbūt mus lengva išvesti iš kantrybės. Tačiau jeigu aiškiai suprasime ir būsime sąmoningi, mūsų irzlumas mažės, o vėliau virs kuo nors kitu.

Jei leisime pykčiui užgožti mūsų meilę ir atjautą, paaukosime svarbiausią žmogišką gebėjimą – išmintį, leidžiančią skirti gera nuo bloga. Pyktis, kaip ir savanaudiškumas, bene rimčiausia šiuolaikinio pasaulio bėda. Jis vienas svarbiausių veiksnių, šiandien lemiančių ne tik Azijos, Vidurio Rytų ir Afrikos vidinius konfliktus, bet išsivysčiusių ir ekonomiškai atsilikusių šalių nesutarimus. Šie nesutarimai kyla iš nesugebėjimo suprasti, kiek daug tarp mūsų bendra.

Jų neišspręs nei vystymasis, nei didesnė karinė galia, nei vien politika ar technologijos. Šias problemas sukelia ne tam tikri asmenys ar priežastys, o mūsų pačių nesusigaudymas. Tereikia suvokti, kas mums visiems bendra. Neapykanta ir karas neatneš laimės niekam, net laimėtojams. Prievarta visada sukelia kančią, taigi ji iš esmės žalinga.

Ar gali pasaulis, kupinas neapykantos ir pykčio, būti iš tiesų laimingas? Atidžiau patyrinėję mūsų ilgą, neramią istoriją, aiškiai suprasime, kad reikia ieškoti geresnio kelio. Pasaulio galingųjų pastangos įgyti pranašumą per ginklavimosi – branduolinio, cheminio, biologinio ar konvencinio – varžybas neabejotinai duoda neigiamų rezultatų. Didžiųjų šalių gamintojai, parduodantys tūkstančių rūšių ginklus ir amuniciją, skatina prievartą, bet daug pavojingesnės už šautuvus ir bombas – neapykanta ir atjautos bei pagarbos kitų žmonių teisėms stoka. Be vidinės taikos nebus ir išorinės. Kol žmonių protuose rusena neapykanta, tikra taika neįmanoma. Savo problemas galime išspręsti vien iš tikrųjų taikiomis priemonėmis – ne tik taikingais žodžiais, bet ir taikingo proto bei širdies sukeltu elgesiu. Jei eisime šiuo keliu, mūsų pasaulis taps geresnis.

Visais atvejais pikčiausi mūsų priešai yra pyktis ir egoizmas. Egoizmu čia vadinu ne tiesiog „aš“ pojūtį, o perdėtą egocentriškumą, kuris skatina manipuliuoti kitais. Kol mus valdo pyktis, neturime jokių galimybių pasiekti ilgalaikę laimę. Jei trokštame taikos, ramybės bei tikros draugystės, privalome kuo mažiau pykti, stengtis būti geresni ir nuoširdesni. Jei tapsime geresni, mūsų kaimynai, draugai, tėvai, sutuoktiniai ir vaikai taip pat mažiau pyks – žvelgdami į mus jie irgi panorės būti nuoširdūs, atjaučiantys ir draugiški. Visi aplink taps laimingesni ir tai darys teigiamą poveikį mūsų sveikatai. Štai kaip galime pakeisti pasaulį.

Atėjo metas mums visiems, taip pat ir pasaulio valdovams, išmokti peržengti rasinius, kultūrinius ir ideologinius skirtumus ir imti branginti tai, kas mums visiems bendra, – žmogiškumą. Tada taptų laimingesni ir asmenys, ir šeimos, ir bendruomenės, ir tautos, ir visas pasaulis.

Didelę materialinę pažangą padariusios šalys pradeda suprasti, kad visuomenės būklė ir žmogaus fizinė gerovė labai glaudžiai susijusios su proto būsena. Štai nuo ko reikia pradėti esminius pokyčius. Kiekvienas turime stengtis iš esmės pakeisti savo nuostatas, nuo kurių priklauso mūsų jausmai. Tai padaryti gali padėti tik dvasinė transformavimo praktika – pastangos pamažu keisti požiūrį į save ir kitus.

Atjautos ir tolerancijos poreikis

Yra skirtingi laimės lygmenys. Fizinė laimė dažnai susijusi su materialiais dalykais, o psichinė kyla iš vidinio ar dvasinio tobulėjimo. Kadangi mūsų savęs, arba „aš“, suvokimas susideda iš dviejų aspektų – fizinio ir psichinio, reikia atsižvelgti į juos abu. Jų pusiausvyra turi lemiamą reikšmę visuomenės gerovei.

Pasaulio raidos projektai randasi iš esminio mūsų poreikio būti laimingiems ir kuo mažiau kentėti. Tačiau reikia ne tik ilgalaikės perspektyvos, kaip apsaugoti išorinę mūsų aplinką, bet ir į ateitį žvelgiančios vidinės strategijos. Pagirtina ieškoti išorinių sprendimų, bet jų nepavyks sėk­mingai įgyvendinti, kol mūsų protą valdo pyktis ir neapy­kanta. Gyvendami visuomenėje turime nelikti abejingi kitų piliečių kančioms, stengtis atjausti ir vertinti priešus taip pat kaip ir mylimus žmones.

Privalome rodyti pavyzdį savo elgesiu, nes vien žodžiai neprivers kitų patikėti mūsų vertybėmis. Turime gyventi pagal tą patį dorumo ir pasiaukojimo etaloną, kuriuo norėtume įtikinti kitus. Tam reikia moralinės stiprybės. Galutinis atjautos tikslas – tarnauti ir padėti pasauliui. Štai kodėl taip svarbu nuolat siekti laimės ir taikos visoms būtybėms.

Kasdieniame gyvenime be paliovos susiduriame su nepalankiomis aplinkybėmis. Impulsyviai reaguojant kyla žalingos emocijos, tokios kaip geismas, neapykanta ir išsiblaškymas, kurios vėliau sukelia dar daugiau kančių. Žmonėms, kurie nesistengia keistis, geismas ir neapykanta dažniausiai neatrodo blogi; užuot laikę šias pragaištingas emocijas nuodais, jie leidžiasi jų užvaldomi. Tačiau tie, kas siekia pasikeisti, supranta, kad geismo ir neapykantos reikia vengti, tai padeda jiems tapti ramesniems ir laimingesniems.

Nepritariu paplitusiai nuomonei, kad politikoje nėra vietos moralei ir kad dvasiniais dalykais besidomintys žmonės turėtų pasitraukti iš pasaulietinių sričių. Ši nuostata neatsižvelgia į individo santykį su visuomene ir atjautos vaidmenį mūsų gyvenime. Religijos pačios neretai skatina atsiriboti nuo pasaulietinių dalykų, bet tai nereiškia, kad negalime skatinti teigiamų pokyčių.

1954 m. vykau į Pekiną susitikti su Mao Dzedongu. 1955 m., per paskutinį mudviejų susitikimą, jis pasakė man: „Religija žalinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji stabdo tautos vystymąsi, antra, mažina gyventojų skaičių.“ Jis turėjo omeny, kad, daugeliui žmonių tapus vienuoliais, sumažės gimstamumas. Dabar galėtume juokauti, jog Kinijai kaip tik reikėjo daugiau vienuolių, kad išsivaduotų iš gyventojų pertekliaus! Mao tiesiog nesuprato tikrosios religijos prasmės. Jis nežinojo, kad jos tikslas – rūpintis kitais.

Moralus elgesys politikui ne mažiau svarbus nei religijos praktikuotojui. Kai politikai ir valdovai pamiršta moralinius principus, iškyla pavojus visiems. Nesvarbu, ką tikime – Dievą ar karmą (veiksmų ir jų padarinių galią), tvirtos moralinės vertybės yra visuomenės pagrindas ir jomis turime remtis kasdieniame gyvenime. Vis dėlto vien gerų ketinimų, įteigtų įvairių religijų ir filosofijų, nepakanka – turime kasdien juos įgyvendinti bendraudami su kitais. Tik tada suvoksime tikrąją šių mokymų prasmę.

Kai išsiugdome tvirtą norą padėti kitiems būti laimingiems, tampame žmogiškesni. Galutinis proto perkeitimo praktikos tikslas – padėti kitiems. Todėl turime likti visuomenėje ir pagal išgales dalyvauti jos gyvenime. Vidinis tobulėjimas leis mums daugiau nuveikti išorėje.

Kaip įveikti pragaištingas nuostatas

Visi trokštame laimės ir siekiame išvengti kančių. Kadangi kančias sukelia iškreiptos proto nuostatos – pragaištingos emocijos, turime rasti joms priešnuodį. Jei, pavyzdžiui, skausmą sukelia pyktis, reikia ieškoti, kas jam priešinga. Pykčio priešnuodis – atjauta. Ir atjauta, ir pyktis yra nuostatos, tačiau į tą patį dalyką jos leidžia pažvelgti skirtingai. Jų požiūris visiškai priešingas.

Jei kambaryje per karšta, vienintelis būdas pataisyti padėtį – įleisti šalčio. Šaltis yra karščio priešprieša, lygiai taip pat atjauta yra pykčiui priešinga proto būsena. Stiprėjant vienai, silpsta kita. Šitaip galime nuslopinti ir galiausiai išnaikinti nepageidaujamas proto nuostatas. Jos turi priešnuodžių, reikia tik juos surasti ir įsileisti į vidų.

Kad būtų lengviau įveikti sunkumus, įsivaizduokite esą ligonys, apnikti trijų mirtinų ligų: geismo, neapykantos ir nežinojimo. Perkeitimo praktika – tarsi vaistai, gydantys šias vidaus negalias. Atjautos praktika padeda pasveikti nuo pernelyg didelio susireikšminimo.

Vienintelis dalykas, suteiksiantis taiką mums, mūsų šeimoms, šalims ir pasauliui, yra altruizmas – meilė ir atjauta. Visi žmonės širdies gilumoje trokšta gyventi turiningai ir prasmingai. Mums norisi turėti gerą širdį. Mūsų gyvenimas įgyja prasmę, kai su visais elgiamės draugiškai. Altruizmas gydo, nes jis yra natūralus mūsų gyvenimo būdas.

Kaip padėti

Mūsų gyvenimo pamatas turėtų būti rūpinimasis kitais, galvojimas ne tik apie savo pačių, bet ir apie visuomenės gerovę. Kaip jau minėjau, kad žmonių gyvenimas būtų išties visavertis, jie turi ne tik klestėti išoriškai, bet ir būti geri viduje. Reikia rūpintis viso pasaulio gerove – statyti mokyklas, ligonines ir gamyklas. Tačiau laimė labiausiai priklauso nuo vidinio nusiteikimo, tad padėdami kitiems turėtume galvoti ne vien apie maistą, pastogę ir drabužius, bet ir apie tai, kaip esmines kančių priežastis pakeisti esminėmis laimės priežastimis.

Išmintingos viešosios politikos tikslas – išmokyti žmones pačius rūpintis savo gyvenimu; to paties siekia ir altruizmo praktika: veiksmingiausias būdas padėti kitiems – išmokyti juos naujų metodų ateičiai ir parodyti dabartinio elgesio trūkumus. Žmonės turi gebėti patys susikurti savo laimę.

Kiekvienas iš mūsų atsakingas už visą žmoniją ir už aplinką, kurioje gyvename. Turėtume laikyti kitus tikrais broliais ir seserimis, nuoširdžiai rūpintis jų gerove ir stengtis sumažinti jų kančias. Užuot galvoję vien apie savo turtus, turėtume nuveikti ką nors svarbaus, kas būtų išties naudinga visai žmonijai. To nepadarysime, kol nepripažinsime, kad pasaulis yra mūsų dalis.

Kvaili žmonės visąlaik galvoja apie save ir nieko gera nepasiekia. Išmintingieji rūpinasi kitais, kiek galėdami jiems padeda ir tampa laimingi. Meilė ir atjauta naudinga ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Jei būsime geri aplinkiniams, mūsų protai bei širdys atsivers ir prisipildys ramybės.

Tokį vidinį nusiteikimą skleisdami aplink save, skatinsime bendrumą, santarvę ir bendradarbiavimą, taika plis tolyn ir apims tautas ir pasaulį, sėdama pasitikėjimą, pagarbą ir nuoširdų bendravimą, kol galiausiai sujungsime savo jėgas, kad išspręstume pasaulio problemas. Visa tai įmanoma. Tačiau pirmas žingsnis – pakeisti save.