EPA nuotrauka

Liepos 6 d. Tibeto dvasinis lyderis, ilgametis politinis vadovas Dalai Lama XIV mini 80 metų jubiliejų. Jis – vienas žymiausių dvasinių lyderių ir šiandien daug keliauja po pasaulį, skaito paskaitas, kviesdamas skleisti gerumą, meilę, pagarbą aplinkai ir visuotinę taiką. Šiame pokalbyje, pasakodamas apie savo vaikystę, natūralias emocijas bei laisvalaikį, Dalai Lama atsiskleidžia ne tik kaip išmintingas, tačiau ir kaip labai paprastas žmogus.

Dauguma iš mūsų, artėjant eiliniam gimtadieniui, išgyvename ir džiaugsmą, ir kartu baimę, nes suvokiame, jog senstame. Tuo tarpu Jūs vis išliekate jaunas. Kaip Jums pavyksta išlaikyti tokią jaunatvišką dvasią?

Visų pirma aš miegu tiek, kiek reikia. Taip pat, būdamas budistų vienuolis, nevakarieniauju, tačiau sočiai pusryčiauju ir pietauju. Taigi ir valgau tiek, kiek reikia. Tai svarbu gerai fizinei savijautai. Naujausi moksliniai tyrimai įrodė, kad fizinei savijautai daug reikšmės turi dvasinė būsena. Savo dvasinę būseną įvardyčiau kaip kupiną ramybės.

Kai išgyvenu skausmą ar susiduriu su kažkokia problema, visų pirma stengiuosi pažvelgti į tai iš plačios perspektyvos, pamatyti bendrą vaizdą. Tai taip pat padeda atsikratyti nerimo.

Jūs visada juokiatės ir savo klausytojus priverčiate šypsotis. O Jums pačiam ar visada pavyksta išlaikyti tokią pozityvią būseną, kokią demonstruojate mums, ar tiesiog dėl milijonų žmonių visame pasaulyje, kurie klausosi Jūsų mokymų, stengiatės toks būti?

Paprastai mano proto būsena yra gan rami. Taip pat aš kiekviename matau žmogų: juk iš esmės esame vienodi, tarp mūsų nėra jokio skirtumo. Mūsų kūnai veikia vienodai. Žinoma, šiek tiek skiriasi mūsų odos spalva ar nosies dydis, bet iš esmės mes vienodi. Jei mokslininkų paklaustumėte, ar yra skirtumas tarp to, kaip veikia mūsų smegenys arba neuronai, sulauktumėte neigiamo atsakymo. Vadinasi, ir mūsų emocijos bei mentalinės būsenos yra vienodos.

Kai susitinku su prezidentais, karaliais, premjerais ar paprastais žmonėmis, į juos visus žiūriu vienodai, jie visi man yra lygūs. Aš taip pat esu tiesiog žmogus kaip visi. Taigi visi mes esame broliai ir seserys. Šis suvokimas man suteikia ramybės pojūtį.

Tiesa, man ne visada pavyksta išlaikyti tokią būseną. Kartais aš pratrūkstu.

Jūs pykstate?

Taip.

Tikrai?

Žinoma. Ir jei jūs užduosite man kvailų klausimų, aš galiu netekti kantrybės... (juokiasi)

Jūs imate mane gąsdinti...

Taip jau yra nutikę. Sykį žurnalistė iš „New York Times“ man uždavė kelis klausimus, o paskui paklausė, kokį palikimą po savęs norėčiau palikti ir ar norėčiau išgarsinti savo vardą. Aš jai atsakiau, kad esu praktikuojantis budistas ir neturėčiau galvoti apie šlovę – toks buvo mano atsakymas. Tuomet mes tęsėme pokalbį, tačiau žurnalistė staiga vėl uždavė tuos pačius klausimus. Aš jai atsakiau lygiai taip pat, kaip ir prieš tai. O po kurio laiko ji vėl pakartojo tą patį... Tuomet aš netekau kantrybės.

Kai Jūs išgyvenate pyktį, ar jį išreiškiate? O gal su tuo kažkaip susitvarkote – juk jūs budistas, dvasinis lyderis...

Jei aš supykstu arba susinervinu dėl smulkių kitų žmonių klaidų, tai paprasčiausiai išreiškiu jiems savo nepasitenkinimą ir tuo viskas pasibaigia.

Tačiau kai pyktis įgauna rimtesnių formų, tuomet stengiuosi atsiriboti nuo jo ir imu jį stebėti. Aš savęs klausiu: „Kas yra šis pyktis, ką reiškia ši emocija?“ Tuomet pykčio jėga sumažėja. Analogu galėtų būti organizmo kova su įvairiomis infekcijomis: jei jūsų imuninė sistema yra stipri, tuomet virusai ir bakterijos jums nepakenks. Lygiai taip pat ir jūsų protas turi būti ramus, tuomet, net jei ir iškyla kažkoks nerimas ar negatyvios emocijos, jos liks paviršiuje tik trumpą laiką ir nepalies jūsų gelmės.

O kaip Jums pavyksta išlaikyti pozityvų požiūrį į žmoniją, kai aplink vyksta tiek daug baisių dalykų – karai, konfliktai, neapykantos proveržiai?

Pagalvokime: žemėje gyvena septyni milijardai žmonių, jei visi jie darytų blogus darbus, tuomet prarasčiau tikėjimą žmonija. Tačiau tokių žmonių, manau, tik kokie 5 procentai. Likę 95 proc. išsaugo savo žmogiškumą, meilę, rūpinimąsi aplinkiniais. Visa tai juose gyva, tai jų kraujyje – kiekviename yra šis grūdas.

Šiandien mums svarbu perduoti žmonėms žinią apie tai, jog šios vertybės yra labai svarbios. Laikytis ne smurto pozicijos, gerbti kito gyvybę, padėti kitiems – tai ir yra geriausias būdas nugyventi laimingą gyvenimą. Jei kenkiate kitiems, elgiatės su jais šiurkščiai, tai griaunate ir savo pačių ateitį. Taigi labai daug priklauso nuo informacijos bei švietimo.

Kalbate apie protą. Įdomu, kaipgi Jums pavyksta suderinti mokslinį požiūrį su dvasingumu. Esu skaitęs, kad ant Jūsų stalo guli žmogaus smegenų modelis, kurį Jūs išrenkate ir bandote suprasti, kaip tai veikia. Retas dalykas, kad dvasinis lyderis taip stipriai tikėtų mokslu...

Visų pirma, jei jūs išties praktikuojate dvasingumą, ypač jei esate praktikuojantis budistas, privalote būti realistas. Norėdami suvokti tikrovę, turite ją pažinti. Būtent šia prasme mokslinis mąstymo būdas, moksliniai tyrimo metodai yra labai svarbūs ir naudingi. Pats Buda viename iš savo pamokslų aiškiai duoda suprasti, kad jo pasekėjai mokymą turėtų priimti remdamiesi ne tikėjimu, bet kruopščiu tyrimu. Toks juk ir yra mokslinis mąstymas.

Dar vaikystėje buvau labai smalsus, man norėjosi žinoti viską. Kai buvau dar visai mažas, pas mus, Lhasoje, buvo įsikūrusi britų misija. Kai į ją atvykdavo naujas darbuotojas, visuomet man atveždavo kažkokią dovaną. Tai visuomet man būdavo siurprizas. Aš gaudavau dovanų traukinukų, mašinėlių. Kai tik tai gaudavau, pažaisdavau keletą minučių, o paskui man rūpėdavo suprasti, koks mechanizmas leidžia mašinėlei judėti. Ir aš jas išardydavau... Dėl to daug mano žaislų buvo neveikiantys.

Jūsų Šventenybe, Jūs skaitote paskaitas visame pasaulyje, tad kokia yra svarbiausia Jūsų žinia, kurią stengiatės perduoti savo klausytojams?

Kiekvienas žmogus trokšta laimės... Labai dažnai siekdami laimės, sėkmės visiškai pasitikime išoriniais veiksniais – pinigais, valdžia, galia ir kt. Aš manau, kad toks požiūris yra klaidingas. Juk laimės, džiaugsmo šaltinis yra mumyse. Kai tik mūsų protas pasiekia ramybės, džiaugsmo būseną, visi mūsų veiksmai tampa kur kas efektyvesni, nes jie tampa realistiniai.

Tačiau daug žmonių gyvena sudėtingomis sąlygomis, jie pilni nerimo. Ar galima tokiomis sąlygomis patirti laimę?

Kai orientuojamės į nematerialias vertybes, praktiškai nesusiduriame su apribojimais. Jei įdedame pastangų, mūsų vystymasis bus nuolatinis ir stabilus. O tas, kuris remiasi materialinėmis vertybėmis, visuomet išgyvena nepasitenkinimą, net jei jam priklauso visas pasaulis. Jei kalbėtume apie Vakarų pasaulį, man rodos, kad amerikiečiai, europiečiai savo aukštą komforto lygį priima kaip savaime suprantamą dalyką. Todėl kai kas nors nutinka, jūs išgyvenate sukrėtimą: pripratote prie itin patogaus gyvenimo.

Perdėto patogumo?

Taip, perdėto. Žinoma, reikia užtikrinti būtiniausius poreikius. Bet visa tai, kas per daug, manau, turėtų būti...

Paprasčiau?

Taip, paprasčiau. Gyventi žymiai paprastesnį gyvenimą.

Ar tikite, kad kada nors sugrįšite į laisvą Tibetą?

Taip, žinoma!.. Mes visi, visi tibetiečiai, tikime, kad viskas tikrai pasikeis.

Dar šiame gyvenime?

Taip, mes tuo viliamės. Tibetiečių dvasia yra pačiame Tibete. Nepaisydami pasikeitimų, tragiškų įvykių, smegenų plovimo bei kankinimų, tibetiečiai buvo ir liks stiprūs savo dvasia.

Tikite šviesia tibetiečių tautos ateitimi. O koks yra tokios vilties pagrindas?

Tai mūsų įsipareigojimas tiesai, sąžiningumui, skaidrumui. Dabar mūsų balsas gal ir yra silpnas, tačiau žmonės mumis tiki. Taigi, tiesa, sąžiningumas ir skaidrumas – tai mūsų vilties ir stiprybės šaltinis.

Neseniai vienoje BBC laidoje klausiausi pokalbio apie Dievo galią, pinigų galią, tiesos galią. Šiandien tai labai aktuali tema. Paprastai žmonės labai stipriai pasitiki ginklo galia, tačiau ji, kaip ir ekonominė galia, yra labai prieštaringos. Juk ekonomikos galia iš dalies remiasi korupcija ir melu, apgaule ir neskaidrumu. Tuo tarpu tiesos galia veda į pasitikėjimą, o pasitikėjimas – į draugystę.

Yra žmonių, kurie Jus laiko dievu, tuo tarpu kinai apie Jus kalba visiškai kitais žodžiais. Kartais jie Jus apibūdina kaip demoną, kartais kaip lamą, nešiojantį Gucci firmos batus. Ką Jūs pats apie save galvojate?

Kadaise Budą taip pat daug kas kritikavo. Ir Jėzui Kristui buvo sunkių akimirkų. Taigi, tai visiškai normalu. Sykį buvau susitikęs su atsistatydinusiu kinų valdininku, kuris papasakojo, jog buvo vienas iš tų, kurie rašė, kad esu demonas ir panašius dalykus. Šis žmogus prisipažino visa tai rašęs nenuoširdžiai, o vykdydamas instrukcijas: jis gaudavo nurodymų, ką rašyti. Žmogus, kuris davė tokias instrukcijas, man rodos, vargu ar tikėjo, kad esu demonas, jis tiesiog elgėsi pagal savo politines pažiūras. Manau, jog visa tai daroma iš beviltiškumo. Kinų valdžia turi kam nors užkrauti atsakomybę. Juk jie visada kaltina mane net ir dėl tibetiečių susideginimų. Jei kaltindami mane jie spręstų problemas – būtų puiku, tačiau tai nevyksta...

O ką Jūs pasakytumėte tiems, kas Jus laiko tiesiog pasaulio žvaigžde, o ne dvasiniu lyderiu?

Dėl to aš visiškai nesijaudinu. Kai kas mane vadina karaliumi-dievu – tai niekai. Kai kas sako demonas, bet tai irgi niekai. Kai 1989 metais paskelbė, kad man skiriama Nobelio taikos premija, buvo daug žurnalistų, kurie klausė, ką dabar jaučiu. Aš jiems atsakydavau: esu paprastas budistų vienuolis – nei daugiau, nei mažiau. Ir dabar galiu pasakyti tą patį.

Bet daug žmonių jus laiko kažkuo žymiai didesniu...

Tai jų įsivaizdavimas. Jei toks tikėjimas jiems teikia kažkokios naudos, ką gi, tegu tiki. Jei tie, kurie laiko mane demonu, nuo to tampa laimingesni – puiku...

O jei Jūs nebūtumėte vienuolis, kas tuomet būtumėte?

Paprastas žmogus.

Nejaugi?

Aš paprastas budistų vienuolis. Ir paprastas žmogus.

O ką Dalai Lama daro laisvu metu? Žiūri televiziją? Žmonės nori žinoti, kuo Jūs užsiimate.

Meditacija.

Meditacija?

Meditacija ir mokymais.

O kaip Jūs linksminatės?

Kalbuosi su žmonėmis (juokiasi).

Pagal užsienio spaudą parengė Gediminas Kajėnas