„Naujasis Židinys-Aidai", nr. 4

XX a. pabaigoje įvykęs perėjimas iš sovietinės priklausomybės į nepriklausomos Lietuvos būvį – lūžio metai – tai radikalių ir sudėtingų pokyčių laikotarpis. Pagrindinį pasikeitimą (fikcinė Lietuvos SSR tapo nepriklausoma Lietuvos Respublika) sekė galybė kitų politinės sant­varkos, ekonomikos taisyklių, kultūros ir socialinio gyvenimo permainų. Vienas iš tokių pokyčių (į)vyko su rašytojų socialiniu statusu: dėl ypatingos jų padėties sovietinėje sistemoje ir tos padėties dinamikos vėlesniais (lūžio ir pirmaisiais nepriklausomybės) metais rašytojų socialinis statusas yra itin simptomiškas vykusio kismo pavyzdys.

Lietuvos akademiniuose horizontuose rašytojų socialinio statuso klausimą analizuojančiuose ar bent užkabinančiuose tekstuose daugiausia dėmesio yra skirta sovietinio laikotarpio reiškiniams tirti. Labai dažnai tokių darbų pamatu tampa sovietmečio veikėjų elgesio modelių apibrėžimas1. Taip pat yra mėginimų konstatuoti rašytojų situaciją posovietiniais metais2. Tačiau studijos, skirtos pereinamuoju laikotarpiu (į)vykusioms rašytojo padėties permainoms, nėra. Lūžio metų istorijos pažinimą ir supratimą sunkina to laiko painus nevienareikšmiškumas, taip pat tai, kad aiškinti(s) ir vertinti dažnai imasi jį pragyvenę, savaip patyrę ir jautriai į alternatyvias tiesas reaguojantys žmonės. Nors pastangų konceptualizuoti Lietuvos lūžio metų chaotišką įvykių ir procesų aiškinimų kratinį daugėja (jų daugiau yra politinės istorijos srityje), tačiau, palyginus su kitų istorijos laikotarpių ištirtumu, tebetrūksta. O besižvalgant po turimą rašytojų problematikos istoriografiją, iškyla didis paradoksas – žiojėjanti dėmesio ir tyrimų ertmė ties Rašytojų sąjungos organizacijos objektu.

Sovietmečiu Rašytojų sąjunga (RS)3 buvo vienintelė oficialų (o tai reiškia, to meto visuomenėje pripažintą, tikrą) rašytojo vardą suteikdavusi institucija. Rašytojai pagal sovietinės ideologijos taisykles oficialiai už Rašytojų sąjungos ribų neegzistavo. Arčiausiai „rašytojo“ buvo tik bręstantieji kandidatai, kuriems tapimo rašytojais pagrindinė sąlyga – narystė šioje organizacijoje. Sovietmečio pabaigoje RS tebebuvo ideologinis, biurokratinis, sovietinei valdžiai tiesiogiai tarnaujantis apa­ratas, vadinęsis „kūrybine sąjunga“. Ji atliko kūrybinės ir ideologinės kontrolierės funkciją bei turėjo gausų rašytojo socialinį statusą kuriančių, formuojančių, reguliuojančių priemonių instrumentarijų. Organizacija vykdė griežtą, aiškiais kriterijais paremtą naujų narių atranką, kontroliavo jų kūrybinius polinkius ir kasdienį gyvenimą, o kūrėjo, atitikusio „pavyzdingo“ rašytojo idealą, t. y. tinkamai atlikusio „sielų inžinieriaus“ vaid­menį, laukdavo išskirtiniai apdovanojimai (publikavimas, premijos, pensijos, kūrybinės komandiruotės etc.) ir materialinės gerovės garantijos (būstas, atostogos, gydymas etc.). RS buvo legaliuoju, viešuoju, oficialiuoju lygmeniu pripažinimo siekusių veikėjų aprobavimo erd­vė, tad priėmimas į organizaciją ir jos nariui suteiktas „rašytojo“ vardas – tai jau buvo socialinis statusas. Atsižvelgiant į šią RS svarbą sovietmečiu ir rašytojų socia­linės padėties pokyčius posovietiniais laikais, keista, kad iki šiol vis dar nėra parašytos Rašytojų sąjungos istorijos.

Nemažiau nuostabą kelia nepaaiškinamai menkas akademinės bendruomenės dėmesys Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomiems Lietuvos TSR ir Lietuvos rašytojų sąjungos veiklos dokumentų lobynams, kuriuos pasitelkus galima užčiuopti ne tik šios organizacijos ir jos narių istorijos dėsningumus, bet ir tuose dėsningumuose įžvelgti bendresnius Lietuvos kultūros istorijos bruožus. Šie šaltiniai4 ir tapo tyrimo objekto – Lietuvos rašytojų socialinio statuso 1984–1994 m. – analizės pagrindu. Apmąsčius skaitytus dokumentus5 ir pasitelkus prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu teo­rijos habitus konceptą6, rašytojų socialinis statusas tyrime suvoktas kaip Lietuvos rašytojų ir RS sąveikos išdava.

Nuodugni RS veiklos dokumentų analizė rodo esminius šios organizacijos ir jos narių padėties bei vaid­mens pokyčius. Tiriamuoju laikotarpiu RS istorija rutuliojosi kita kryptimi nei rašytojo: pastarasis vienomis ar kitomis aplinkybėmis siekė tapti ir būti organizacijos narys, o pačiai organizacijai pamažu iškilo egzistencinė grėsmė – kaip išlaikyti savo vietą šioje žemėje arba, kitaip sakant, kaip išlikti ir toliau būti. Analizei pasirinktas dešimtmetis RS buvo ypač dinamiškas: keitėsi jos padėtis valstybėje ir visuomenėje, jos funkcinis pobūdis, įtakos apimtis, struktūra, veiklos ir darbo ypatumai, tikslai, interesai ir kiti aspektai, tiesiogiai susiję su organizacijos galia kurti ir administruoti rašytojo socialinį statusą.

Trumpai priminusi dėl istorikų įdirbio daugiau ar mažiau pažįstamas sovietmečio charakteristikas, šiame straipsnyje skaitytoją norėčiau supažindinti su Rašytojų sąjungos ir rašytojo drama, vykusia didžiųjų permainų kontekste Lietuvos lūžiniais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Nepriklausomybė: atsiskyrimas nuo Maskvos ir praeities

Lietuvos istorijos lūžio metais, iš sovietinės respublikos Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe, o Rašytojų sąjungai iš priklausomybės centrinei SSRS RS pereinant į oficialiai savarankišką būvį, virš RS ir jos narių galvų pakibo egzistenciškai esminis klausimas – kaip vertintina buvusi rašytojų organizacija, kas ji yra dabar ir kokia ji turėtų būti ateityje.

Žvelgdami į sovietmetį ir retrospektyviai vertindami organizaciją, rašytojai išreiškė aiškią kritiką ideologiniam jos persmelktumui ir vienodumui7, per dideliam biurokratizmui, centralizmui ir sistemos įsisenėjimui8 etc. Vis labiau stiprėjant Atgimimo nuotaikoms, tapo aišku, kad RS ne tik gali, bet ir privalo keistis – tam, kad ji ir toliau turėtų teisę ir galėtų egzistuoti, tam, kad išsispręstų ar bent esmingai nekliudytų įvairios problemos (pavyzdžiui, „apsivalymo“ nuo sovietinės praeities klausimas), tam, kad joje ir toliau norėtų būti esami nariai bei ateitų nauji. Apmąstymai apie pokyčių reikalingumą ir naują RS koncepciją prasidėjo kartu su Sąjūdžio užgimimu, kai kalbos tapo atviresnės (protokolų skaitymo atveju – ir patikimesnės), praeities kritika griežtesnė, o iki tol nepageidaujami reiškiniai ir asmenys priimti vis svetingiau.

Išsakydami savo svajones apie naująją Rašytojų sąjungą, visi sutartinai skelbė rašytojo ir jo individualumo išlaisvinimą iš ideologinės ir biurokratinės kontrolės gniaužtų: „Rašytojas užsiima individualia veikla, ir priklausymas RS yra formalus dalykas“ (Eugenijus Ignatavičius)9. RS, jos narių įsivaizdavimu, turėjo tapti neideologine, nepolitine, įvairias asmenybes vienijančia ir jų kūrybos bei gyvenimo būdo nereguliuojančia organizacija – sovietinės rašytojų organizacijos priešingybe. Rašytojai choru kartojo laisvės mantrą: nevaržomas interesų pliuralizmas, žodžio laisvė, įsitikinimų laisvė, politinių, visuomeninių, estetinių pažiūrų įvairovė10. Neeiliniame 1989 m. RS suvažiavime buvo pareikšta:

Mūsų sąjunga atgimsta ne reglamentuoti kiekvieno mūsų darbą, gyvenimą, bet tarnauti mums patiems, įvairiai rašantiems, įvairiai galvojantiems. Mes – tai įvairių įsitikinimų Lietuvos rašytojai, dvasiškai laisvi, nepriklausomi, laisvamaniai ir tikintys, gyvenantys Tėvynėje ir toli nuo jos, bet ne vienalytė masė, apkirpta budraus sodininko žirklėmis kaip gyvatvorė, visų mūsų įsitikinimai, pažiūros, nuomonės, netgi keistenybės turi vienodas teises ir prerogatyvas. (Raimondas Kašauskas)11

Taigi lūžio metais RS norėjo ir buvo pasiruošusi keistis, tačiau klausimas kaip nebuvo taip paprastai atsakomas. Ši nežinia užkūrė ilgalaikes ir intensyvias, realias ir fantastines išeitimi besirūpinančiųjų diskusijas.

Bendrasis RS narių nuotaikų vardiklis, susiformavęs iš pirmųjų nedrąsių didesnio savarankiškumo siekių, buvo pro-separatistinis. Tačiau jau pirmųjų Sąjūdžio laikų diskusijų metu tarp valdybos narių pradėjo skirtis dvi pagrindinės nuomonių stovyklos: vieni palaikė kuo skubesnės visa apimančios Lietuvos rašytojų sąjungos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos centrinio štabo idėją, tuo tarpu kiti laikėsi nuosaikesnės pozicijos – neskubėti, palaukti, išsiaiškinti situaciją, rasti geriausią būdą ir laiką, numatyti padarinius, įsitikinti svarstomų sprendimų teisingumu ir tik tuomet veikti.

Tokia netvirta, nerimastinga būsena didelių pokyčių ir nežinomybės atmosferoje natūraliai vyravo visur: „Sustojo visuomenė tarpdury – tarp senos tvarkos ir nežinomybės. Dairosi atgal. Bijo eiti toliau“12. Tačiau rašytojų atveju ji turėjo ir papildomą atspalvį – baimę prarasti sovietmečiu turėtą aukštą ir patogų socialinį statusą. Valentinas Sventickas RS, aktyviai palaikiusios valstybės laisvės idėjas, neskubėjimą išspręsti savo pačios (ne)priklausomybės klausimo, aiškino tuo, kad rašytojai visą „galybę jėgų ir laiko atidavė opiausių bend­rų pilietinių klausimų svarstymui ir pirmeiviškoms iniciatyvoms, tad savo cecho pertvarkos reikalus retai begalėjo gvildenti“13. O šį paaiškinimą tęsė žodžiais:

Antra aplinkybė – sąjungos sekretoriatas buvo skatinamas eiti į savarankiškumą tuomet, kai bus pasiruošta atsakyti, kokiu būdu Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, lig šiol neblogai finansuotas Maskvos, užtikrins rašytojams kūrybos ir buities sąlygas. Atsakymai ir įsipareigojimai šiandien jau yra, sąjungos darbuotojai yra parengę materialinės savitvarkos apytikrį modelį, atlikę nemaža žvalgybinių žygių ir pasiryžę eiti pabandytais keliais iki galo. (Valentinas Sventickas)14

Lūžio metais tokia atsargi ir neryžtinga pozicija, žinoma, buvo susijusi su didėjančios grėsmės organizacijos egzistencijai ir kiekvieno rašytojo pragyvenimui jutimu. Nors ir kaip įgrisusi ir nepageidautina buvo SSRS RS visa apimanti kontrolė, fasadinis ideologinių siužetų vaidinimas ir kiti su menininko prigimtimi nederantys dalykai, tuo pat metu suvokta, kad ekonominės bambagyslės, siejančios su Maskva, nukirpimas reikštų materialinio gyvenimo krachą. Žodžio meistrams priklausė kuo vaizdingiau nupasakoti situacijos baisumą: „Nutraukti ryšius su TSRS Litfondu, tai uždegti pačiam namus ir negalvoti kaip išsigelbėti. [...] Galvoti apie finansus – tai gal nusileisti iš aukštybių, bet gyventi reikia“ (Algimantas Zurba)15. Ne mažiau vaizdingais ir svariais argumentais buvo apsiginklavusi ir kita (galbūt deklaratyvi, galbūt nuoširdi) diskusijos pusė: „Jau aišku – sunkiau. Juk elgetai atsisakius misti iš šventoriuje suaukotų trupinių, nėra lengviau pačiam arti ir sėti. Bet garbingiau“ (Vytautas Martinkus)16.

Rašytojų bendruomenėje atsirado ryškus dvilypumas. Viena vertus, buvo pabrėžiama rašytojo moralumo, pavyzdingumo svarba, ypač turint omenyje Sąjūdžio vertybines nuostatas, nuotaikas ir dar aktyvesnį už sovietiškai aktyvų rašytojo visuomeninį „tautos vedlio“ vaidmenį: „Mes formuojam visuomenės klimatą ir nereikia delsti“ (Saulius Šaltenis)17. Kita vertus, šalia šios rašytojo idealo sampratos koegzistavo ir labai žemiškas, pragmatinių siekių lygmuo: „Bepiga tiems, kur viską turi, o daug dar kam reikia butų“ (Zurba)18.

Po LRS nepriklausomybės nuo SSRS RS paskelbimo diskusijos, ar reikia atsiskirti radikaliai tuoj pat, ar palaipsniui, tęsėsi įvairiais pavidalais ir toliau. Galima matyti, kad iš šių nuomonių stovyklų tiesiogiai išaugo dvi pagrindinės naujosios RS sampratos: utopinė ir tik­rovinė.

Inertiška ateities utopija

1988–1990 m., vykstant istoriniams lūžiams, tarp rašytojų vyravo pirmoji – utopinė – naujosios organizacijos, jos pobūdžio, funkcijų, tvarkos ir veiklos samprata. Tai buvo fantazijos apie savotišką RS miksą, kurio formulė – sovietmečio gėrybių ragas minus ideologinė kontrolė. Žinoma, tuo metu ši perspektyva nebuvo suvokiama kaip nereali. Tai buvo desperatiška rašytojų (ypač užimančių valdybos postus) pastanga išsaugoti tai, ko jie iš įpratimo jautėsi esantys verti ir ką jie jautėsi teisėtai užsitarnavę – gyvenimo sąlygas, leidžiančias rašytojui, neužspaustam buitinio gyvenimo prozos, kurti literatūrą.

Kai kurie pasisakymai buvo santūrūs, pavyzdžiui, kad RS turėtų būti laisva, savarankiška, užtikrinanti kiekvienam savo nariui kūrybinę laisvę ir garantuojanti nariams tam tikrą materialinį pagrindą (Algimantas Baltakis)19, arba kad socialines sąlygas reikia gerinti, o ne bloginti, ir todėl tolimesnės SSRS Litfondo paramos nereikia atsisakyti (Alfonsas Bieliauskas)20. Tačiau šios utopinės rašytojų organizacijos vaizdinį įspūdingai išplėtojo Danielius Mušinskas. Jo svajonėse naujoji Lietuvos rašytojų sąjunga turėjo būti dar rūpestingesnė nei Maskva („Jeigu jau Maskva buvo taip dosni, tai kodėl iki šiol nepastatė visiems butų“21). Nepriklausomybę nuo Maskvos ir naujos RS kūrimą rašytojas komentuoja taip:

Tačiau dabar, manau, tam ir skelbiame savarankiškumą, kad Sąjunga ir mūsų lietuviškas literatūros fondas užtikrintų kiekvienam rašytojui visų pirma normalias kūrybos sąlygas: turėti atskirą kambarį, kur galėtum pasistatyti rašomąjį stalą! [...] Negi važiuosi į Maskvą piketuoti su lozungu: kiekvienam rašytojui atskirą darbo kambarį! O čia, Vilniuj, galėsim tai padaryti. (Danielius Mušinskas)22

Mušinskas, ragindamas nustoti laukti malonių iš dangaus, kuris iki tol vadinosi Maskva23, pasisakymo pabaigoje išsakė savo ir daugelio kitų utopistų svają:

Mums reikalinga tokia Sąjunga ir toks Litfondas, kuris priėmus naują narį į Sąjungą, apsilankytų jo namuose, pažiūrėtų kaip gyvena ir pasakytų: iki šiol buvai kūrybos ir gyvenimo kankinys, dabar bebūsi tik kūrybos kankinys. (Mušinskas)24

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šis RS, sprendžiančios visas gyvenimiškas problemas, idealistinis vaizdinys bliuško ir nyko. Santykiai su naująja valstybės valdžia nebuvo tokie, kokių tikėtasi ir kokie iš įpratimo buvo tapę norma. Nors, viena vertus, kont­roliavimo prasme buvo atsisakoma sąsajų su valdžia, tačiau tuo pat metu valstybė buvo suprantama kaip pagrindinė kultūros ir meno mecenatė. Lūkesčiai neišsipildė – teko susiveržti diržus, turėtą materialinio gyvenimo gerovę tik nostalgiškai prisiminti, nuolat jos kaulyti. Griuvo įtikėtas pasaulis ir utopinės organizacijos, utopinio rašytojiško gyvenimo ir utopinio ateities vaizdinio viltys, o nusivylę jos šalininkai tapo etatiniais RS ašarotojais.

Sovietinio gyvenimo gerovės ypatumai ir išskirtinumo aura Lietuvos rašytojams buvo tiek įprasti ir įaugę į mąstyseną, kad po Lietuvos ir RS nepriklausomybių paskelbimo prasidėjusioje naujoje ir esmingai kitokioje epochoje šios mintijimo struktūros vis vien retkarčiais apsireikšdavo netikėčiausiais būdais ir aplinkybėmis. Iš pirmo žvilgsnio tokie atvejai atrodo sunkiai suprantami ir paaiškinami, ypač turint omenyje šimtus RS veiklos protokolų puslapių, pripildytų stiprių ir svarių naujos tikrovės, naujos organizacijos bei naujo rašytojo idėjinių ap(s)ibrėžimų ir pasiryžimų.

Tokių, regis, absoliučiai čia ir dabar aplinkybėms nea­dekvačių rašytojų ir RS sąveikos atvejų galimybę padeda suprasti Bourdieu teorinės habitus prieigos. Sociologas sąvokos habitus sampratą apibendrina kaip tik­rovės supratimo, mąstymo ir elgsenos schemą, kurioje pasireiškia anksčiau įgyta socialinė patirtis25. Svarbi šio teorinio konstrukto ypatybė – automatizmo įžvalga. Ji yra pravarti, bandant suprasti kai kurių Lietuvos rašytojų ir RS sąveikų pasikartojimą, kurį galima pavadinti socialinių praktikų, susijusių su tam tikru socialiniu statusu, inercija. Tokia teorinė mintis suteikia svarų paaiškinimą, kodėl žmogus (ar socialinė struktūra) naujoje situacijoje elgiasi beveik taip pat kaip anksčiau ir pagal jam būdingas taisykles, tuo pat metu neapmąstydamas situacijos sąmoningai26. Kai kurias Lietuvos rašytojų ir RS sąveikos situacijas, panašu, įmanoma paaiškinti tik pasirėmus šiomis habitus automatizmo ir socialinių praktikų inercijos sampratomis.

Vienas iš tokių atvejų – 1990 m. ekonominio sunkmečio kontekste išlindęs sovietinis neišvengiamo rašytojo dalyvavimo valdžios galios žaidimuose ir tam tikro atlygio už tai gavimo įprotis. Tokios inertiškos mąstymo logikos vedami rašytojai, prisiminę savo aktyvų dalyvavimą ir indėlį Sąjūdžio veikloje bei naujų valdžios žmonių iškėlime, kaltino vyriausybę išdavikišku abejingumu: „Dabartinė vyriausybė į kultūrą, literatūrą visai nekreipia dėmesio. [...] vyriausybė privalo atsigręžti į kultūrą, literatūrą, nes juk literatai ir iškėlė juos į valdžią“ (Zurba)27. Naujoji valdžia, kai kurių rašytojų supratimu, turėjo už šią paslaugą atsilyginti ir duoti jiems taip trūkstamų pinigų. Kūrėjų sąmonėje, net ir nuolatos smerkiant sovietmečio negeroves ir vargus, rašytojas dar sunkiai buvo įsivaizduojamas atsietai nuo tiesioginio dalyvavimo valdžios diskurse.

Finansinės gerovės išsaugojimas buvo tapęs beveik refleksu. Kartais rašytojai, vedami sovietinių lengvatų ir privilegijų įpročio, veikdavo nekreipdami dėmesio į moralinį situacijos aspektą. Kartą lyg tyčia Sventickas taip ir kreipėsi į RS valdybą atviru tekstu: ar gražu kovoti dėl rašytojų išskirtinio profesinio ar socialinio būvio, mokestinių lengvatų, kai sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis „kenčia ir aukojasi visa Lietuva“. Valdybos narių atsakymai buvo kaip reta vieningi: žinoma, nes rašytojo teisės, kaip ir kiekvieno Lietuvos piliečio, turi būti ginamos socialinės apsaugos įstatymo (Sigitas Geda), nes liberalioje visuomenėje išnyksta socialinis solidarumas ir kiekvienas socialinis sluoksnis gina pats save (Vytautas Rubavičius)28. Tad išskirtinumu grįstas sovietinio rašytojo habitus pasikartoja slėpdamasis už liberalios ir teisinės valstybės dekoro.

Praėjus beveik metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, iškilo rašytojų butų šildymo kompensavimo klausimas. Kreipiantis dėl šios problemos į valdžios institucijas, rašytojo teisė į lengvatiniu tarifu šildomą viršplotį buvo aiškinama remiantis 1971 m. rugpjūčio 31 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 373, kuriame tokia rašytojo teisė buvo nurodyta29. Kalbėdami apie materialinę gyvenimo gerovę, rašytojai kartais užsimiršdavo, kad už lango – jau kita valstybė.

Netikėtas sovietinio rašytojo habitus pasikartojimas, siekiant ankstesnio socialinio statuso išlaikymo naujomis ekonominėmis sąlygomis, ryškus ir Nidos kūrybos namų atveju. RS veiklos dokumentuose kartais prasiveržia rašytojų pasipiktinimas, kad išnuomojus Nidos kūrybos namų korpusą vokiečių bendrovei, literatai ten jaučiasi kaip viešbutyje30, o ne savoje, saugioje kūrybinėje rašytojiškoje aplinkoje. Dar vienas neretai protokoluose pasitaikantis pavyzdys – siekis išlaikyti ankstesnes privilegijuotas gydymosi sąlygas31.

Sovietinio rašytojo mąstysenos gyvumą naujaisiais laikais simbolizuoja epizodas, kai 1990 m., net blokados metu, poetai, Atgimimo laikų „tautos vedliai“, nenorėjo į Poezijos pavasario renginius važiuoti traukiniu32.

Lūžio metų RS – tarp praeities ir ateities, normų ir nežinomybės blaškęsis struktūrinis darinys. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, RS kūrėjas susidūrė su įvairiausių kontrolės, įvertinimo ir gerovės palaikymo mechanizmų irimo situacija. Ši buvo priimta labai nevienareikšmiškai: kūrybos ir elgesio kontrolės sistemų griūtis sutikta su entuziazmu, o įvertinimo ir gerovės užtikrinimo praktikų nykimas sutiktas su pasipiktinimu ir liūdesiu. Paradoksalu, tačiau Lietuvos rašytojai nepastebėjo sisteminės jungties tarp laisvės ir asmeninės atsakomybės už savąjį socialinį statusą: jie nuolat pasiklysdavo dviprasmybėse tarp laisvės troškimo ir noro būti išskirtiniais, kitokiais nei šalia esantys visuomenės nariai – aprūpinti ir pasirūpinti išorinių galios struktūrų. Atlikus tyrimą, atsiskleidė netikėta išvada: dėl pačių rašytojų inertiškų mąstymo būdų ir (ne)sąmoningų pastangų išsaugoti buvusio gyvenimo byrančius elementus RS, nepaisant deklaratyvios retorikos ir aktyvių prisitaikymo prie naujų laikų pastangų, sovietmetis jiems baigėsi ne 1990 m. kovo 11 d., tačiau kur kas vėliau – pačioje analizuoto laikotarpio (1984–1994) pabaigoje.

Egzistencinė tikrovė

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir iš visų gyvenimo sričių išnykus sovietinės sistemos ideologinei kontrolei, RS, praradusi ideologinę veiklos funkciją, prarado ir vieną pagrindinių savo galių – suteikti kūrėjui „rašytojo“ titulą: „Taip, juk yra šiandien rašytojų, kuriems tokio rašytojo vardo niekas nesuteikė, jokiai RS jie nepriklauso, bet jie yra – be jokios abejonės! – rašytojai su savo knyga“ (Martinkus)33. RS be rašytojų, sudarančių jos esmę, egzistuoti negali, tuo tarpu „rašytojai yra rašytojai. [...] Net ir tada, kai jie net nežino, ar jie rašytojai“ (Martinkus)34. Tad nenuostabu, kad RS vykusiose diskusijose pasigirdo ir šios organizacijos egzistavimo reikalingumą kvestionuojančių balsų.

Naujų RS sampratų kūrimas buvo pastanga atsakyti į šias abejones dėl organizacijos reikalingumo. Skambėjo abstraktūs pamąstymai, kad literatūrinė savimonė gali būti kuriama ir pasiekiama tik kolektyviai35, kad RS garantuotų publikavimą ir honorarus, taip pat galėtų tapti savotišku diskusijų klubu, kur susirinkus būtų galima pasikalbėti rūpimais kūrybiniais, leidybiniais, pasaulėžiūros klausimais36, kad ji atsakinga už kultūros politikos formavimą37, padeda rašytojui ekonominiais ir kūrybiniais klausimais, su kuriais pavienis kūrėjas nesusitvarkytų38 ir t. t. Vis dėlto prieita prie esminio rašytojų organizaciją vienijančio ir palaikančio faktoriaus pripažinimo – bendras RS turtas, kuriuo, sąjungai iširus, jos nariai netektų teisių naudotis39.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vis sparčiau slūgo fantazijomis apipinta desperatiška laikysena, siekianti neįmanomais būdais sukompiliuoti geriausią praeities ir dabarties struktūrinį rašytojus vienijantį darinį, ir po truputį realizavosi antroji – tikrovinė – RS samprata. Šios pozicijos šalininkai niekinamai kritikavo pirmuosius, mintimis ir piniginėmis vis dar su praeities nostalgija susisiejusius RS narius:

Tikiu, kad ideologijos ir cenzūros nuniokotai galvosenai atstovaus pavieniai homo sapiens egzemplioriai, tačiau tuo labiau juos reikėtų išsaugoti būsimoms kūrėjų kartoms, na kad ir Vilniaus Rašytojų muziejuje, kaip brežnevinio stingmečio „kultūros“ aukų pavyzdžius. (Romualdas Baltušnikas)40

Chaoso ir abejonių metu, pripažinus, kad RS daugiau niekas nebevienija, tik bendras iš sovietmečio paveldėtas turtas (rašytojai – individualūs kūrėjai, naujoji valstybė neremia, praeities atsiminimai labiau skaldo, nei jungia), realiausia išeitis ir išlikimo galimybė buvo įgyti profesinės sąjungos statusą. Tuo metu tai buvo vienintelė turtą išsaugoti leidusi juridinė forma, o to RS ir reikėjo. Tad naujoji RS tapo profesine organizacija, kuri jungia laisvus narius ir veikia vis labiau komerciniais pagrindais. RS diskusijų erdvėse vis mažiau vietos liko kūrybiniams klausimams. Jų vietą užėmė intensyvios su materialinio, ekonominio, pragmatinio išgyvenimo problemomis susijusios kalbos.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais RS valdybos posėdžiuose vyko tai, ko tikriausiai organizacijos istorijoje iki tol niekada nėra buvę – rašytojai, iš ankstesnių metų veiklos dokumentų žinomi kaip įvairias pozicijas užėmę kūrėjai ir visuomenininkai, ėmėsi svarstyti Nidos rašytojų kūrybos ir poilsio namų („Urbo kalno“ vilos) verslo reikalus, vertinti kandidatų į direktorius gebėjimus uždirbti kiek įmanoma daugiau pinigų. Literatai tapo personalo politikos (Rubavičius: „Kiek dirbs žmonių?“), turto apskaitos (Petras Palilionis: „Ar aišku, koks ten sukauptas turtas? Būtina tiksli inventorizacija“), virtuvės techninių įrenginių (Martinkus: „Ar valgyklos techniniai įrengimai normalūs?“), remonto ir sienų termoizoliacijos (Jonas Mikelinskas: „Šiuo metu ten labai prasta izoliacija. Kaip numatote ją pagerinti?“) klausimų ekspertai41. Kūrėjus vienijančios RS vidinėje virtuvėje dalinimąsi kūrybinėmis kančiomis ir godomis užgožė ekonominio gyvenimo proza.

Nepriklausomybės laikų valdybos protokolai užpildyti kalbomis apie pinigus, etatų skirstymus, Nidos kūrybos namus, butus, įvairius organizacinius klausimus, o literatūros barai liko antraeiliai. Tai išryškėja palyginus ir RS būsimų metų orientyrinius darbų planus: sovietmečiu prioritetų hierarchijos viršūnėje svarbiausia ir detaliausiai apgalvota buvo kūrybinė ir ideologinė veikla (kūrybiniai klausimai, propagandinis-masinis darbas, darbas su jaunaisiais rašytojais, organizacinis darbas, ūkinė veikla42), o posovietmečio planuose ši hie­rarchinė sistema išsidėsčiusi atvirkščia tvarka (ūkiskaitinė (komercinė), socialinė rūpyba, autorinės teisės, tarptautiniai literatūriniai ryšiai, literatūrinės sukaktys, literatūra43).

Tačiau dėl naujų aplinkybių susidarantis įspūdis, kad rašytojas yra užmirštas ir išsilaisvinęs iš RS vykdytos kūrybos kontrolės, nėra visai tikslus. Šio pokyčio realumas apgaulingai sąlygiškas. Nors naujų narių priėmimo procedūrose ir kandidatams keltuose kriterijuose tai nėra žymu ir nors organizacijoje būdavo retkarčiais atsiribojama nuo komercinių veiklų („Mes galime leisti gerus kūrinius vaikams, gerą literatūrą, bet ne sapnininkus“44, „pelningo šlamšto neleisime, net norėdami subalansuoti lėšas“45), tačiau RS veiklos komercializacija ir literatūros ideologinės kontrolės pakeitimas ekonomine tapo vis akivaizdesnis.

1991 m., aiškinantis kandidato į RS leidyklos direktoriaus pareigas Butkaus planus, pastarasis pareiškė, kad jei rašytojai nori ir gerų knygų, ir piniginių įplaukų, jie turi susitaikyti su dvejopo pobūdžio leidiniais – prestižiniais ir komerciniais. Kilusi diskusija apie prestižo ir pelno pusiausvyrą baigėsi Juozo Apučio fraze, liudijančia bręstantį susitaikymą su naująja situacija ir nurodančia kraštutinę RS, kaip elitinės kultūros propaguotojos, ribą: „Tikimės, kad idiotiškų leidinių nebus. Kalba bent bus suredaguota“46. Dažnėjo taip nenoriai rašytojų pripažįstama leidybos selekcija pagal pajamas: „Tremties archyvo leidimas – taurus darbas. Bet, deja, darosi nuostolingas“ (Sventickas)47.

Nors RS leidykla neleido išties menkavertės literatūros, tačiau finansinis aspektas, svarbiausias rinkos ekonomikos matas, ėmė skverbtis į organizaciją ir įvairiais būdais veikti jos santykį su literatūra. Rašytojų kūrybos likimą spręsdavo nebe aiškus ir griežtas idėjų bei formos kriterijus, o (tik) ekonominiai barjerai: kūrėjui, turinčiam lėšų, laisvė publikuoti ką ir kiek nori buvo praktiškai nevaržoma, tuo tarpu RS finansinės paramos pageidaujantįjį vis dažniau pasitikdavo būtinybė įsitraukti į atsipirkimo ir pelno vaikymosi žaidimus. Piniginis klausimas buvo iššūkis ir pačiai organizacijai: „Svarbi [...] atsilyginimo problema – už rimtus darbus reikia mokėti rimtą honorarą“ (Algimantas Mikuta)48.

1994 m., priiminėjant naujus narius, buvo susigriebta, kad kandidato atsinešamų išleistų knygų kraitis dėl galimybės jas išleisti savo paties ar rėmėjų lėšomis nebebuvo jų literatūrinės vertės rodiklis49, tačiau didieji politiniai ir ekonominiai pokyčiai keitė kūrėjo socialinį statusą iš Atgimimo laikų „tautos vedlio“ į rašytojo-verslininko būvį, o komercinė ir vartotojiška tikrovė vis stipriau lėmė posovietmečiu išsilaisvinusios literatūros ekonominį įkontrolinimą.

1994 m. RS suvažiavime tuometis jos pirmininkas Martinkus sakė iš esmės visą nepriklausomybės pradžios organizacijos istoriją apibendrinančią kalbą. Joje nebuvo užsiminta apie jokius pačios literatūros raidos reikalus, apie tematinius, žanrinius pokyčius, apie literatūrinės kalbos transformacijas, išnykus Ezopo kalbos kodui. Visa pirmininko kalba buvo skirta ūkiniams ir ekonominiams RS reikalams, jų raidai, buvusių vilčių užsidirbti naujomis rinkos ekonomikos sąlygomis ir turėtų utopinių iliuzijų žlugimo aptarimui50. Martinkus savo kalboje suformavo tezę apie RS organizacijos pobūdį: „Mes esame ne pelno siekianti įmonė“51. Tačiau tuoj pat konstatavo, kad pelno vis dėlto siekiama ir jokio prieštaravimo čia nėra52. Kūrėjų sąjungos kaip profsąjungos ar įmonės mentalitetas užgožė visą kitą veiklą, o pagrindiniu jos ypatumu tapo jokių kūrėjus vienijančios sąjungos ypatumų nebebuvimas.

Pirmaisiais posovietiniais metais tiriamuose šaltiniuose sutinkama RS – tai naujos tikrovės realijų arčiau žemės iš privilegijuotų, nerūpestingų, poetinių debesų nuleista organizacija, iš sovietinės, ministeriją primenančios direktyvinės struktūros persivertusi į savarankišką, jokių valdžios institucijų ideologiškai nevaldomą kūrėjų profesinę organizaciją. Sovietmečio griežtumas ir konkretumas posovietinėje RS išnykęs: narių priėmimo ir jų kontrolės procedūros – tai ne autentiškai organizacijos naudojami, o labiau iš soviet­mečio atsinešti, tradicijos palaikomi veiksniai. Soviet­mečiu RS struktūra visapusiškai pajungė rašytoją, o posovietiniais laikais, apsivertus šiai galių formulei, sąjungos likimas tapo priklausomas nuo rašytojo valios ir veiksmų. Tačiau įspūdis, kad rašytojas tapo laisvas, o socialinis statusas – jo paties rankose, yra klaidinantis. Posovietiniais laikais kūrėjo socialinį statusą ėmė lemti nebe organizacija, o stipresnės – ekonominės laisvosios rinkos – galios. Tokio paties likimo sulaukė ir RS. Praradusi viltį išpildyti trokštamą utopinę, idealią menininko nepriklausomybę saugančios ir materialinį išlaikymą iš šalies gaunančios organizacijos svają, RS virto ekonomine galios struktūra, savo įtakai panaudojanti iš sovietmečio paveldėtą turtą, o organizacijos narys pamažu įgavo naują amplua – rašytojas-verslininkas.

Tad galima sakyti, kad Rašytojų sąjunga, pasirinkusi būtent tokią sampratą ir išlikimo būdą, iš esmės save panaikino. Iš visų alternatyvų buvo realizuota būtent ta, kuri pavertė ją turto valdymo bendrove ir 1994 m. sustabdė Rašytojų sąjungos kaip RAŠYTOJŲ sąjungos egzistavimą. Ar ir vėliau šis būvis išliko jos egzistavimo pagrindu, ar įvyko kiti paradigminiai atsimainymai/persimainymai – tai klausimas, priklausantis tolesniems tyrimams.

 

1 Pvz., Kęstutis Girnius, „Pasipriešinimas, prisitaikymas, kolaboravimas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1996, Nr. 5, p. 268–279; Nerija Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007; Vilius Ivanauskas, „Menininkų rateliai ir kitoniška laikysena: nuo Chruščiovo laikų iki Sąjūdžio“, in: Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė, Ainė Ramonaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 98–131; Valdemaras Klumbys, Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009.

2 Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas: Lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.

3 Šiame straipsnyje bus vartojama sąvoka „Rašytojų sąjunga“ ar jos sutrumpinimas „RS“, neišskiriant, ar tai buvo Lietuvos SSR RS, ar Lietuvos RS (skiriamoji riba – 1989 m. birželio 7 d., kai LSSR RS atsiskyrė nuo SSRS RS ir tapo LRS). Rašytojų sąjungos priklausomybė bus pabrėžiama tik tuo atveju, jei tai bus reikalinga orientuojantis konkrečioje straipsnio vietoje.

4 Lietuvos literatūros ir meno archyvo (toliau – LLMA) fonde Nr. 34 galima rasti: Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžių, valdybos plenumų, nepriklausomybės laikais – valdybos posėdžių protokolus, visuotinių susirinkimų ir suvažiavimų stenogramas, Naujų narių komisijos svarstymus, rašytojų prašymus kūrybinėms komandiruotėms, kandidatų premijoms svarstymus, susirašinėjimus su Maskva ir kitomis sovietinėmis respublikomis, vėliau – su Vakarų pasaulio valstybėmis ir kitus su darbo tema daugiau ar mažiau susijusius dokumentus.

5 RS veiklos dokumentuose neįmanoma prisikasti iki vidinio rašytojo (individo) pasaulio ir sužinoti, ką jis iš tiesų mąstė ir jautė, taip pat negalime tiesiogiai girdėti RS (struktūros) balso, nes ji tokio neturi.

6 Bourdieu habitus apibūdino pirmiausia kaip teoriją, nurodančią į neišvengiamą individo ir struktūros dialogą. Habitus leidžia tirti istorinius procesus, dirbtinai neatskiriant jų dalyvių vienų nuo kitų, bet matant juos kaip tam tikrą sistemą, net ir tais atvejais, kai tradicija verstų kalbėti apie subjekto ir objekto perskyras. Ši teorinė galimybė išlaikyti interpretaciniame lauke tiek rašytoją, tiek organizaciją, kuriai jis priklauso – RS, yra labai pravarti, siekiant suvokti jų sąveikos patirties istoriją, iš esmės sutampančią su rašytojo socialiniu statusu, permainingu istorijos laikotarpiu.

7 IX neeilinio suvažiavimo stenograma, 1989-06-07, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1025, l. 9.

8 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1989-05-16, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1022, l. 12–13.

9 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio protokolas Nr. 8, 1990-09-04, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1040, l. 109.

10 IX neeilinio suvažiavimo stenograma, l. 9.

11Ibid., l. 17.

12 Vytautas Kubilius, Dienoraščiai, 1978–2004, parengė Janina Žėkaitė, Jūratė Sprindytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 198.

13 IX neeilinio suvažiavimo stenograma, l. 32.

14Ibid., l. 32–33.

15 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1989-05-16, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1022, l. 17–18.

16Ibid., l. 9.

17 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo protokolas Nr. 9, 1988-10-31, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1000, l. 97.

18 Visuotinio susirinkimo stenograma, 1989-06-07, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1021, l. 29.

19 IX neeilinio suvažiavimo stenograma, l. 29.

20 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1989-05-16, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1022, l. 20.

21 Visuotinio susirinkimo stenograma, 1989-06-07, l. 29.

22 IX neeilinio suvažiavimo stenograma, l. 39.

23Ibid., l. 40.

24Ibid., l. 39.

25 Pierre Bourdieu, „Structuralism and Theory of Sociological Knowledge“, in: Social Research, 1968, t. 35, Nr. 4, p. 685.

26 David L. Swartz, „The Sociology of Habit: The Perspective of Pierre Bourdieu“, in: Supplement, 2002, t. 22, Winter, p. 68.

27 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio protokolas Nr. 8, 1990-09-04, l. 109.

28 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 7, 1991-02-28, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 2, l. 73.

29 Raštas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, 1991-02-14, in: LLMA, f. 730, ap.1, b. 8, l. 64.

30 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo protokolas Nr. 9, 1990-10-09, l. 121.

31 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 2, 1991-01-10, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 2, l. 21.

32 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio protokolas Nr. 7, 1990-06-05, l. 97.

33 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1990-09-27, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1041, l. 42–43.

34Ibid., l. 42.

35 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1989-05-16, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 1022, l. 7–8.

36 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1990-09-27, l. 52.

37Ibid., l. 50.

38 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio protokolas Nr. 8, 1990-09-04, l. 109.

39 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas, 1990-09-27, l. 51.

40 IX neeilinio suvažiavimo stenograma, l. 92.

41 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 5, 1991-02-07, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 2, l. 49–53.

42 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos 1985 metų darbo planas, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 895, l. 109–112.

43 LRS veikla 1991 metais, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 8, l. 141.

44 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 17, 1991-10-03, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 2, l. 219.

45 LRS valdybos posėdžio protokolas Nr. 1, 1993-02-04, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 24, l. 3.

46 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 17, 1991-10-03, l. 220.

47 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 21, 1991-12-19, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 2, l. 242.

48 LRS valdybos posėdžio protokolas Nr. 1, 1993-02-04, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 24, l. 8.

49 Valdybos posėdžio protokolas Nr. 2, 1994-02-10, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 34, l. 12.

50 Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo stenograma, 1994-12-16, in: LLMA, f. 730, ap. 1, b. 35, l. 18

51Ibid., l. 17.

52Ibid.

Naujasis židinys