Saulius Bagdonavičius

Evgenios Levin nuotrauka

Saulius – žygeivis, dviračių meistras, „Saulėtųjų naktų“ festivalio organizatorius ir gamtos mylėtojas, dviračiu apkeliavęs Ukrainą, Gruziją, Moldaviją. Prieš porą metų jiedu su draugu įkūrė dviračių dirbtuves „Senamiesčio dviratis“. Paklaustas, kodėl teikia pirmenybę kelionėms dviračiu, jis atsakė – tai visiška laisvė ir nemokamas transportas.

Kas ir kada tave patraukė į dviračių sportą?

Nesu sportininkas, užsiimu turizmu. Vienuoliktoje klasėse į žygius dviračiais patraukė sportininkė mokytoja, pakvietusi į žygį dviračiais po Krymą. Tada iš rusiško sportinio dviračio susikonstravau pirmąjį savo turistinį dviratį. Tada nuvažiavome apie 1000 km Krymo pakrantėmis, aplankėme vietinius miestelius. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Netrukus važiavome į Lenkiją, kai čia dar buvo SSRS, o ten – Europa. Pirmą kartą pamačiau „Eskimo“ ledus, spalvotų kramtomųjų gumų ir lipdukų kioskuose. Man paliko tokį didelį įspūdį, kad galvojau: „Kaip jie spalvotai gyvena ir kas pas mus per pilkybė.“ Turizmas atvėrė kitą pasaulį. Vėliau jau patys su draugais važinėdavome į žygius, kol atradau Vilniaus universiteto žygeivių klubą ir kelionių dar padaugėjo.

Ko reikia norint pradėti keliauti dviračiu?

Būtų gerai gauti išmanančių žmonių patarimų, kaip išsirinkti tinkamą dviratį, kelioninį inventorių ir remonto komplektą, nes dviratis ilgesniame kelyje genda. Geriausiai pradedančiajam patars keliaujantieji į žygius. Vėliau jau prasideda nuolatinis mokymasis – grįžti po žygio ir matai, ko trūko, ko per daug pasiėmei, po truputį tobulėji ir kiekvienai kelionei pasiruoši vis geriau.

Evgenios Levin nuotrauka

Be kokių daiktų neišvažiuoji į žygį?

Svarbiausia – lietpaltis. Turėdami specialius lietpalčius su reguliuojamais kapišonais ir antbačius nuo kelių iki pėdų kojoms apsaugoti, dviratininkai gali sausi be vargo važiuoti net per stiprią liūtį. Kitas labai svarbus dalykas – akiniai. Jie ypač praverčia leidžiantis nuo kalno ar esant stipriam vėjui. Ar saulėta, ar apsiniaukę, akiniai dviratininkams visada reikalingi. Taip pat reikėtų turėti dviratines pirštines.

Kiti daiktai standartiniai – miegmaišis, kilimėlis, kuo lengvesnė palapinė. Dviratininkai kaip pamišę skaičiuoja gramus. Kuo mažiau svorio ant dviračio, tuo lengviau minti. Juk jau pats žmogus sveria vidutiniškai 70–80 kg, o jeigu krepšiai sveria dar 20 kg, tai susidaro jau visas šimtas, dviračiui tai jau nemažas krūvis. Dėl to žygeiviai stengiasi įsigyti kuo lengvesnį inventorių. Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie su savimi pasiima tik banko korteles, tačiau čia jau brangus keliavimo būdas.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Ar galima keliauti dviračiais turint nedideles pajamas?

Taip, žinoma, galima susiremontuoti dviratį už mažiau nei šimtą eurų, pradžiai naudoti paprastesnius dviračių krepšius ir inventorių. Važiuojant dvi–tris dienas galima vežtis kuprinę ir ant pečių, tačiau ilgesniam, dviejų ar trijų savaičių žygiui jau reikėtų nugarą atlaisvinančių krepšių.

Su draugu dirbame restauruodami senovinius olandiškus ir vokiškius dviračius, kurie puikiausiai tinka žygiams. Jie buvo labai patvariai pagaminti, o sutvarkius gerai važiuoja ir yra pigūs. Kuo sudėtingesnis dviratis, tuo daugiau problemų. Jei žmogus nusipirko naują brangų sudėtingą dviratį, tada jis turėtų keletą metų negesdamas tarnauti. Tačiau jeigu žmogus perka padėvėtą dviratį, jis bet kada gali lūžti kelyje.

Pigūs nauji dviračiai, pagaminti iš nepatvaraus metalo, yra tikra tragedija. Vadiname juos šiukšlėmis. Remontuok neremontavęs, jie dažnai lūžta ir geriau su jais iš viso neprasidėti. Turint ribotas finansines galimybes geriau rinktis seną rimtos įmonės dviratį. Siūlau įsigyti restauruotą olandišką, vokišką ar prancūzišką dviratį. Jie dabar pigūs, nes yra seni ir daugeliui važinėti jais „ne lygis“.

Evgenios Levin nuotrauka

Kartą draugas išvažiavo į kelionę su nauju, 800 Lt kainavusiu dviračiu, ir turėjo daug problemų. Labai sunku už tokią kainą nusipirkti naują kokybišką dviratį. Kokybiškų naujų dviračių kainos prasideda nuo 450 Eur ir gali siekti 800 Eur. Renkantis retro stiliaus dviratį rekomenduoju Gazelle, Simplex, Amsterdam firmų dviračius.

Kuo paprastesnis kelioninis dviratis – tuo geriau: be priekinių amortizatorių, be greitai išklimbančio amortizatoriaus po sėdyne, be papildomų priedų.

Evgenios Levin nuotrauka

Kokias vietas rekomenduotumei aplankyti dviračiu?

Geriausia pradėti nuo Lietuvos, išvažiuoti į dviejų–trijų dienų žygius. Vienas labai gražus maršrutas yra Klaipėda – Nida. Kitas – Klaipėda – Ventės ragas. Verta aplankyti Panemunę, pasivažinėti Molėtų krašte ar Žemaitijoje aplink Platelių ežerą. Labai rekomenduoju maršrutą nuo Šventosios iki Ventspilio. Latvijos pajūryje mažiau užstatytų teritorijų, todėl be vargo galima rasti vietą stovyklavietei. Žygių Lietuvoje privalumas tas, kad turime daugybę ežerų ir upių, galima pakeliui sustoti, išsimaudyti.

Sakyčiau, kad iš visų mano aplankytų šalių geriausią įspūdį paliko Gruzija. Ten patys svetingiausi žmonės. Jei nemėgsti bendrauti, verčiau iš viso nekeliauti į Gruziją. Kiekvieną dieną sutinkame tiek žmonių, kad kartais norisi turėti akidangčius, kuriuos uždeda arkliams. Sustabdę pakelėje, gruzinai pakviečia į svečius, suruošia stalą, prasideda tostai ir dainos. Daugiausia tostai (šypsosi).

Važiuojant į bet kokią šalį geriausia pasirinkti maršrutą lauko keliukais, kaimais, miškais arba pakrantėmis. Tai padeda pajusti tikrąją šalies kultūrą. Važiuojant atokiau nuo didelių miestų vietiniai žmonės ir aplinka yra natūralesni, be to, mažesnis eismas. Kur nepravažiuoja automobilis, galima be vargo pravažiuoti dviračiu, todėl tinka net siauri žvėrių takai.

Šiuo metu svajoju nuvažiuoti į Iraną, pas musulmonus.

Kodėl būtent žygiai dviračiu?

Tai – nemokamas transportas ir visiška laisvė. Nors tai lėtesnis transportas, bet nereikia kuro ir gali važiuoti visur, kur automobiliu nenusigausi.

Anksčiau teko daug tranzuoti Šiaurės, Centrinėje Amerikoje ir Europoje, Maroke. Tranzuojant nėra tiek laisvės, kiek važiuojant dviračiu. Nors atrodo, kad iškart susistabdysiu ir važiuosiu į norimą vietą, kelionė ne visada susiklosto taip, kaip planuota. Kartais žmogus pasikviečia į svečius, kartais nuveža kitu keliu, kartais pats pagalvoji, kad nebeverta sustoti planuotoje vietoje, jeigu žmogus veža kažkur toliau. Taip ir nusimuši nuo tikslo, ko nebūna keliaujant dviračiu. Važiuodamas dviračiu gali smulkiai apžiūrėti visus pakeliui esančius objektus, pats reguliuoji atstumus, tempą.

Ar žygiams dviračiu reikia daug fizinės ištvermės?

Ne, nereikia. Žinoma, būtų sunkoka važiuoti į stačius kalnus nepasiruošus, tuomet pravartu kasdien pabėgioti, sustiprinti raumenis ir pripratinti kojas prie krūvio. Tačiau turizmas nėra sportas – galima važiuoti lėčiau, mažesnius atstumus, dažniau sustoti pailsėti.

Sunkiausia turbūt priprasti prie dviračio sėdynės, tačiau, jeigu ištveri tris dienas, vėliau pripranti. Po savaitės tie pirminiai nepatogumai visai pasimiršta.

Kaip gimė idėja įkurti „Senamiesčio dviratį“? Kodėl nusprendėte orientuotis į retro dviračius?

Mintis kilo su draugu keliaujant po Ukrainą. Naujiems dviračiams reikia daugiau patalpų ir darbo. Mes norime dirbti „hipiškai“ – laisvu grafiku, būti ne parduotuvė, o daugiau dirbtuvė. Įsikūrę Senamiestyje (Pylimo g. 31) norime išlaikyti Senamiesčio stilių, todėl restauruojame kokybiškus senus dviračius.

Vienoje kelionėje važiavome Vokietijos ir Olandijos pasieniu, aplankėme Bremeną, Hamburgą. Ten pamatėme, kaip gražiai atrodo, kai dauguma miesto gyventojų važinėja su retro stiliaus dviračiais. Ypač simpatiškai atrodo moterys. Kam mieste reikalingi kalnų dviračiai? Manau, kad jie nereikalingi. Geriausia turėti du dviračius – miestinį ir kelioninį. Senoviniai dviračiai puošia Senamiestį. Be to, žmogus išvengia kamščių, jam nereikia rūpintis stovėjimo vieta, o kartu greitai juda Vilniaus senamiesčiu.