Pranciškonų (bernardinų) bažnyčia ir vienuolynas 1875 metais. Dail. Napoleonas Orda.

Katalikybės tvirtovė protestantiškos Prūsijos pasienyje; antrasis Žemaitijoje įkurtas privatus miestas, turėjęs Magdeburgo teises; jame iki XVIII a. pabaigos galėjo gyventi vien katalikai. Miestas susikūrė aplink pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią ir iki šiol garsėja stipriomis katalikiškomis tradicijomis. Susipažinkite, tai – Kretinga.

Kas ir kada pakvietė pranciškonus observantus į Kretingą? Kokios tautybės buvo pirmieji broliai?

Krikščionybės atėjimas į šį Žemaitijos regioną truko gana ilgai. Pirmieji žingsniai buvo žengti dar 1253 metais, kai Livonijos ordinas užėmė mūsų pajūrio žemes ir bandė krikštyti vietinius žmones. Kryžiuočiai pradėjo kurti bažnytines institucijas, tačiau po kuršių sukilimo šis procesas nutrūko. Apie vėlesnį krikščionybės platinimą pajūrio regione turime mažai informacijos, tačiau žinome, kad Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atgavus siaurą Baltijos pajūrio ruožą, Palangos ir Kretingos apylinkes, čia nebuvo nei bažnyčių, nei kunigų. Kaip rašo vyskupas Motiejus Valančius, žmonės dažniausiai gyveno be kunigo, o kadangi artimiausios bažnyčios veikė Alsėdžiuose ir Plateliuose, prasidėjus reformacijai XVI amžiaus antroje pusėje protestantizmas gan greitai įgijo palankumą tarp vietos gyventojų.

Kaip atsvara protestantiškai reformacijai pradėta katalikiška kontrreformacija, kurios vienas iš veiklos būdų buvo naujų bažnyčių statyba. Tokios pirmosios bažnyčios atsirado Palangoje, Mosėdyje, o 1602 m. medinė bažnytėlė pastatyta ir Kretingoje, o ja ir Kretingos valsčiaus dvasiniu gyvenimu buvo pavesta rūpintis bernardinams – pranciškonams observantams. Į Kretingą juos pakvietė tuometinis Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.

Pirmieji į Kretingą atvyko 10 pranciškonų – 8 kunigai ir 2 broliukai (kunigai buvo vadinami tėvais, o kunigystės šventimų nepriėmę pranciškonai – broliais. Broliai paprastai būdavo kokio nors amato žinovai – staliai, dailidės, virėjai. Jie daugiausia dirbdavo vienuolyno ūkyje). Dabar sunku pasakyti jų tautybę. Tuo metu ji nebuvo akcentuojama, svarbiausia, kad broliai buvo katalikai.

Pranciškonai klierikai vienuolyno sode apie 1935 m. Nežinomas fotografas.

Kokia buvo pirmųjų pranciškonų Kretingoje veikla ir indėlis į Kretingos gyvenimą?

Broliams atvykus į Kretingą, krikščionybė Žemaitijoje dar nebuvo įsišaknijusi. Ankstyvųjų gyvenviečių ir kapinių archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad tuo metu dar dominavo pagoniškos laidojimo tradicijos, bet po truputį įsigalėjo krikščionybė. Todėl sunku pasakyti, koks tiksliai buvo šių dviejų religijų santykis.

Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ mini, kad dalis vietos gyventojų, matydami, kaip protestantai ginčijasi su katalikais, neapsisprendė, kuris iš šių tikėjimų yra tikrasis, ir grįžo prie senojo savo protėvių tikėjimo – pagonybės, užkūrė laužus ant Birutės ir netoli Salantų esančio Alkos kalno. Ten jie toliau garbino pagoniškus dievus ir laikėsi pagoniškų tradicijų. Iš XVII a. dokumentų žinome, kad pagonybė buvo dar gana gaji ir galutinai išnyko, ko gero, tik XVIII amžiuje.

Įsikūrus pranciškonams, Kretinga tapo priešakiniu katalikybės postu protestantiškos Prūsijos pasienyje. Istoriniai šaltiniai liudija, kad, broliams pradėjus savo veiklą, protestantiškos šeimos viena po kitos pradėjo grįžti prie katalikybės. Krikštytis čia atvykdavo ne tik Kretingos ir Palangos apylinkių žmonės, tačiau ir Klaipėdos, Kuršo krašto šeimos. Jonas Karolis Chodkevičius, matydamas, kad bernardinų darbas vaisingas, paliepė dvaro valdytojui Kunickiui pastatyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyno rūmus. Statybos prasidėjo 1605 metais, vienuolynas buvo baigtas 1610-aisiais, o bažnyčia užbaigta 1617 m.

Bažnyčios ir vienuolyno atsiradimas nebuvo atsitiktinis. J. K. Chodkevičiaus turėjo sumanymą greta vienuolyno ir bažnyčios steigti miestą. 1609 m. pradėtas kurti miestas, kurį Jonas Karolis pavadino savo vardu –Karolštatu. Vokiškai „Karolstadt“ būtų „Karolio miestas“. Taip Kretinga buvo vadinama praktiškai iki XVIII a. pabaigos. (Rašytiniuose šaltiniuose lenkų ir lotynų kalbomis aptinkamas dvejopas miesto pavadinimas – „Karolštatas“ arba „Kretinga“. Tačiau oficialiuose dokumentuose, miesto valdymo nuostatuose buvo vartojamasKarolštato pavadinimas. Pastarasis galutinai išnyko 1795 m., kai Kretinga neteko Magdeburgo teisių. Nuo tada oficialiai miestas pradėtas vadinti Kretingos vardu, o rusiškai – Kretingen).

Kretinga buvo kuriama kaip katalikų miestas. Pagal miesto valdymo nuostatus, jame gyventi ir statyti bažnyčias galėjo tik katalikai. Jie galėjo nesitenkinti Bernardinų bažnyčia ir pasistatyti savo, tačiau ilgą laiką, praktiškai iki šių dienų, užtenka vienos pranciškonų bažnyčios. Evangelikams liuteronams buvo leidžiama gyventi mieste, bet jie negalėjo čia statyti savo bažnyčių. Be to, mieste buvo draudžiama gyventi evangelikų pastoriams. Jeigu kretingiškiai evangelikai norėdavo dalyvauti apeigose, jiems tekdavo vykti arba į Kretingalę, arba į Skuodą, kur buvo liuteronų bažnyčios. Kitų konfesijų bei religijų žmonėms (žydams, musulmonams, stačiatikiams ir kt.) buvo uždrausta gyventi Kretingoje, jiems buvo leidžiama atvykti tik per prekymečius, į muges ir turgaus dienas.

Šis draudimas galiojo iki XVIII a. pabaigos, iki tol, kol Kretinga ir jos apylinkės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos ir iš jos atimtos Magdeburgo teisės.

Galima sakyti, kad Kretingos miestas išaugo kartu su brolių atėjimu...

Taip, toks ir buvo Karolio Chodkevičiaus sumanymas – kartu su vienuolynu ir bažnyčia steigti svarbų prekybos ir amatininkystės centrą prie pat sienos su Prūsija ir netoli Klaipėdos uosto. Jis norėjo, kad šio regiono žemaičiai, tradiciškai vertęsi žemdirbyste, pradėtų įsisavinti kitus amatus: taptų prekybininkais ar amatininkais – siuvėjais, puodžiais, batsiuviais ir panašiai. Jis siekė sukurti naują, pažangesnę socialinę žmonių bendruomenę.

Ar mažesnieji broliai labiau užsiėmė pastoracija, ar dirbo ir ūkio darbus? Galbūt mokė žmones amato?

Tuo metu vienuolynas buvo ūkinė-administracinė Kretingos dvaro žemių teritorija. Broliams pranciškonams priklausė ne tik bažnyčia, bet visas kompleksas gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Vienuolyno žemėse iškilo ir vandens malūnas, ir vyno darykla, buvo pastatyti kiaulių ir karvių tvartai, arklidės, kluonas, iškastas tvenkinys, kur broliai veisė žuvis, įrengtas sodas. Visą vienuolyno teritoriją juosė aukšta akmenų mūro tvora.

Kretingos pranciškonų vienuolyno bitynas 1929 m. rugsėjo 25 d. Nežinomas fotografas.
Pranciškonų vienuolyno stalių dirbtuvės. Iš kairės į dešinę – pranciškonas brolis Bernardas Šumberevičius, Kazys Mikaločius, Aleksandravičius, Jeronimas Lažauskas, Juozas Radzevičius (sėdi) ir Jonas Meškauskas (obliuoja). Nežinomas fotografas. Apie 1937 m.
Pranciškonų vienuolyno virtuvėje apie 1935 metus. Nežinomas fotografas.

Be pastoracinės veiklos, broliai vykdė ir ūkinę veiklą, kad išlaikytų savo bendruomenę. Be to, jie ėmėsi svarbios jaunimo švietimo misijos. J. K. Chodkevičius buvo nurodęs, jog mieste turi būti įkurta parapinė mokykla, kurios mokytojas būtų katalikas ir paruoštų vaikus gyvenimui, idant užaugę jie duotų naudos tiek Kretingos miestui, tiek tuometinei Abiejų Tautų Respublikai.

Nors neturime patikimų šaltinių, tradiciškai laikoma, kad vienuoliai 1610 metais įkūrė parapinę mokyklą ir tapo jos steigėjais bei pirmaisiais mokytojais. Vėliau, iš XVIII a. inventoriaus žinome, kad tuo metu mokyklą jau išlaikė miestas, ji veikė Rotušėje, o ten dirbo mokytojas pasaulietis. 1775 m. įkuriama ir vidurinė mokykla, kurioje iš pradžių mokytojavo jėzuitai, tačiau kartu su jais dėstė ir bernardinai. XVIII a. pabaigoje šią mokyklą uždarius, bernardinai 1803 m.įkūrė savo lėšomis išlaikomą Kretingos bernardinų parapinę mokyklą, kuri veikė iki 1836 metų, kol rusų valdžia jos nesuvalstybino.

Kretingos bažnyčia garsėja Kankinių koplyčia, kurios altoriuje užmūryti žmonių kaulai. Kas žinoma apie šių žmonių kankinystę ir vienuolyno nukentėjimą karų su Švedija laikotarpiu?

Rūsyje, kur dabar yra altorius su užmūrytais žmonių kaulais, buvo laidojami vienuoliai. XVI a., kai buvo statomas vienuolynas, atskirų kapinių nebuvo, žmones laidojo aplink bažnyčią, dabartiniame šventoriuje, o garbingiausi parapijos žmonės, tarp jų ir broliai pranciškonai, buvo laidojami bažnyčios požemiuose. Po didžiuoju altoriumi buvo palaidota visa Chodkevičių šeima. Jonas Karolis Chodkevičius taip pat buvo pasirinkęs tą vietą, tačiau likimas lėmė, kad po mirties atgulė Ukrainoje. Greta Chodkevičių kriptos buvo įrengtas pranciškonų laidojimo rūsys, į kurį buvo patenkama iš vienuolyno galerijos.

Dokumentų, registruojančių karo su Švedija įvykius, neturime, tačiau yra išlikę žmonių pasakojimai, kad vienuoliai dar prieš švedų antpuolį sumanė pasitraukti iš čia ir savo vertingiausią turtą – aukso, sidabro dirbinius, liturginius indus išsivežė. Vienuolyne liko keletas vienuolių, turėjusių prižiūrėti ir saugoti pastatus. Kai švedai kapodami duris galų gale įsiveržė į vienuolyną, penki broliukai požemiais pabėgo ir per dabartinį Pastauninko slėnį bandė patekti į dvaro laukus, bet švedų kareiviai juos pagavo ir iškart nužudė. Jų žūties vietoje po švedmečio buvo pasodintos penkios pušys nužudytiems broliams atminti. Dabar šioje vietoje yra Pušyno gatvė.

Pasakojama, kad kitus vienuolius, likusius vienuolyne, švedai tardė norėdami sužinoti, kur paslėpti vienuolyno turtai. Broliai nieko neatskleidė, todėl buvo užmūryti gyvi laidojimo rūsyje ir ten mirė. Tų rūsių ilgą laiką niekas nežinojo, tik per Pirmąjį pasaulinį karą juos aptiko vokiečių kareiviai, ieškoję relikvijų ir turtų. Mūsų laikais, pranciškonams grįžus į Kretingą, laidojimo rūsys buvo gražiai sutvarkytas, įrengtas altorius su jame palaidotų vienuolių kaulais.

Nukankintiems vienuoliams ir visiems pranciškonų kankiniams atminti mūsų laikais broliai pranciškonai įrengė Kankinių koplyčią. Joje palei sieną sustatytos anksčiau už didžiojo altoriaus stovėjusios vienuolių choro stalės, ant kurių nutapyti krikščionybę platinant žuvusių pranciškonų portretai.

Kokios aplinkybės lėmė, kad Kretingos vienuolynas nebuvo uždarytas carinės Rusijos priespaudos laikotarpiu?

Carinės Rusijos priespauda ir vėliau sovietmetinis paliko gilų pėdsaką vienuolijos istorijoje. Po 1831 m. sukilimo vienuoliai buvo pradėti įvairiai persekioti. Valdžia draudė priiminėti į vienuoliją jaunus kunigus, lietuviams pranciškonams buvo draudžiama susisiekti su bernardinų vienuolijos generolu, galiausiai Lietuvos provincija buvo iš viso panaikinta, o paskutinis provincijolas tėvas Dominykas Šukevičius priverstinai apgyvendintas Kretingos vienuolyne, kur ir mirė. Likę broliai pranciškonai prarado savo turėtą turtą, buvo nusavinta vienuolyno žemė, o jų pragyvenimui pradėtos mokėti valstybinės algos. Draudžiant priiminėti naujus vienuolius, pranciškonų skaičius palaipsniui mažėjo.

Vienuolynas prieš pradedant restauravimo darbus. Nežinomas fotografas. 1971 m.

Po 1863 m. sukilimo, kai rusų valdžia pradėjo uždarinėti katalikų vienuolynus (kadangi kunigai ir vienuoliai rėmė sukilimą), Kretingos vienuolynas buvo paliktas neuždarytas, kadangi buvo pačiame didžiulės Rusijos imperijos pakraštyje ir pavojaus valdžiai nekėlė. Į vienuolyną buvo suvežti visi vienuoliai, kurie dėl fizinės negalios ar senyvo amžiaus nebetiko pastoraciniam darbui parapijose. Taigi Kretingos vienuolynas buvo paverstas savotiška senelių ir neįgaliųjų prieglauda, todėl veikė iki pat XX a. pradžios. Nusenus paskutiniam gvardijonui Jeronimui Beržanskiui, į Kretingą buvo paskirti dieceziniai kunigai, turėję rūpintis parapijos gyvenimu ir prižiūrėti vienuolyno pastatus bei senukus vienuolius.

Lietuvos pranciškonų vienuolijos atgaivintojas ir vadovas (nuo 1912 iki 1933 m.) T. Pranciškus Bizauskas (1861–1937). Nežinomas fotografas. Apie 1933 m.

Kunigas Antanas Bizauskas, XX a. pradžioje dirbęs Kretingos parapijos klebonu, matydamas, kad pranciškonų vienuolija išmiršta, nutarė ją atgaivinti. Jam pavyko gauti rusų valdžios bei popiežiaus leidimą tapti pranciškonu, ir 1912 m. Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas jį įvilko į pranciškonų abitą. Antanas Bizauskas pasirinko tėvo Pranciškaus vardą ir buvo paskirtas vienuolyno gvardijonu, o antroje metų pusėje – parapijos klebonu. Su juo į Kretingą atvyko kitas vienuolis Jonas Indrulis, pasirinkęs tėvo Bonaventūros vardą. Jie 1912 m. pradėjo atgaivinti pranciškonų vienuoliją ne tik Kretingoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Kiek brolių pranciškonų gyveno vienuolyne klestėjimo laikotarpiu?

Klestėjimo laikotarpiu reikėtų laikyti tarpukarį, kai atsikūrus pranciškonų vienuolijai Kretinga buvo tapusi Lietuvos provincijos dvasiniu ir administraciniu centru. Tuo metu vienuolių skaičius išaugo ir, pavyzdžiui, 1928 metais čia gyveno 23 broliai: 6 kunigai, 10 broliukų ir 7 tretininkai. Į tarpukario pabaigą vienuolių skaičius buvo pastebimai išaugęs ir siekė apie 40 žmonių, įskaitant ne tik kunigus ir brolius darbininkus, bet ir Šv. Antano kolegijos klierikus bei kunigus emeritus, kurie gyveno vienuolynui priklausančiuose pastatuose. Tarpukariu, per pranciškonų brolijos suklestėjimą, vienuolynų skaičius išaugo, įsikūrė nauji vienuolynaiKaune (Žaliakalnyje) ir Pajūryje, buvo atgaivintas Troškūnų vienuolynas. 1940 metais pranciškonams priklausė 110 vienuolių, iš kurių buvo 18 kunigų, 31 klierikas, 39 broliai darbininkai, 12 tretininkų ir 10 kandidatų į vienuolius.

Kas žinoma apie tai, kaip carinės Rusijos laikotarpiu broliai pranciškonai prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo ir spaudos platinimo?

Šioje srityje didesnis indėlis tenka kunigams, kurie tuo metu gyveno čia, Kretingoje. Be darbui parapijoje netinkamų vienuolių, šiame vienuolyne buvo apgyvendinti taip pat ir dieceziniai kunigai, nusikaltę rusų valdžiai. Daugiausia poros metų bausmę atliko kunigai, platinę lietuvišką spaudą arba organizavę slaptas lietuviškas mokyklas. Gyvendami Kretingos vienuolyne, jie neturėjo teisės bendrauti su aplinkiniu pasauliu, galėjo tik dalyvauti šv. Mišiose, tačiau negalėjo išeiti už vienuolyno ribų. Jeigu žandarai juos pagaudavo toliau nuo vienuolyno, bausdavo pratęsdami buvimą vienuolyne dar metus. Tarp tų kunigų buvo Povilas Dogelis, Stanislovas Stakelė, Pranciškus Gugys, Felicijonas Lelis ir kiti, kurie neatsisakė lietuvybės puoselėjimo ir saugojimo tradicijų, stengėsi bendrauti su pasauliečiais bent raštiškai, rašė tekstus ir nelegaliai persiųsdavo juos į Mažąją Lietuvą, kur jie buvo publikuojami lietuviškuose leidiniuose.

Be to, jie skatino parapijiečius tapti knygnešiais. Pastarieji iš Klaipėdos krašto parnešdavo lietuvišką spaudą, o kunigai visą spaudą išslapstydavo pagalbiniuose vienuolyno pastatuose, kluone, tvartuose, kad žandarai nerastų. Per atlaidus, kai sueidavo minia žmonių, jie tą spaudą perduodavo kitiems knygnešiams, išnešiodavusiems religinę spaudą po kitas parapijas.

Kuo pranciškonų istorijai Kretingoje ypatingas tarpukario laikotarpis?

Šis laikotarpis pasižymėjo ryškiomis asmenybėmis, kurios nuveikė didelių darbų. Vienas iš jų buvo minėtasis tėvas Pranciškus Bizauskas, kuris atkūrė ne tik vienuolijos veiklą Lietuvoje, bet ir pačią Šv. Kazimiero provinciją, tapo pirmuoju jos provincijolu. Vėliau provincijolu buvo tėvas Kazimieras Čepulis, su kurio vardu daugiausiai susijęs Kretingos pavertimas dvasiniu ir administraciniu pranciškonų centru. Jis ir jo veikliausias pagalbininkas tėvas Augustinas Dirvelė, vėliau taip pat tapęs provincijolu, ėmėsi čia kurti stiprų pranciškonų centrą.

Baigiamieji Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų gimnazijos) statybos darbai. Nežinomas fotografas. 1932 m.
Ruonis vienuolyno sodo fontano baseine. Nežinomas fotografas. Apie 1936 m.

Pirmiausia jie įkūrė švietimo bazę – pastatė mokyklą. Broliai norėjo užtikrinti visavertį išsilavinimą būsimiems misionieriams, jaunuoliams, pasiryžusiems tapti pranciškonais. Todėl 1932 m. buvo nutarta Kretingoje statyti Šv. Antano kolegiją. Tai buvo savotiškas paminklas šventajam Antanui, kurio metines tuo metu broliai šventė. 1933 m. mokyklai buvo suteiktos gimnazijos teisės ir kartu su klierikais, pasirinkusiais kunigo ar vienuolio gyvenimą, joje mokėsi ir pasauliečiai jaunuoliai. Pasauliečiams mokslas buvo mokamas, o klierikus išlaikė gimnazijos rėmėjai – daugiausia išeivijoje, JAV, gyvenantys lietuviai. Ši mokykla tapo savotiška būsimų pranciškonų kalve. Baigę keturias gimnazijos klases, jaunuoliai papildomai mokėsi Šv. Antano kolegijoje, o ją baigę būdavo siunčiami studijuoti aukštojo mokslo į Italiją ir Austriją. Ten jie studijavo filosofiją arba religijos mokslus, mokėsi seminarijose.

Pranciškonai nuo seno bendraudavo su įvairiomis pasauliečių grupėmis. Su kokiomis bendruomenėmis dirbo pranciškonai Kretingoje?

Pradėjus atgaivinti vienuoliją, tėvo Pranciškaus Bizausko pagrindinis tikslas buvo didinti vienuoliją palaikančių tikinčiųjų skaičių. Broliai visoje Lietuvoje vykdė misijas steigdami Trečiojo šv. Pranciškaus ordino, tretininkų, brolijas. Jas sudarė pasauliečiai tikintieji, kurie duodavo tretininkų įžadus, bet ir toliau gyveno visateisį pasaulietinį gyvenimą, laikydamiesi šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumo. Jie buvo didžiausi mažesniųjų brolių pagalbininkai tarpukario Lietuvoje. Broliai pranciškonai organizuodavo tretininkų kongresus, t. y.atstovų susirinkimus , kuriuose buvo sprendžiami jų veiklos klausimai.

Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos prieglaudos globotiniai su vienuolėmis pranciškonėmis ir draugijos skyriaus valdybos pirmininku T. Aloyzu Janušaičiu, OFM. Nežinomas fotografas. Apie 1937 m.

Dar 1922 m. buvo nutarta pradėti leisti pasauliečiams pranciškonams skirtą žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“. Vėliau, 1936 metais, jį pervadino „Pranciškonų pasauliu“. Be tretininkų, broliai palaikė artimus ryšius ir su kitomis katalikiškomis organizacijomis, daugiausia su lietuvių katalikių moterų draugijos skyriumi, Šv. Zitos draugija. Pranciškonai buvo aktyvūs blaivybės draugijos nariai, o tėvas Antanas Butkevičius įkūrė šios draugijos skyrių Kretingoje.

Broliai taip pat buvo pagrindiniai Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos skyriaus įkūrėjai ir vadovai. Ši draugija rūpinosi apskrityje gyvenusiais našlaičiais, seneliais ir neįgaliaisiais, neturėjusiais artimųjų, kurie galėtų juos prižiūrėti. Pranciškonai iš valsčiaus savivaldybės perėmė Kretingos senelių prieglaudą ir Vilimiškių vaikų prieglaudą, išlaikė Kretingos „Angelo sargo“ vaikų darželį. Jie kasmet leido veiklos ataskaitas, iš kurių matyti, kad jie ne tik išlaikė minėtąsias prieglaudas, bet ir rūpinosi žmonių laidojimu, rinkdavo aukas nelaimingų žmonių pragyvenimui. Aukos buvo renkamos važinėjant po kaimus, rengiant įvairias loterijas, kultūrinius vakarus.

Kam šalia vienuolyno buvo įkurta Špitolė?

Žemaičiai špitolėmis vadina prieglaudas. Tai buvo karitatyvinė įstaiga, kur be priežiūros likusius neįgalius ir nusenusius žmones iš vienuolyno surinktų aukų išlaikė Vincento Pauliečio draugija. Ten ligoti žmonės buvo ir gydomi. Negalinčius judėti žmones lankydavo vienuolių pakviesti kunigai.

Birželio mėnesį vyksta Šv. Antano atlaidai – populiari viso miesto šventė, sutraukianti žmones iš apylinkių. Kas žinoma apie ankstesnį pamaldumą, šventes? Ar ir anksčiau atlaidai sutraukdavo piligrimų iš įvairių Lietuvos vietų?

Senasis Šv. Antano altorius apie 1908 metus. Fot. Paulina Mongirdaitė.

Šv. Antano atlaidai – tarpukariu atsiradęs fenomenas, kai Kretingos vienuolynas tapo visos Lietuvos pranciškonų sostine. XIX amžiuje ir XX a. pradžioje pagrindinė šventė buvo Porciunkulės atlaidai. Šv. Antanai atlaidai Porciunkulę išstūmė po 1930 metų, kai pranciškonai Lietuvoje pradėjo platinti šv. Antano kultą. Nuo tada į atlaidus rinkdavosi ne tik kretingiškiai, bet suvažiuodavo tikinčiųjų ir iš aplinkinių parapijų, laivais iki Klaipėdos atplaukdavo, o iš jos važiuoti arba pėsčiomis atvykdavo tikinčiųjų iš Kauno, Troškūnų, kitų parapijų. Per atlaidus vykdavo įvairūs renginiai, buvo organizuojami tretininkų kongresai, katalikiškų organizacijų konferencijos. 1936 m. per atlaidus vyko Telšių vyskupijos Eucharistinis kongresas. Tarpukariu išpopuliarėjus Šv. Antanoatlaidams Kretingos miesto savivaldybė priėmė sprendimą jų metu rengti turgus. Taip atlaidai tapo viso Kretingos miesto švente. Ji vėl atgimė broliams pranciškonams grįžus į Kretingą ir

Kuo Kretinga yra ypatinga Žemaitijoje?

Tai buvo antrasis Žemaitijoje įkurtas privatus miestas, gavęs savivaldos, Magdeburgo teises. Pirmasis buvo Johanesburgas, dabartinis Skuodas, kurį įkūrė Jono Karolio Chodkevičiaus tėvas Jonas.

Tiek Skuodas, tiek Kretinga XVII–XVIII a. vaidino svarbų prekybinį vaidmenį. Skuodas buvo prekybinis centras mainams su Livonija, vykstant į Rygos ir Liepojos uostus, o Kretinga buvo vartai į Vokietijos – Klaipėdos, Karaliaučiaus, Dancigo – uostus. Kretingiškiai pirkliai turėjo privilegijų, lengvatų vykdami prekiauti tuose uostuose.

Kitas Kretingos vaidmuo Žemaitijos istorijoje susijęs su bernardinų vienuolynu, kuris tapo pagrindine Žemaitijos tvirtove kovojant su protestantizmu. Ji savo egzaminą išlaikė ir XVII amžiuje katalikybė išstūmė protestantizmą iš Žemaitijos. Kretinga labiausiai ir garsėjo savo katalikiškumu. Ir iš pogrindžio išėję broliai pranciškonai pirmiausia grįžo į Kretingą, o tik vėliau savo veiklos centrą perkėlė į Vilnių.