„Naujasis Židinys-Aidai", nr. 4

Dabartiniame pasaulyje švietimui keliami ypač dideli reikalavimai. Lietuvoje dažnai kalbama apie švietimo krizes, prastus mokinių gebėjimus, mokytojų kompetencijų spragas, išreiškiamas nepasitenkinimas nepateisintais lūkesčiais ir panašiai. Tačiau mokyklos misija neturėtų būti vytis ar pranokti sparčiai kintantį technologinį pasaulį, ko iš jos dažniausiai ir reikalaujama. Ji turėtų atverti mokiniams pasaulį, kurį užgožia šiuolaikinė dinamika ir technologijos.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis neseniai svarstė klausimą „Ko šiandien turime mokyti vaikus mokyklose?“ Jis paminėjo, kad „Mūsų vaikai, norėdami užsitikrinti solidžias pajamas visam gyvenimui, turi išmokti tai, ko negali padaryti mašinos“. Jau esantys sukurti robotai, kurie net kalbasi su klientais. Tačiau tai, ko robotai dar negali padaryti, yra žmogiškieji įgūdžiai – kūrybiškumas, intuicija, derybiniai įgūdžiai. Tad švietimo sistemoje reikia vaikus mokyti, kaip jiems „reikės išgyventi, ugdant jų verslumą ir kūrybiškumą“. Dargio mintis yra gana įprasta, ir ji nieko nebestebina. „Kūrybiškumas“ jau įrašytas kaip ryškiausias žodis tarp švietimo tikslų. Tačiau Dargio pasisakymas atskleidžia kitą tokio švietimo pusę. Čia kalbama apie švietimą pasauliui, kuriame robotai yra pagrindiniai žmogaus konkurentai. Kalbama apie pasaulį, kuriame žmogus turi išgyventi ir išlikti negailestingos ekonominės konkurencijos sąlygomis. Net jei tai ir lakoniškas pasakymas, jis skatina svarstyti, kokį ateities žmogų mokykla turėtų formuoti?

Kaip mokykla turėtų elgtis dabartinio dinamiško ir į ateitį nusikreipusio pasaulio atžvilgiu? Pasaulis jau šiandien labai specializuotas, nėra aišku, kokių ateityje prireiks žinių. Iš šalies žiūrint, mokyklai išeitys esti dvi. Viena, imti specialių dalykų mokyti jau mokykloje, kiek galima ir kuo anksčiau vaikus specializuoti tam tikram žinojimo laukui, parengti juos būti ateities garvežiais toje disciplinoje. Tačiau iškyla Platono verta dilema: kas tas išminčius valdovas, kuris sugebėtų įžvelgti žmogaus sielą ir nuspėti, kam jis labiausiai tinkamas. O atrankos klaida šiuo atveju reikštų, kad slopinami tikrieji žmogaus gebėjimai ir vystomi atsitiktiniai.

Tačiau esama ir kitos galimybės: suteikti visiems tas pačias bazines žinias, kuo įvairesnes ir įvairiapusiškesnes, drauge paliekant erdvės jų individualiems interesams. Šiuo atveju nereikia kokių pagal potencialius gabumus vaikus galinčių atrinkti išminčių. Tereikia, regis, paprasto dalyko: sutarti, kas yra bazinės žinios ir kokią žinojimo įvairovę jos turėtų apimti. Lietuvoje mokykla balansuoja tarp tų dviejų pasirinkimų, neišlaikydama balanso mėgina daryti abu dalykus vienu metu. Teikia bazines žinias, tačiau kuo daugiau, taip pat ir specialių.

Tėvai ir mokiniai kalba, kad programos yra perkrautos, ir tame veikiausiai esama tiesos. Spaudimą daro ir universitetų atstovai, teigiantys, kad mokiniai į universitetus ateina visai neparengti. Verslo atstovai tarsi ant­rina, kad universitetus baigusieji netinka dirbti konkrečioje darbo vietoje. Ir vėlgi universitetų atstovai pirštu rodo į mokyklas. Jos ir ima suktis kaip pelytės voverių rate. Politikai kalba apie švietimo krizes, verslo atstovai – apie neperspektyvų ir rytojui nepritaikytą švietimą, nemotyvuotą jaunimą. Mokiniai atsiduria šių apsišaudymų centre ir įvairiai bandomi, idant taptų tuo, ko jau šiandien reikia valstybei ir visuomenei.

Visiems tarsi savaime suprantama, kad šiandiena priklauso rytojui, o rytojus yra labai neaiškus ir neapibrėžtas. Vadinasi, būtent mokiniai yra tie, kurie tą rytojų turės kurti. Ir ne bet kokį, o geresnį nei dabartis. Jie turi tapti ateities pagrindu, kuris padėtų Lietuvai bėgti greičiau nei kiti pasaulinėse globalizacijos varžybose.

Iššūkiai tuo nesibaigia. Mokykla turėtų dėti pagrindus ir tautos išlikimui. Vadinasi, mokiniai turėtų būti rengiami patriotais, artimai susisiejusiais su tautos savastimi ir jos istorija. Taip artimai, kad išgyvenant sunkumus ar nelaimes tėvynėje jiems tik kaip viena paskutiniųjų kiltų mintis apie emigraciją, ką ir kalbėti apie kitos šalies pilietybės įgijimą. Mokykla visais atžvilgiais tampa vaikų ekstremalios mobilizacijos vieta. Čia jie rengiami atremti valstybei, tautai ir jų pačių išlikimui kilsiančius iššūkius. Jų laukiantis gyvenimas pristatomas beveik kaip karo zona, kurioje jie turės suktis iš visų jėgų, sumaniai ir nestandartiškai.

Pasaulio, apie kurį kal­bama, ateitis iš tiesų sunkiai nuspėjama. Nepaisant didelių apsukų, technologijos pastaruoju metu progresuoja vis lėčiau, jų pokytis ir pritaikomumas vis siauresnis. Iki kasdieniškiausių sferų plečiasi ir skverbiasi technologijų panaudojimas. Didelių atradimų per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų nebuvo daugiau nei anksčiau. Technologinės inovacijos, remtos ankstesniais atradimais (interneto, genomo ar pan.) vis labiau smulkėja, ir akivaizdžiai palengva užsipildo potenciali jų taikymo sfera. Jau dabar akivaizdus naujų lūžinių atradimų ir idėjų badas, nes per pastaruosius dešimtmečius inovacijų kūrimas pritraukė išradingiausius ir kūrybiškiausius protus.

Mokykloms ir keliamas reikalavimas formuoti moksleivius, kurie būtų inovatyvūs, galėtų sukurti ką nors naujo, būtų kūrybiški. Tai yra puikios savybės, ir jos iš tiesų padeda žmogui gyvenime pasiekti sėkmės ir būti naudingam. Juolab kad, regis, tokiame dinamiškame ir sunkiai nuspėjamame pasaulyje svarbu sugebėti greitai reaguoti į pokyčius, išsilaikyti paviršiuje ir greitai irtis. Tai sudaro iliuziją, kad šiandien pasaulis visai kitoks nei anksčiau ir kad jis iš žmogaus reikalauja visai kito (taip pat – ir mokyklinio) pasirengimo nei prieš dvidešimt metų.

Jei stabtelsime ir kiek iš šalies pažvelgsime į įvykių verpetą, atrasime, kad „pasaulis“, apie kurį čia kalbama ir kuriam turėtų pasirengti mokiniai, yra labai siaura tikrovės dalis. Tai – žmonių kuriamas ir žmogiškai generuojamas pasaulis. Tokį jį „sukūrė“ XIX a. romantikai kartu su Charlesu Darwinu ir Karlu Marxu. Jie tvirtino, kad žmogus užbaigia pasaulio vystymosi grandinę, yra didžiausias jo raidos pasiekimas; o jo kuriamas žmogiškasis pasaulis – gamtiškojo pasaulio tobuliausioji stadija. Taip neigtas pasaulio savarankiškumas žmogaus atžvilgiu ir jo nežmogiškojo sukūrimo faktas.

Šiandienis pasaulis, apie kurį dažniausiai ir kalbama, yra žmogaus sukurtų, nuolat perkuriamų ir kasdien tobulinamų produktų sambrūzdis. Jis išlieka vien todėl, kad į jį sutelkiamos vis naujos geriausios jėgos ir energija. Jo apsukos tokios greitos, kad jas apčiuopia vien intuicija ir vaizduotė, o ne protas. Tai yra sukurta žmogiškojo pasaulio mašinerija, sudaryta iš verslo ir vadybinių ryšių, pelnų ir pardavimų, generuojanti gerovę ir pinigus, besistengianti iš savęs (ir joje įsuktų žmonių) išspausti viską, ką šie gali duoti, kad mašina nesustotų veikti. Žmonėms (ar visuomenei) ši mašina pristatoma kaip neabejotinas gėris, kuriam negaila pastangų. Jis iš tiesų kuria tam tikrą gėrį: statybininkai stato geresnius namus, gydytojai gelbsti daugiau gyvybių, cheminiai ar bioatradimai leidžia pagaminti vis daugiau maisto.

Esama tiesos, kad technologijos sumažino daug žmonijos (ar žmonijos dalies) kančių ir gyvenimą padarė leng­vesnį. Tačiau technologijų pasaulis viduje turi vis mažiau natūralių atsinaujinimo išteklių. Jis pasiekęs tokius tempus, kad lenkia pats save, reikalauja vis didesnės žmonių energijos ir juos alina. Marxas ir jo kolegos žadėjo, kad technologijos ir naujovės žmones išvaduos iš alinančio darbo. Tačiau vyksta visiškai priešingai. Technologijos išplėtė žmonių darbo erdves ir naudoja maksimalią jų energiją.

Jokia mokykla tokiam pasauliui parengti negali. Beprasmiška atrodo net pati mintis, kad mokyklos tikslas būtų mokyti vaikus dinamiškam ir kintančiam pasauliui. Mokiniai jau gyvena tokiame pasaulyje. Niekam nereikalinga tokia mokykla, kurioje mokiniams bus formuluojama nyki mintis, kad jie galėsią išlikti ir išgyventi vien bėgdami koja kojon su pokyčiais nesustojančiame ir nuolat kintančiame pasauliniame herakleitiškame sraute. Tokio mokymosi prasmingumas menkai įtikina, net jei jis bus įvilktas į Lietuvos gelbėjimo iš globalaus liūno ar į kitus patriotizmo marškinius.

Mokyklos misija turėtų būti visai kita. Ji turėtų mokyti dalykų ne pasauliui, o paskatinti pažinti pasaulį. Technologijos ir jų progresas taip apžavėjo visuomenę, kad buvo pamirštos jų ištakos. Ši užmarštis kada nors lems jų destrukciją. Technologijos kilo iš siekio sukurti pasaulyje daugiau gėrio bei nesuinteresuoto noro jį pažinti. Tai paskatino sukurti daug nuostabių dalykų. Šiandien prisimenamas pirmas tikslas pagerinti ir pertvarkyti pasaulį, tačiau į antrą planą nustumiamas pažinimas kaip pats sau tikslas. Apie pasaulio pažinimą kaip vertybę savaime, kaip proto ieškojimo kelią, vedantį link tiesos, net nekalbama.

„Tiesa“ apie pasaulį apskritai yra dingęs terminas. Tiesa yra supaprastinta iki „žinių“, o jų vertė – nuvertinta. Žmogaus protui nereikia būti žinių talpykla. Tačiau žinių kaupimas veikiausiai niekada ir nebuvo kurios nors praeities mokyklos mokymo tikslas. Pasaulio, kitų žmonių ir savęs pažinimas buvo ir išlieka pagrindinė vertingo mokymosi ašis. Tačiau tuomet kalbame apie kitokį pasaulį: kuris nėra užgožtas kasdien besikeičiančių technologijų, turi „paslapčių“ ir reikalauja pagarbaus ir dialogiško santykio. Aristotelio idėjos apie pasaulį, net jei kritiškai jas vertintume, dabartiniam mokiniui yra daug vertesnės nei programavimo raktažodžių sprendimas. Aurelijaus Augustino samprotavimai apie nuodėmę jį gali paveikti ir paskatinti keistis ir keisti santykį su kitais daug labiau nei emocinio intelekto ugdymo pratybos. Domėjimasis skruzdės gyvenimu gali suformuoti daug atviresnį ir kūrybiškesnį santykį su aplinka nei vaizduotės vystymo metodikos ar inovatyvių mokymo metodų naudojimas.

Mokyklos misija šiandien yra priminti apie egzistuojantį ir pastovų pasaulį ir sukelti susidomėjimą juo. Tokiu, kuris nepasiduoda žmogaus užgaidoms ir norams, egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, yra sukurtas ir kinta. Mokykla į jį turėtų nukreipti mokinių dėmesį bei smalsumą. Tuomet galėtume tikėtis, kad po dešimties ar dvidešimties metų Lietuvoje rasis atradėjų ir pranokėjų karta. Net jei tokia ir nesirastų, paprasčiausiai būtų daugiau jautrių ir protingų žmonių, besidominčių aplinka ir žmonių gyvenimu. Jų nesinorės lyginti su robotais, nešaus į galvą jų lavinimą suvesti vien į gebėjimus atrinkti žinias ir informaciją bei juos efektyviai taikyti.

Naujasis židinys