(Kai kas apie Apokalipsę)

Kaip kiekvienam vidutiniam katalikui, nestudijavusiam teologijos ir labai nuosekliai, itin giliai neįsigilinusiam į Šventąjį Raštą, taip ir man Apreiškimas Jonui (Apokalipsė) ilgokai nebuvo aiškiai suprantama. Esame linkę žiūrėti į šią knygą kaip į pranašystę apie pasaulio pabaigą. Atmintinai iškalėme Katalikų Bažnyčios Katekizmo (KBK) pagrindus, Dekalogą „išpiltume“ pažadinti iš miegų, kas daugiau, kas mažiau sąmoningai dalyvaujame šv. Mišiose, suprantame apie ką kalbama evangelijose ir ne viską Apaštalų raštuose, kurie sykiais kitiems atrodo nutolę nuo mūsų dienų, paskendę senai praėjusiuose laikuose. Čia kalbu apie „sekmadieninius“ ir, pasak tėvo Vaclovo Aliulio MIC, „kultūrinius“ katalikus. Tai štai visiems šiai grupei priklausantiesiems Apokalipsė atrodo bauginanti ar sunkiai suprantama.

Taip susiklostė, kad Apokalipsę man prireikė vėl kelis kartus iš eilės itin atidžiai perskaityti, o po to skaityti jau apie ją. Kai kuriuos, mano supratimu, būtinus žinoti ir įdomius dalykus pabandysiu išdėstyti šioje kuklioje reliacijoje. Taigi, kodėl dažnas daug ko šioje nuostabioje knygoje nesupranta?

Pirmiausia pagalvokime apie adresatus, kuriems ji buvo skiriama. Tai pirmųjų amžių krikščionys. Jų gyvenimas, to meto politinė situacija, išsireiškimai, simboliai, kodai buvo visai kitokie nei mūsų laikais. Kunigai, teologai juos žino, todėl jiems ši Šventojo Rašto knyga suprantama, gi nesigilinantiems, per daug nesidominantiems – ne. Tiesa yra tokia.

Pabandysiu sudaryti kažką panašaus į trumpą komentarinį simbolių, šifrų žodynėlį.

Gera žinia

Apokalipsė mums perduoda žinią, kad teisieji neturi ko bijoti. Ištikimi Dievui dorieji blogio išvengs.

Apokalipsė siekia ne mus gąsdinti, bet skatina nusidėjėlius atsiversti.

Turime bijoti tiek, kiek esame nusidėję.

Treji ir pusė metų ar lygiavertis laikotarpis (42 mėnesiai, atitinkamas dienų skaičius)

Treji ir pusė yra skaičiaus „7“ pusė, o „7“ reiškia visą/pilną laiką. Mes gyvename dar tik pirmoje pusėje, gi antroji pusė bus pabaigos laikas. Dabar vyksta įvairūs baisūs dalykai (jie pavaizduoti poetine kalba ir simboliais). Blogis, kataklizmai, katastrofos, nelaimės ištinka žmoniją todėl, kad žmonės nusideda Dievui.

Skėriai kaip sparnuoti žirgai su žmonių galvomis ir skorpionų uodegomis, septynakis avinėlis, septyngalvis slibinas su dešimčia ragų. Iš kur jie atsirado?

Tai pagonybės laikų vaizduotės padariniai, pasiskolinti iš graikų, Mesopotamijos mitologijų. Panašių dalykų yra Senajame Testamente (Danieliaus, Ezechielio knygose). I amžiuje graikų, mesopotamų kultūros darė didelę įtaką Romos imperijai, taigi ir žydams.

Pabaisų (slibinų ir pan.) reikšmė

Tai Romos imperijos simboliai. Imperija įkūnijo blogį, buvo negailestinga ir žiauri.

Paleistuvė, valdanti žvėrį

Ji simbolizuoja Romos miestą.

Žvėris, apsimetantis avinėliu

Turima galvoje stabmeldystė. Tuo metu Mažojoje Azijoje buvo statoma šventykla deivei Romai – valstybės ir imperatorių simboliui. Krikščionys nedalyvavo šiame kulte, todėl juos žiauriai persekiojo.

Skaičiai

Apokalipsėje jie užima ypatingą vietą.

„7“ – pilnatvė, taip pat tobulumas.

„12“ – Dievo tautos visuma.

24 vyresnieji – Izraelio patriarchai, apaštalai. Tai tarsi Dievo tautos senatas, jos vardu garbinantis Visagalį.

„144 000“ yra 12 ir 12 sandauga. Šis skaičius reiškia milžinišką aibę ir atitinka Izraelio struktūrą, suvokiant ją kaip Sinagogos ir Bažnyčios tęstinumą (autorius dar nežinojo, kad tęstinumas nutruks).

„666“ šifruojamas įvairiai, yra daug hipotezių. Viena populiariausių sako, kad tai žvėries – Romos imperijos – simbolis. Pagal gematrijos mokslą (hebrajų ir aramėjų numerologiją) aramėjiškai šis skaičius reiškia „imperatorius Neronas“, o graikiškai – „imperatorius naujasis dievas“. Kita hipotezė kalba apie karaliaus Saliamono įvestą 666 talentų mokestį (milžiniška suma!), todėl šis skaičius siejamas su Romos imperijos užkrauta nepakeliamai didele mokesčių našta.

Slibinas

Šėtono simbolis.

Moteris, apsisiautusi saule, su mėnuliu po jos kojomis ir su dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.

Šis simbolis turi ne vieną reikšmę. Pirmoji – Dievo Motinos tauta. Antroji – Izraelis (Pradžios knygoje  Juozapui lenkiasi saulė, mėnulis ir 11 žvaigždžių t. y. jo brolių). Daugelyje Biblijos tekstų Izraelio simbolis yra moteris (Barucho knyga, apokrifinė Ezros knyga). Taip pat Švenčiausioje Mergelėje Marijoje matome Dievo tautos simbolį.

Du liudytojai

Kas jie, nežinome, bet adresatai tikriausiai žinojo. Mes tegalime spėlioti. Šie du kovoję ir žuvę liudytojai gali būti Petras ir Paulius (jų kančios ir mirties vieta yra Roma). Antra vertus, tų laikų teismuose ką nors patvirtinti reikėjo būtinai dviejų liudininkų.

Vienam liudytojui iš burnos besiveržianti ugnis

Tai Dievo žodis, tiesos ugnis, naikinanti apgaulę.

Tūkstantmetė Dievo karalystė

Tūkstantis metų reiškia labai ilgą laiką, o ne konkretų metų skaičių.

Naujoji Jeruzalė

Jos statybinės medžiagos – brangieji metalai ir brangakmeniai – simbolizuoja sudarytą iš taurios substancijos ir persmelktą Dievo buvimu Naująjį Pasaulį. Naujosios Jeruzalės pamatas yra Kristus, o taurios medžiagos reiškia išbaigtos tikrovės tvarumą.

Knyga, kurią laiko Sėdintysis soste ir kurios nevalia atversti iki ateis Avinėlis

Tai užantspauduotas ritinys, kuriame surašyti ateities įvykiai. Kitaip tariant, negandų, ištiksiančių Dievui prieštaraujantį pasaulį, dekretas.

Raitelis ant balto žirgo

Jėzus Kristus.

Apokalipsė

„Apokalypsis“ verčiama kaip „Apreiškimas“.

 Beveik visi skyriai iš tikrųjų kalba apie esamus (!) laikus. Tai, ką užrašė šv. Jonas, iki kruopelytės tinka ir mūsų dienoms. Iššifruodami sudėtingą, tiesiog barokinio grožio ir itin poetišką autoriaus skelbiamą pranašystę, pamatysime mūsų realybę. O apie pasaulio pabaigą užsimena tik paskutinieji skyriai.

Šv. Jonas konkrečiai ir paprastai regėjimų neatpasakojo. To padaryti neįmanoma, nes susitikimo su Dievu kasdiene kalba neperteiksi. Gi Dievas šv. Jonui neparodė filmo – trilerio, kurio turinį lengva papasakoti. Kadangi tai, ką regėjo šv. Jonas, netelpa į jokius aprašymo galimybių rėmus, autorius pasirinko simbolius ir poetišką raišką.

Derėtų prisiminti evangelijose aprašytus susitikimus su Prisikėlusiuoju. Apaštalai ir moterys Jėzų matė, bet tarsi ir nematė. Neatpažino, nors drauge ėjo, kalbėjosi.

Taip ir šv. Jonui atpasakoti tai, kam žodžių negana, žmonių kalba per skurdi, teko byloti plastiškų simbolių, kodų, poetikos priemonėmis. Ir įsigilinus bent kiek geriau, į širdį bei protą skverbiasi Dievo šviesos, kurią regėjo ir pajautė šv. Jonas, atšvaitai.

Parengė Vanda Ibianska

Straipsniui panaudotos biblisto ir senųjų kultūrų tyrinėtojo Varmijos-Mozūrų universiteto Biblijos teologijos katedros vedėjo prof. Michalo Wojciechowskio mintys.