Kodėl būtent Beketas, dramaturgas, poetas ir garsiausias absurdo teatro atstovas, analizuojamas per Tarptautinę šachmatų dieną? Be kitų priežasčių, būtent šis žmogus, beveik nesusijęs su šachmatais, išreiškė palaikymą Korčnojui po varginamai ilgo mačo dėl pasaulio karūnos Bagijuje 1978 m. Ir būtent Beketas parašė pjesę „Endšpilis“ (arba lietuviškiau, – „Baigmė“).

Partijos baigmė yra žaidimo pabaiga, kai ne tik paaiškėja galutinis rezultatas, bet jis atsiranda ir specialiu būdu – esant nedaug figūrų ant lentos. Šioje partijos dalyje galioja kiek kitokie dėsniai nei ankstesnėse: pamatinis baigmės principas yra neskubėti. Literatūriškai tariant – išlaukti. Išlaukti varžovo klaidos, kartais kartojant iš pažiūros paprastus ėjimus, jų prasmei atsiskleidžiant vėliau.

Beketo pjesėje niekas nelaimi. Šachmatų žaidime laimi turintis daugiau kantrybės. Geriau įvaldęs laukimo meną. Geriau mokantis kentėti, iškęsti ir ištverti. Taip metaforiškai prisidėdamas prie (su)kūrimo akto. Tęsdamas kovą tuomet, kai, atrodo, kad jau neišeina. Čia tiktų pabaigos žodžiai iš (kito) Beketo romano „Neįvardijamasis“: privalau tęsti, aš negaliu tęsti, aš tęsiu. Ir taip nugalima: užsispyrusiai tęsiant kovą apytuštėje lentoje, be paliovos ieškant įdomumo nuobodume; painiavos – paprastume; skonio – patiekale, kuris verčia vemti.

Tik kad šachmatų partijoje, skirtingai nei pjesėje, vienas mažas beprasmiškas ėjimas, pasitelkdamas kitą tokį pat „nuskurusį“ ėjimą, veda ne prie amžinai skeptiško „kas iš to?“, o prie pergalės. Pjesėje laukia neišvengiamas pralaimėjimas. O šachmatų žaidimas tuo ir žavi, kad pateikia vieną iš žmogiškai patraukliausių fikcijų – kad šiame gyvenime įmanoma laimėti. Tokia fikcija, kuriai Beketui prijaučiantis asmuo galbūt šelmiškai atlieptų padriku monologu: laimėti nereiškia gyventi klysti reiškia gyventi gyventi nereiškia laimėti pralaimėti nereiškia negyventi.

Tokia ir pjesė – ne tiek apie šachmatų baigmę, kiek apie gyvenimą, kuris neva beprasmiškai, bet vis tiek kažkaip tęsiasi. Gyventi galima žaidžiant ir žaisti gyvenant: daryti ėjimus lentoje ir už jos ribų, užduoti vis tuos pačius „niekur nevedančius“ klausimus, kokius kelia Beketo pjesės personažai. Tiesa, kartais norint kažko pasisemti, „užtenka“ kelis kartus atidžiai peržiūrėti Skorsezės „Kuždesių salą“, savaip artimą absurdo literatūrai. Ypač pačią pirmąją sceną: kai maršalas (pabaigoje, pasirodo, – tik buvęs maršalas, šiaip išprotėjęs) įsako sau tvardytis, laikytis, pažodžiui „susirinkti save“ (angl. pull yourself together).

Taip ir ieškome, rankiojame ir renkamės sklaidydami įvairių autorių kūrinius, kurdami, perkurdami ar kaip kitaip. Einama ten, kur iš širdies atsiduodama ir atnašaujama. Kur esama atgailos be išrišimo, išpažinties be prisipažinimo, kūrimo tarsi be tiesioginio dalyvavimo. Mįslingų užuominų kartu su apnuoginta sąžine, palaidų ir pririštų keturkojų, žiurkių ir paukščių, iš kurių paaiškėja gija. Vėl tas pats užvedantis Skorsezės filmas, kuriame vienas kalinys sako kitam (neva maršalui), kad jis tėra žiurkė labirinte, jis nieko iš tikrųjų netiria, o tik ieško savęs specialiai jam sukurtame vaidmenų žaidime. Atrodytų, visai ne Skorsezė, o Šekspyras kartu su koršunovišku Hamletu. (Sykiu objektyvumo dėlei vertėtų pažymėti, kad mokslinėje literatūroje Beketo „Baigmė“ lyginama ne su „Hamletu“, o su kita Šekspyro pjese – „Audra“.)

Tokia tad beketiška mistika, šykščiai padrabstanti tikėjimo. Atsirandančio einant ir einant, ir einant keliu ar asfaltu, žole ar žeme, vėsia, bet nesugrubusia. Gavus šviežio deguonies ir nusprendus jo gauti tiesiogiai, ne tik perkeltine prasme. Randant maisto, kuris supurto galvą nesugniuždydamas; sušildo nesudegindamas; pagirdo nenugirdydamas.

Kad ir kaip būtų keista, absurdo literatūra tinka Lietuvos šachmatininkų realybei paaiškinti: kai vargstama, atkakliai laukiama ir tikimasi, o kartais ir nebeištveriama. Ne, nesakau, kad Lietuvos šachmatininkai (neturiu omenyje visų sportininkų, bet ką gali žinoti...) ne tik geria, bet ir prasigeria, ne tik garsiai švenčia po skambių pergalių, bet ir nebegrįžta arba grįžta palikti, numesti, aplaužyti – tarsi medinės figūrėlės sename negyvenamo namo stalčiuje. Tad tokios dienos proga ir norisi pasitelkti Beketą – kuris, kalbėdamas apie besitęsiančią beprasmybę, „kažkokiu būdu“ suteikia vilties.