Ką bendro turi praėjusių laikų muzika su krikščionybe ir šiuo leidiniu? Nenustebkite. Bendro labai daug. Visų pirma, tai ne tik mūsų šalies kultūros dalis, bet ir didžiulis Bažnyčios įnašas į ją. Milžinišką indėlį į LDK muzikinės kultūros vystymąsi įnešė to meto tėvai jėzuitai, o ypač garsieji profesoriai M. K. Sarbievijus, J. Ruževskis, taip pat A. Rudamina, M. Zaviša. Ano laikotarpio pagrindiniai švietėjai ir kultūros puoselėtojai tėvai jėzuitai inicijavo muzikos populiarinimą bažnyčiose, Vilniaus akademijoje, didikų dvaruose, nes puikiai išmanė jos tiek bendrąsias edukacines, tiek ir pozityvaus, t. y. dorinio auklėjimo galias, didžiulį emocinį poveikį.

Tačiau pradėkime nuo dar senesnių laikų.

Šis tas apie muziką po Mindaugo

Tik „šis tas“ todėl, kad žinių likę nedaug. Tėra žinoma, kad Mindaugo ir jo palikuonių dvaruose jau buvo kariniai orkestrai. Jie grojo mūšių laukuose, beje, ne tik keldami karių kovinę dvasią, bet ir būgnais perduodami manevrų ženklus, komandas. Šykščios žinios praneša ir apie lietuvių vaidilas (menestrelius), populiarius ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Deja, vaidilų vardai ir kūriniai nebuvo užrašyti, tad juos nusinešė laiko tėkmė.

J. Dlugošo kronikoje minima Gedimino duktė Aldona, Kazimiero Didžiojo žmona, kuri rengdavo muzikavimo popietes, o ją pačią visur ir visada lydėdavo būgnų, švilpynių ir violų ansambliai. Taip pat užrašyta, jog žinodamas Vytauto žmonos Onos didelę politinę įtaką ir norėdamas jai įsiteikti, Ordino didysis magistras dovanojo kunigaikštienei klavikordą ir nešiojamus vagonėlius. Tai buvo ypatingai brangios ir retos dovanos. Vadinasi, Ona muziką mėgo ir išmanė. Vytauto dvare būta kapelos, kurioje grojo profesionalūs, savamoksliai ir Jogailos iš Krokuvos siunčiami muzikantai. Vytauto švilpynininkų ansamblis garsėjo įvairiose Europos šalyse. Rašytiniai šaltiniai byloja apie jo išlaikomą katedros 24 diskantų grupę, giedojimo mokyklas prie Šv. Jono ir kitų bažnyčių.

Seniausieji žinomi tų laikų muzikos instrumentai buvo dambreliai (miniatiūriniai lūpiniai vagonėliai), molinukai (molinės švilpynės), žvangučiai, liutnios (pirštais arba brauktuku gnaibomasis medinis styginis instrumentas), 5 stygų fideliai, violos (smuiko prototipas), basetlos (violončelės prototipas).

Rūmų kapelą turėjo ir Švitrigaila. Kazimiero Jogailaičio kapelą Trakų pilyje sudarė net 80 muzikantų. Jo sūnūs Vladislovas ir Jonas Albrechtas jau išlaikė ne tik instrumentalistų, bet ir vokalistų kapelas, gi duktė Ona didžiavosi 24 berniukų choru, trimitininkų ir stygininkų kapelomis.

Kadangi tų laikų valdovai būdavo tvirtai suaugę su paprastais žmonėmis, tai gan dažnų viešų iškilmių metu muzikos klausytis galėjo daugybė jų pavaldinių.

Savo kapelas turėdavo taip pat LDK didikai.

Tad pirmasis Lietuvoje grigališkasis choralas palydėjo karaliaus Mindaugo karūnavimą, o vėliau skambėjo ir nemažai pagoniškosios muzikos. Įsitvirtinus krikščionybei, atsirado kitokia muzikinė kultūra. Pagal tą metą ji buvo aukšto lygio, dažnai toli pralenkianti Rytų ir Šiaurės Europos šalis. Būtų labai naivu galvoti, kad LDK kultūros požiūriu tebuvo atsilikęs kraštas, vien garsėjantis savo ekspansija į Rytus ir sėkmingomis kovomis su kryžiuočiais.

Renesanso vėjai

Italijoje užgimęs Renesansas neilgai trukus ūžtelėjo į Vidurio Europą. Lietuvą jis pasiekė XVI a. pradžioje. Tačiau pirmosios teatro užuomazgos atsirado XV a. pabaigoje, kai popiežius Sikstas IV suteikė Nekalto Prasidėjimo šventei oktavą. Ta proga Vilniuje bernardinai surengė vaidinimus – liturgines dramas, lydimas muzikos. O XVII a. Vilniuje jau skambėjo opera.

Iki tol LDK domėtasi Antikos filosofais ir italų menu. Renesanso skelbiamas žmogaus išaukštinimas (vadintas humanizmu) sparčiai plito iš dviejų svarbiausių centrų: Vilniaus jėzuitų akademijos (nuo 1579 m. universiteto) ir LDK valdovų rūmų. Ne paskutinis vaidmuo kultūros plėtojime teko Žygimanto Senojo žmonai Bonai Sforcai. Ši energinga italė ne tik aptvarkė padriką valstybę ( jos iniciatyva padaryta žemės reforma (valakų sistema), įvesta mokesčių į valstybės iždą sistema, pristeigta daug mokyklų, pastatyta vienuolynų, skatinta švietėjiška veikla ir t. t.), bet ir atsivežė iš Italijos menininkų, tame tarpe muzikantų. Jos pakviestas atvyko labai žymus to meto kompozitorius ir liutnininkas vengras V. Bakfarkas (V. Bakfark), kuris daug prisidėjo, kad Vilniuje atsirastų naujas žanras – opera, tada vadinta dramma per musica. Prisiminta, ką apie muziką kalbėjo Sokratas, Platonas, o ypač Pitagoras. Jėzuitų akademija įsteigė savo teatrą, kuriame skambėjo vis daugiau muzikos. Tad kultūrinis gyvenimas LDK buvo tikrai nemenko lygio.

Prisisotinusi renesansiniu žmogaus aukštinimu, Europa pakėlė akis į Dievą. Atėjo laikas barokui.

Opera Vilniuje ir ne tik

1598 m. Florencijoje nuskambėjo pirmoji opera – J. Perio „Dafnė“. Neilgai trukus Abiejų Tautų Respubliką ruošėsi pradėti valdyti Vladislovas Vaza. Tai labai išsilavinęs, kalbantis keturiomis kalbomis, išmanantis teisę, karybą, menus, bažnytinę ir pasaulietinę muziką, pats grojantis klavesinu princas. Prieš karūnavimą, lydimas lietuvių didikų Albrechto Stanislovo Radvilos ir Stepono Paco, jis išvyksta į ilgą kelionę po Europą. Būsimąjį karalių ir didįjį kunigaikštį ypatingai sužavi italų muzika ir jos atlikėjai. Taigi, princas ruošiasi užimti sostą stipriai paveiktas europietiškos kultūros, kupinas stiprių įspūdžių ir naujų minčių.

Taip Vladislovo Vazos dvaruose Varšuvoje ir Vilniuje atsiranda puikios kapelos, kuriomis pagrįstai buvo galima didžiuotis. Jose groja įvairių tautybių muzikantai, bet dominuoja italai. Karalius net pervilioja pas save Pjerliuidžio da Palestrinos (Perluigi da Palestrina) kapelos vokalistus ir instrumentalistus. 1635 m. Vaza įkuria profesionalų dramma per musica, t. y. operos teatrą. Orkestre groja 40 muzikantų, trupėje yra 12 puikių solistų.

Kokia tų laikų opera?

Kompozitorių vardai dažnai neišlieka, nes libreto autoriai daug svarbesni! Tačiau labiausiai vertinami inžinieriai, konstruojantys ir valdantys scenos mašineriją, sugalvojantys įvairiausių specialiųjų triukų. Jie tuo pačiu yra ir scenografai. Scenose marma kriokliai, daužosi jūros bangos, švilpauja vėjai, gieda paukščiai, kyla fejerverkai ir pan. Viskas turi būti taip panašu į realybę, kad žiūrovai netektų žado. Itin vertinami kostiumų dailininkai ir architektai. Kompozitoriai, deja, yra tarsi antrajame, jei ne trečiajame plane...

Didžiąją dalį savo gyvenimo Vazų teatre dirbo žymus italų libretistas Virdžilijus Pučitelis (Vingilio Puccitelli). Žymiausias iš inžinierių ir scenografų buvo taip pat italas Agostinas Ločis (Agostino Locci). Žinomiausias Vazų kompozitorius – Markas Skakis (Marco Scacchi). Tai vardai, įėję į pasaulio ankstyvosios operos istoriją.

Įdomumo dėlei verta paminėti, jog Vazų kapeloje grojo du virtuozai Galilėjai – Galilėjo Galilėjaus (Galileo Galilei) broliai.

Pagrįstai galime didžiuotis, nes Vilnius yra vienas iš vos kelių miestų už Italijos ribų, kuriame parodytos pirmosios operos – dramma per musica.

Žemutinėje pilyje dar XVI a. vyko „kostiumuoti vaidinimai“, baletai, klajojančių užsienio aktorių trupių pastatymai, įskaitant V. Šekspyro kūrinius. Spėjama pilies kieme buvus surenkamą medinį teatrą, erdvų, patogų, pritaikytą scenos mašinerijai ir dideliam žiūrovų skaičiui.

Pati pirmoji opera Vilniaus Žemutinėje pilyje parodyta 1636 m. rugsėjo pradžioje. Tai buvo kūrinys antikiniais motyvais „Elenos pagrobimas“. Opera sukėlė didžiulį furorą, juolab, kad naudojantis Antikos fonu, ji atspindėjo valstybės to meto aktualijas. Vaidinimas truko penkias valandas. 1644 m. Vilniuje pastatyta opera „Andromeda“. Jos scenografija buvo paprastesnė, tačiau muzika ir atlikimas labai aukšto lygio. 1648 m. Žemutinės pilies sceną išvydo „Apviltoji Kirkė“, kurioje pasinaudota Homero herojais, tačiau fabula kitokia nei „Odisėjos“. Turinys susietas su Lietuva ir svarbiais tuo metu valstybei reikalais.

Tais pačiais metais netikėtai Merkinėje mirė Vladislovas Vaza. Maža to, atėjo sunkūs laikai LDK. Karai su Švedija, Rusija, didžiulės epidemijos, ištuštėjęs iždas. Valstybės rūpestis buvo ne menai ir kultūra. Didžiojo kunigaikščio rūmuose tvyrojo nerimas, reikėjo rūpintis valstybės išlikimu. Esant tokiai situacijai artistai išsivažinėjo į savo tėvynes. Tačiau nepaisant visa ko muzikos meną puoselėjo Lietuvos jėzuitai. Vilniaus universitete veikė teatras, turintis operai būdingų bruožų, buvo populiarinama sakralinė ir pasaulietinė muzika.

XVII–XIX a. operų, dramų, baletų pastatymais garsėjo didikų Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų dvarai, kūrėsi miestų teatrų užuomazgos. Pabrėžtina, jog teatrų, vaidinimų žiūrovai toli gražu nebuvo vien tik valdovai, didikai, jų dvariškiai. Visi teatrų mecenatai stengėsi, kad operas, baletus, dramas, komedijas pamatytų kuo platesnis žmonių ratas. Žinoma, už 100 kilometrų gyvenantis kaimo žmogus negalėjo leisti sau kelionės į rūmus, tačiau jo nepamiršo tėvai jėzuitai. Visais įmanomais būdais plėtodami švietėjišką veiklą, muzikai, kaip itin paveikiam menui, jie skyrė ypatingai daug dėmesio.

Dabar

Jei paklaustume vidutinį statistinį lietuvį kada mūsuose atsirado opera, išgirstume apie M. Petrausko „Birutę“, tarpukario Lietuvos naujametę „Traviatą“. Kiti imtų vardinti VAOBT pastatymus, D. Ibelhauptaitės režisūrinius darbus Kongresų rūmuose. Toli gražu ne visi žino, kad galime ir turime didžiuotis LDK muzikine kultūra, to meto elito erudicija, kultūros skleidimu ir plačia mecenatine veikla.

Negalima nepridurti, jog į valdovo ir didikų rūmų teatrus bilietų pirkti nereikėjo... Tais laikais turtingieji kultūrą skleidė dosniai, ja pasidalydami už dyką.

Graudu, kad mūsų kartos nebeturi tokių mecenatų, bet nuoširdžiai tikėkimės, kad jų kada nors bus.

Parengė Vanda Ibianska