Laima Drazdauskaitė „Kiškio kopūstai“, 2014. Autorės nuotrauka

Liepos 9 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta šiuolaikinės tapybos festivalio „Kartos XY.Z?“ pagrindinė paroda „Prieš / Po / Dabar“. Šiai parodai kuratorė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė Kauno tapytojų ir kolegų pajėgas į paskutiniųjų metų tapybą reprezentuojančią grupinę ekspoziciją subūrė ne šiaip sau. Jau pirmosiose vizijose apie šį renginį būta minčių, kaip personifikuoti parodą, Aušros buvo rašoma: „Prieš įkūnytą mintį erdvėje plevena idėja. Po apmąstymų ir vaizduotės pastangų idėja įgauna matomą išraišką. Dabar turime paveikslą, kuriame atsiskleidžia, susijungia visos kūrimosi stadijos: Prieš / Po / Dabar. Paroda – didelis paveikslas, atskleidžiantis visus kūrybos tarpsnius, stilius, matymus ir mąstymus – tai skirtingų Kauno tapytojų kartų rinktinė, pristatanti išsamią tapybos panoramą.“ Kitaip sakant, apie parodą mąstyta kaip apie gyvą organizmą, tad joje turėtų išsiskleisti ne tik vaizdai, bet ir autorių mintys, plevenančios aplink kaip nepamainomi kūrybos šaltiniai.

Alfonsas Vilpišauskas „Motina ir vaikas“, 2013. Autoriaus nuotrauka

Išties tokią parodą įsivaizduoti lengva, jeigu mes į ją pažvelgsime istoriškai: juk šia santykinai lokaline (Kaune gyvenančių ar kuriančių menininkų) tapybos paroda artėjame link Lietuvos vizualiosios dailės užsimezgimo ir formavimosi šimtmečio, taip priauginame jai daug istorinių ir meninių prasmių. Ir peržvelgę 25 įvairių kartų šiuolaikinių tapytojų „regimąsias mintis“ (pagal Paulį Klee), mes tarytum pajėgūs įvardyti viso amžiaus miesto tapybos būklę, būsenas ir nuojautas.

Dar 1920 metais Justinas Vienožinskis (1886–1960), Kaune organizavęs piešimo kursus, nebepaleido jaunųjų entuziastų iš savo akiračio, ir pirmieji jo mokiniai – Viktoras Vizgirda (1904–1993), Ignas Piščikas (1898–1984) bei kiti – tapo suvalstybintos Meno mokyklos studentais, o tarpukariu subrandinta mokykla tapo XX amžiaus Lietuvos modernistinės dailės pagrindu. Dabar kiekvienas tapytojas paveiktas (teigiamai ar ne) Kauno meno mokyklos legendų, savo kūriniais tarsi prisipažįsta – stovi jis ant tų astronominių banginių, vis dar laikančių mokyklos pagrindus, ar vis tik turi slaptą norą išmušti iš po kojų senovinį pamatą. Juk neretai ekspresionistinę, simbolistinę, abstrahuotą ar panašią „tapybišką“ tapybą lengva ranka priskiriame istorinės Kauno meno mokyklos ištakoms ir švelniems dialogams su ja, o naujuoju realizmu krikštijamą ar siurrealizmo rudimentais apibertą kūrybą įvertiname kaip sūnų paklydėlį, ieškantį ne sugrįžimo gairių, o išėjimo iš namų bet kokia kaina.

Antanas Obcarskas „Akriliniai rašmenys I“, 2012. Autoriaus nuotrauka

Dar ir dabar, praėjus beveik amžiui po mokyklos įkūrimo, kai kurie žiūrovai su nerimu vertins ir stebės kito šimtmečio vizualiąją dailę ir jos klodus, kels retoriškus klausimus, kas liko iš senosios tapybos užmačių, ir, apskritai, ar dar gyva, ar dar yra, o gal jau neatpažįstamai pakito molbertinė tapyba?

Didžiausia istorinė „našta“ gula ant dviejų neabejotinai garsiausių miesto dailininkų – Laimos Drazdauskaitės (g. 1947 m.) ir Alfonso Vilpišausko (g. 1945 m.) – pečių. Jų kūryba ne tik sekama nuo seniausių laikų, jie, būdami tiek menininkai, tiek pedagogai, nuolat minimi mokinių, studentų, tad nori nenori subtiliai turi išlaikyti pusiausvyrą tarp dailės istorijos tąsos ir savo nevaržomų vizijų. Štai Alfonso Vilpišausko vienas pagrindinių tapybos leitmotyvų – „Motina ir vaikas“ – parodoje sužiba kitokiais brūkšniais ir potėpiais, tiksliau, dažai dabar tepami nebe teptuku, o plačiomis juostomis mentele, spalvos čaižiai smūgiuojasi tarpusavyje ir tik gerai atpažįstamos diagonalės leidžia spėti, kad tai – kelius dešimtmečius autoriaus saugomas, prisimenamas ir nuolat atnaujinamas vaizdas.

Judita Budriūnaitė. Iš triptiko „Laiminga valanda 2“, 2013. Autorės nuotrauka

Taip pat ir Laimos Drazdauskaitės „vizuali mintis“ nenutolo nuo žalsvos gyvasties, balkšvo dangiško efemeriškumo ar akmens neišpasakyto tankio – taikliai nujausdama kiekvienos organinės ir neorganinės gamtos dalelytę, tapytoja vis labiau „įsisuka“ į ūkus, kaitalioja svarbaus vs nesvarbaus reikšmes, t. y. praleidžia nebereikšmingus pirmaplanius objektus ir akcentuoja tolumas, visas plokštumas užliedama žiedadulkėmis suvilgytais fonais.

Kiti tapytojai – Audronė Petrašiūnaitė (g. 1954 m.), Antanas Obcarskas (g. 1958 m.), Eglė Velaniškytė (g. 1958 m.), Pranas Griušys (g. 1955 m.), dešimtmečiu vėliau baigę mokslus ir grįžę į Kauną po studijų, turi panašią lemtį – ne tik tapyti, bet ir mokytojauti jaunesniesiems kolegoms. Jeigu tai daro ne mokymo įstaigoje, kaip, pavyzdžiui, Eglė Velaniškytė, tai vis tiek jos meno pasaulis persmelktas edukacija ir mokytojo bei mokinio santykiais (turiu galvoje muziejuje rengiamus edukacinius užsiėmimus vaikams). Jos paveikslai iškalbingi, kaip ir lietuvių dailės istorija – kiekvienas potėpis čia turi giminingų ryšių su medinių skulptūrėlių drožimu, spalvų gama sausa, kaip išdžiūvęs, pasiruošęs kažkam kitam, nei gyvenimo prigimčiai, medis, o figūros pozuoja ir primena klasikines tapybos istorijas, tad nenuostabu, kad pavadinimai, tarsi edukacinis žaidimas, primena tai.

Jūratė Jarulytė „Neracionalūs pjūviai VIII“, 2014. Autorės nuotrauka

Antanas Obcarskas ar Audronė Petrašiūnaitė pakeitė savo tapybines pozicijas jau seniai: tiek peizažo, tiek interjero metafizikas išmainę į atskiras iškalbingas linijas, sukūrę lengvai juos atpažįstamus, bet sunkiai perprantamus naujus plotus. Tai kitokios tapybos plotai, prie jų dar turi priprasti akis, palyginti ir nusekti tolyn žvilgsnis, kol pradėsime įtarinėti, kad taip iš linijų konstruojamos struktūros, tai tie patys potėpiai, suvirpinantys matymo akiratį.

Šalia šio būrio tapytojų parodoje nematyti Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio (g. 1955 m.), kurio paveikslai turėtų konfrontacijų su visu dailės istoriniu šleifu.

O Judita Budriūnaitė (g. 1955 m.) ar Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (g. 1958 m.), to paties dešimtmečio tapytojos, dažniausiai visgi minimos kartu su Aušra Andziulyte (g. 1961 m.) ir Aušra Barzdukaitė-Vaitkūniene (g. 1962 m.). Mat visiškai skirtingos dailininkės, kažkada susikūrusios kaip jaunų tapytojų grupė „Keturios“, pakeitė Kauno dailės istorijos kryptį ne stilių ar žanrų inovacijomis, o plačiau – semantikos prasme. Nuo tada moterų pavardžių parodinėje miesto veikloje gausėjo ir dažnėjo, nes „Keturios“ kasmet mindavo pagrindinių galerijų slenksčius, nešinos sava tapyba. Dabar tai – savaime suprantamas dalykas, kad moterys tapytojos gauna sales ir eksponuoja savo kūrinius, tačiau tą „savaime suprantamo dalyko“ maištingą pradžią verta prisiminti.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė „Paribio portretai. Šypsenos žymė“, 2014. Autorės nuotrauka

Prie Gintauto Vaičio (g. 1965 m.) ir Rolando Karaliaus (g. 1962 m.) tapybos esame įpratę matyti (ar lyginti) Aistės Juškevičiūtės (g. 1963 m.), Ramunės Staškevičiūtės (g. 1965 m.) kūrinius, kurių šioje rinktinėje nėra. Visi jie irgi sudaro grupę, atėjusią su „naujomis tiesomis“ į tapybą, sugrįžę po Vilniaus dailės akademijos vaizduojamųjų mokslų į Kauną, jie buvo bene paskutinieji, kurie turėjo Kauno meno mokyklos pagrindų ieškoti ne savame mieste, o sostinėje.

Iš tokių ieškančiųjų dailės paslapčių tarp Kauno ir Vilniaus atskirai dar galima paminėti Arvydą Martinaitį (g. 1971 m.), kurio tapyba nesigrupuoja su jokiais bendraamžiais, bet veikiau su mokytojais: Aušra Barzdukaite-Vaitkūniene, Povilu Ričardu Vaitiekūnu (g. 1940 m.). Bet menininkas turi savo tapybos supratimą, ir jį turi kaskart įrodinėti, kaip ir kiekvienas gimęs kelių kartų menininkų šeimoje.

Po šių tapytojų atėjo nauja karta, kurie su vizualiaisiais menais susipažino Tapybos katedroje tuometiniame VDA Kauno dailės institute, ilgą laiką vadovaujant Arūnui Vaitkūnui (1956–2005). Jeigu anksčiau labai skyrėsi studento ir profesionalaus menininko statusas, tai šių menininkų studijų laikais atsirado nauja tendencija – tapytojo Arūno Vaitkūno dėka jaunieji tapytojai pradėjo produktyviai kurti ir eksponuoti kūrinius dar būdami studentais, rengė parodas kartu su dėstytojais ir atskirai. Jie aktyvūs ir šiandieną – pradėję nuo lokalinio vieneto, pasaulį pažino per įvairias plastines išraiškas, formas, objektus, neužsikoncertavo molberto ir plenero ribose. Tai – Jūratė Jarulytė (g. 1974 m.), Agnė Jonkutė (g. 1974 m.), Židrija Janušaitė (g. 1973 m.), Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė (g. 1977 m.), Agnė Liškauskienė (g. 1976 m.), Saulius Paliukas (g. 1977 m.) ir kiti.

Židrija Janušaitė. Iš ciklo „Nurimęs protas. Susitikimai“, 2013. Autorės nuotrauka

Iš jaunųjų tapytojų Alonas Štelmanas (g. 1978 m.) ir Ausma Bankauskaitė (g. 1980 m.) galbūt labiausiai išlaikė savo rankose seną, šiek tiek apsitrynusį, bet nutrūkti neketinantį ekspresijos siūlą, vinguriuojantį per šimtmetį dar nuo postarsininkų laikų.

Yra ir dar jaunesnių menininkų, kurie nuo tapybos nesitraukia nė per žingsnį, t. y. jų meninė kūryba įvairėja geometrine progresija, jie pasinaudoja tiek tradiciniu paveikslu, tiek tuščia sale, pavyzdžiui, Povilas Ramanauskas (g. 1987 m.), Rosanda Sorakaitė (g. 1988 m.). Bet tiek jie, tiek jų bendraamžiai – Milda Gailiūtė (g. 1984 m.), Ignas Gleixner (g. 1984 m.), Milda Šležaitė (g. 1985 m.) – kuria tapybai priklausiančias seklumas ir gylius, apibendrinimus ir simbolius, meno problemas pasirenka matyti tik per tapybos prizmę, ir tokiems menininkams priskiriama, bent dabar, bent šioje parodoje – miesto tapybos istorijos tąsa.

Vien tik peržvelgus dalyvių pavardes, kyla kelios mintys, pirma, kad neabejotinai yra į ką pasižiūrėti šioje parodoje, pasimėgauti mėgstama tapytojų kūryba (be to, žinant, kad jie parodys naujausius savo kūrinius). O antra, kad bet koks sąrašas nebūna tobulas ar išbaigtas ir kai kurie jame atras trūkį, t. y. nepamatys tų, kuriuos norėjo pamatyti. Nors dėl jauniausios kartos menininkų nevertėtų jaudintis, nes tik dėl jų sąrašas turėtų būti be pabaigos.

Visos šios mintys – tik pradžia. Tapybos mėgėjai seniai laukė tokios šių dienų kontekstą klasikinėje dailės šakoje – tapyboje – reprezentuojančios parodos. Todėl ir kalbų dar bus, tikėkimės, daug, be nuobodžiaujančio tono, su smalsaujančiu įžvelgimu.

Paroda „Prieš / Po / Dabar“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugpjūčio 9 dienos.

Kamane.lt logotipas (mažulytis)