Ar dar pamenate, ką pirmiausia padarė dabartinis popiežius, kai buvo išrinktas Romos Katalikų Bažnyčios vadovu? Jis visus tikinčiuosius pakvietė kartu leistis į bendrą kelionę. Tikėjimo kelionę.

Ir iš tiesų ilgai laukti nereikėjo, kad pastebėtume – žodį kelionė popiežius mėgsta ir gana dažnai vartoja. Pranciškus dažnai savo kalboje vartoja ir kitus žodžius, tokius kaip kantrybė ir sugedimas. Bet šįkart aš susitelksiu ties žodžiu kelionė. Nes, dažnai kartodamas šį žodį, popiežius tokiu būdu nuo jo nupūtė istorines dulkes ir vėl iš naujo jį aktualizavo dvasinio gyvenimo kontekste.

Tai – svarbus momentas. Ir išmintingas žingsnis. Mat Biblijoje kelionės motyvas yra dažnas ir reikšmingas. Kad tuo įsitikintume, prisiminkime mūsų tikėjimo protėvį Abraomą, kurio bičiulystė su Dievu prasideda nuo to, jog Viešpats jį ragina iškeliauti. Taip pat ir Jėzus Kristus Naujajame Testamente apie save sako, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tad aš trumpai noriu pasidalinti tuo, ką patyriau ir išgyvenau reflektuodamas žodžius kelias ir kelionė.

Man regis, kad kiekvienas iš mūsų į savo dvasinį gyvenimą ir tai, kas su juo ir jame vyksta, turėtume žvelgti kaip į kelią, kuriuo keliaujame visą savo gyvenimą, tačiau kiekvieną dieną vis iš naujo. Kiekvieną dieną mes turime trupam atsitraukti į tylų maldos užutėkį, kad atnaujintu žvilgsniu pamatytume save ir įvertintume savo situaciją. Tada vėl turime sugrįžti į gyvenimo tikrovę ir gyventi iš visų jėgų...

Kaip materialiame pasaulyje, taip ir dvasiniame gyvenime, kelių yra daug. Tačiau mes gyvenam tik vieną kartą ir privalome keliauti tik vienu taku. Neįmanoma vienu metu keliauti dviem skirtingais keliais – taip niekur nenukeliausim.  Dėl to skirtingi vienuolynuose gyvuojantys dvasingumai, skirtingi šventųjų gyvenimai mums yra pavyzdžiai ir tiltai, jungiantys dviejų egzistencijų krantus – tarp žmogaus ir Dievo. Ir nė vienas iš šių kelių nėra kuo nors geresnis ar pranašesnis – tai tik priemonė, skirta pasiekti tikslą, kuris mus, visus tikinčiuosius, sujungia siekiant numalšinti patį giliausią mūsų prigimtyje slypintį troškimą – gyvenimą vienybėje su Dievu. Tačiau nereikia mėgdžioti šventųjų gyvenimų, nes Dievas kiekvienam iš mūsų turi paruošęs po užduotį. Ir jei mes ją teisingai suprantame ir įgyvendiname, tada gyvenimo knygoje rašome savo šventumo istoriją.  

Iš tiesų ši dvasiniame gyvenime egzistuojanti tikrovės įvairovė mums leidžia prisiliesti prie kiekvieno žmogaus prigimtinio unikalumo. Taip pat suteikia galimybę patirti kūrybingą Dievo santykį su žmogumi. Ir, žinoma, tampame liudininkais Dangiškojo Tėvo, kuriam nėra svetimi mūsų gyvenimai, kad ir kokie vingiuoti ir nelygūs jie būtų. Svarbiausia, kad savo gyvenimo kelyje atvira širdim ieškotume Dievo. Kad puoselėtume dvasinį pastabumą ir išmintį, nes mums to reikia atpažįstant Dievo veikimą kasdienybėje. Taip pat ne ką mažiau reikia turėti ir drąsos, kad būtume pajėgūs atsiliepti į Jo kvietimą. Nes tikėjimas į Dievą – tai kelionė per gyvenimą su Dievu. O juk net ir trumpiausioje kelionėje visada nutinka įvairiausių netikėtumų. Jų būna įvairių. Tam, kad juos įveiktume ir toliau keliautume, dažnai privalome rizikuoti.

Labai svarbu, kaip mes savo dvasinėje kelionėje įvardijame nuotykius, kurie mus ištinka. Pasirinkta laikysena padeda mums užmegzti santykį su tais nuotykiais. Vieni juos vadina nesklandumais ir sunkumais, sukeliančiais kančią. Kiti juos įvardija kaip išbandymus ir iššūkius. O dar kiti – dovanomis. Kad ir kaip mes įvardysime tuos netikėtumus – svarbiausia, kad jie mus augintų kaip dvasines asmenybes. Ugdytų ir brandintų. Išgrynintų mūsų kelionės intenciją.

Savo dvasinėje kelionėje niekada nesame vieni. Net žmonės, ieškantys Dievo vienatvėje, buriasi į uždarus vienuolynus ir gyvena kartu. Nes žmogus iš prigimties yra sukurtas kaip santykio būtybė. Taigi, bendrakeleivių vaidmuo mūsų dvasinėje kelionėje yra labai svarbus. Sunkiais momentais mes į juos galime kreiptis pagalbos ir palaikymo. Tačiau mūsų kelionėje esama laikotarpių, kurių metu keliaujam be savo tikėjimo bičiulių. Tai – dvasinės dykumos momentai. Dykuma – išbandymų ir ištvermės mokykla. Joje apstu pagundų. Pagunda – nuodėmės sesė dvynė. Nuodėmė yra tarsi miražas, kuris klaidina ir suteikia netikrą viltį.

Baigdamas savo minčių dėlionę linkiu sau ir jums niekada nepamiršti, kad žodžiai kelias ir kelionė reiškia judėjimą, veiksmą, kaitą. Keičiasi mūsų kelionėje iššūkiai ir išbandymai, tačiau dvasinio gyvenimo pjesės pagrindinė siužeto gija lieka ta pati – mūsų asmeninio ir glaudaus santykio su Dievu istorija.