Pirmą sykį Londone atsidūriau maždaug 1995 metais. Skrydis iš Izraelio gana ilgas. Mano bendrakeleivis pašnekovas Čarlis, nedidukas, nuolat besišypsantis Argentinos žydas, kurio tikras vardas Carlos, pasakojo man apie savo argentinietišką gyvenimą, aš nelikau skolingas, ir netrukus Čarlis jau mokėjo teisingai pasakyti „Lita“ ir „Vilna“.

O aš, pasakodamas jam apie savo lietuviškąją gyvenimo dalį, vis nuklysdavau mintimis į galutinį mūsų kelionės tašką – negalėjau patikėti, kad pagaliau pamatysiu Londoną. Ne knygoje, ne kino ar televizoriaus ekrane – tikrų tikriausią Londoną. Tą, apie kurį mums pasakojo Kajeckaitė, vėliau – Brakas, Kasiulaitienė, Kulvietienė, Sikorskienė, Pūrienė, kiti mokytojai. Tą, po kurį, berods, šeštos, o gal aštuntos klasės vadovėlio puslapiais mus vedžiojo anglų kalbos mokytojai.

Atvykome į Hytrou (Heathrow) vėlai vakare, viešbutį pasiekėme beveik vidurnaktį.

– Ryt septintą – pusryčiai, aštuntą – taksi ir į susitikimą, – murmėjo Čarlis. – Labanakt.

– Labanakt, Čarli, iki rytojaus.

Miegoti ėjau kiek nusiminęs, nes išsvajotojo Londono temačiau gatvių žibintus. Nieko, pagalvojau, ryt atsigriebsim.

Cab'o vairuotojas keliskart perklausė adreso ir pajudėjo. Gyvenome mes netoli Grinvičo parko, o susitikimas buvo Pikadilio cirke (Picadilly circus) – mano džiaugsmui nebuvo ribų ir aš vis nesustodamas tauškiau:

– Čarli, žiūrėk, kitoje Temzės pusėje turi būti Shakespeare’o „Globe“ teatras, o dabar už to posūkio turėtume pamatyti Bakingamo rūmus, o tada… – vis pyliau kaip žirnius.

Susitikimas baigėsi sutarties pasirašymu, mūsų laukė ilga kelionė atgal į Hytrou ir mes abu jautėmės ganėtinai pavargę. Nieko negali būti slogiau nei du pavargę tylintys žydai.

– Klausyk, Sergejau, – galop prabilo Čarlis, išlenkęs trečdalį Guinesso pintos oro uosto aludėje – kiek kartų tu buvai Londone?

– Tai mano pirmas kartas, Čarli, – atsakiau nedelsdamas.

– ?????

– Pirmas, o ką? – nesupratau jo nuostabos.

– Klausyk, tu be normalios mokyklos dar baigei ką nors KGB? Tu Londoną geriau už cabbie pažįsti? – paklausė visiškai rimtai.

Kitos dvi pintos Guinesso buvo skirtos odei Salomeikai ir jos anglų kalbos mokytojams. Antraip Čarlis būtų šventai įsitikinęs, kad jau šeštoje klasėje mokytojas Brakas, buvęs Sibiro tremtinys, ruošė mus tapti kagėbistais – Londono gidais.

Ir jei kas nors sugalvotų keisti S. Nėries gimnazijos pavadinimą, tai ją vadinti reikėtų taip, kaip ją vadina tūkstančiai ją baigusių ir po pasaulį pasklidusių jos mokinių – Sa-lo-mei-ka. Oficialiai. Be jokių, taip sakant, balvonų. Ir poetė, manau, nesupyktų – lai lieka literatūros pagerbta.

O šiaip aš tik norėjau pasakyti, kad my name is Serioža. Unfortunately I do not live in Vilnius anymore. But I love Vilnius very much. And I am not nine anymore either. And thanks to my old English teachers I can still walk you not only through the streets of Vilnius, but also through the streets of London. Not to mention that we, the graduates of famous Salomeika can easily cite Burns and Shakespare. And now, like many years ago I have to say „good night“.