Sauliaus Vasiliausko nuotrauka

„Tie, kas tiki tauta, iš esmės yra tikintieji savo karta.“

„Tauta – tai karta, su kuria mus sieja bendri pasakojimai, vaidmenų ir dainų tekstai, siužetai ir humoras.“

Leonidas Donskis

Alantoje vykusio Santaros-Šviesos suvažiavimo pabaigoje tradiciškai nuskambėjo „Tautiška giesmė“. Įdomu, kaip jautėsi ją giedantieji (ypač žodžius „didvyrių žemė“, „stiprybę [...] iš praeities semia“,  „vienybė težydi“ ir pan.)? Kaip ji atlikta – garsiai ir iškilmingai ar tyliai ir vangiai, kiek nedrąsiai žvilgčiojant į aplinkinius? Kaip himną giedojo vyresnioji, kaip – už Atlanto gyvenimus susikūrusi, o kaip – nepriklausomybės šviesoje augusiųjų karta? Ar tarp jų giedojimų – Vinco Kudirkos kūrinio reikšmių supratimo – neįžvelgtume skirtumų?  

Tautos kategorija globaliame pasaulyje kaip niekad problemiška, padengta įvairių konotacijų sluoksniu[1] . Pokolonijinių studijų teoretikas Homi K. Bhahba teigia, esą nūdien naivu kalbėti apie vientisą tautinę tapatybę – įvairių valstybių piliečiai išsibarsto po pasaulį, mimikrizuojasi į naują aplinką, veikia skirtingų kultūrų sandūroje, todėl vadintini mišrūnais. Kyla klausimas, ar dar yra, kas juos jungia, pvz., kas visus giedojusius himną Alantoje leistų vadinti vienos tautos nariais?

Didžiajame lietuvių kalbos žodyne tauta aiškinama kaip įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Rodos, kad kalba, istorija, kultūra – pagrindiniai tautos dėmenys. Juos galima subendrinti, suskliausti į vieną – pirmąjį: kalboje slypi tautos istorija ir kultūra[2] , bent jau tokia, kokia ji buvo. Jei kalba visai nustoja kisti, jei ji laikosi atskirai nuo visuomenės, kultūros pokyčių, artėjama kalbos, o kartu ir tautos, išnykimo link.

Fenomenologas Algis Mickūnas pabrėžia lietuvių kalbos išskirtinumą. Anot Ohajo universiteto profesoriaus, mūsų liaudies dainose pasakojama ne apie tai, kaip mergelė ar bernelis žiūri į saulę, bet pačios dainos tarsi apgyvendina / įsteigia saulę, mėnulį, paukščius, biteles ir kt. Lietuvių kalba nekalba apie pasaulį, ji tiesiog kalba pasaulį. O kas jame užfiksuota? Kaip šios pasaulėvaizdžio fiksacijos veikia mus šiandien? Kokią įtaką jos turi mąstymui, vertybių ir elgesio normų formavimuisi? Tai neretorinis, įvairių mokslininkų (ne tik lingvistų) darbuose svarstomas klausimas.

Europoje „bendrine“ komunikacijos priemone tapus anglų kalbai, atsivėrė naujos galimybės ja komunikuojantiesiems – jaunimas ėmė ieškoti geresnių, praktiškesnių (iš)gyvenimo variantų. Tačiau ar būnant kitoje (svetimoje) erdvėje ilgainiui neužklumpa ilgesys – kalbos, ja kalbančiųjų ir mąstančiųjų bendruomenės, gimtinės ilgesys? Arvydas Šliogeris vartoja filotopijos sąvoką – prisirišimą prie vietos, kurioje formavaisi; sugrįžimą į erdvę, kurioje iš tiesų jautiesi savimi, tą pačią savosios egzistencijos vietą. Ar kiekvienas tokią turi? Kokią jaunimo dalį sudaro ir nuo jos, ir nuo savo kultūros, istorijos tolstantys vien tik saviraiška besirūpinantys kosmopolitai? Ar jiems nedaro jokios įtakos lietuvių literatūros kanonas (nuo Donelaičio, Žemaitės iki R. Granausko, J. Apučio, N. Niliūno, M. Martinaičio ir kt.), naujai lietuvišką pasakojimą interpretuojantys autoriai (pvz., M. Ivaškevičius, P. Pukytė)? Ar jų ne(be)veikia prosenelių ir senelių patirtys: skirtingais laikotarpiais verbalizuoti ir neverbalizuoti laiškai iš tremties, rezistencijos, emigracijos vietų? Ar jie gali „pasislėpti“ nuo trauminių tautos pasakojimo segmentų? Ar jaunas žmogus, prisimenant viešą Vytauto V. Landsbergio pasvarstymą,  jau įsisąmonino komplikuočiausius, jautriausius tautos istorijos momentus, priėjo prie išvadų (kokių?) ir ėmėsi kurti naujas istorijas?   

Mąstydamas apie tai, klajojau Czesławo Miłoszo gimtinės – Šetenių – pievomis. Miłoszo, kaip kartais sakoma, – dviejų tautų poeto. Rašytojo, kuris, 1980-aisiais atsiimdamas Nobelio premiją, džiaugėsi augęs mitų ir poezijos žemėje, didžiavosi gimęs krašte, kuriame „gamta yra žmogiška, lygiavertė žmogui, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir įvairios religijos“... 2011-aisiais „Literatūros salų“ Lenkijoje metu kažkas paklausė vietinių: ar Milošą laikote savo valstybės piliečiu? Bendraamžis atsakė: Mums nesvarbu, kurios tautos atstovu jį laikysime. Mums svarbu tai, ką jis paliko.

Ką palieka / paliks Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusieji? Kaip tai bus suprantama ateities kartoms? Ar palikime bus įaustas lietuviškas kalbėjimas? Ar vėlesnioji karta suvoks jo turinį, ar norės jį (at)pasakoti? Kas jie bus – tautos ar pasaulio piliečiai? O gal įmanoma šių dviejų tipų sintezė?  

Gerėdamasis Isos slėnio paslaptimi, ruošiuosi atsakyti.

---

[1] Papildomų atspalvių jam, deja, prideda ir radikalūs naci(onali)stiniai bruzdesiai.  

[2] Kad įsitikintum, pakanka pasklaidyti didįjį (taip pat palyginimų, frazeologizmų ir kt.) žodyną.