Alfonsas Nyka-Niliūnas. Baltimorė, JAV. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Aš vis tebesimokau
Savo paties istorijos iš niekad
Neparašytos knygos,
Kurios lapus
Kažin kas ciniškai plėšo
Iš pabaigos.
Turiu skubėti,
Nors visko ir nesužinosiu.

1973

(Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Mokinys“, Aidai, 1979, Nr. 1)

Poeto Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimas bei kūryba unikali. „Jis nepaprastas asmuo, jame slypi kažkokia paslaptis, į kurią maga bent kiek įsiskverbti. Bet tai labai sunku. Nesijaučiu toli pažengęs“, – teigia filosofas Arūnas Sverdiolas. Su juo kalbamės apie išskirtinę A. Nykos-Niliūno asmenybę ir jo gyvenimo projektą.

Šiemet vykusiame Santaros-Šviesos suvažiavime nagrinėjote A. Nykos-Niliūno gyvenimo projektą. Pasitelkėte „Dienoraščių fragmentus“. Tai nėra tipiški dienoraščiai, kuriuose galima atsekti biografinius įvykius, o unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai bei asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, žmogiškosios situacijos filosofinio apmąstymo fonas...

Nykos-Niliūno dienoraštis – ypatingas tekstas. Nežinau, ar kas pastebi, kad tai bene didžiausias lietuvių literatūros kūrinys – 2000 puslapių prozos. Ir turbūt ilgiausiai rašytas – net 74 metus. Jame užfiksuota labai daug sąmoningo gyvenimo pėdsakų. Kai Nyka-Niliūnas mirė, buvo išleistas plonytis paskutinis „Dienoraščio fragmentų“ tomelis. Šis dienoraštis kaip jūra – gali judėti bet kuria kryptimi, ieškoti ir atrasti įvairiausių dalykų. Kai nusprendėme šiemet Santaros suvažiavime pusdienį paskirti Nykai-Niliūnui, savo pranešimo tema galiausiai pasirinkau tai, ką pavadinau jo gyvenimo projektu. Gyvendami kone kas akimirką užbėgame mintimis į tolesnę ar visiškai artimą ateitį, numatome labai svarbius ar visai smulkius dalykus ir šitai vienaip ar kitaip kreipia mūsų gyvenimo eigą. Šiuos projektavimo elementus ir mėginau išryškinti, iš naujo persiskaitęs „Dienoraščio fragmentus“.

Evgenios Levin nuotrauka

Teigėte, kad ypatingas A. Nykos-Niliūno gyvenimo bei kūrybos siekis yra savasties sauga. Rašytojas šalinosi viešumos, oficialių renginių, netgi beveik niekad viešai neskaitydavo savo eilėraščių. Kodėl?

Jis pats vis iš naujo grįžta prie šio klausimo. Tai nebuvo vien tiktai psichologinis dalykas. Mačiau Nyką-Niliūną, kai 1998 metais jam buvo įteikiama Nacionalinė premija, taip pat mačiau Juozo Saboliaus dokumentinį filmą apie Nykos-Niliūno vakarą Rašytojų sąjungoje – jo akys buvo visiškai ramios, jis nebuvo „prispaustas“ žmonių gausos. Manau, kad tas šalinimasis turėjo sudaryti jo kūrybos sąlygas. Jis matė ir suprato, kad gali susikaupti ir kurti tiktai būdamas vienas. Jam reikėjo labai daug vienumos, kad galėtų įsigilinti į save. O kartu ir į pasaulį, nes jam rūpėjo ne tiek savasis ego, kiek tai, kas sava. Jo atveju ši savasties sritis buvo nepaprastai didelė, aprėpianti visą pasaulį. Kaip jis keliskart užrašė dienoraštyje: „Už mano lango matosi visas pasaulis.“ Visa ši pasirinkta plati perspektyva jam buvo reikalinga.

Dienoraštyje atsiskleidžia daug šalinimosi ir atsitraukimo taktikų. Daugelis socialinio gyvenimo formų jam atrodė tiesiog absurdiškos, pavyzdžiui, ceremonijos. Kai gavo išeivijos literatūrinę premiją, nenorėdamas eiti jos atsiimti, paprašė jį pavaduoti Juozą Girnių. Ypač jaunystėje jo pasisakymai apie tai patetiški, labai jaunatviški, ne visada tobulo stiliaus. Šie jaunystės sąmoningi pasirinkimai pamažu kristalizavosi į įpročius, tų pačių judesių kartojimą. Nyka-Niliūnas buvo labai nuoseklus, iki pat pabaigos laikėsi šios šalinimosi taktikos ir išliko labai susitelkęs savyje.

Skaitytame pranešime minėjote, kad jo vienatvėje galima įžvelgti euforinį, narcizišką džiaugsmą. Bet jis taip pat rašo, kad reikia išmokti gyventi vienam, be jokios auditorijos. Ar tos visą gyvenimą išlaikytos disciplinos užteko? Ar tai buvo tinkamas pasirinkimas?

Tai du labai skirtingi dalykai. Vienas – tas narciziškas džiaugsmas, suvokiant save ir džiaugiantis savimi. Jis gana retas ir daugiausia pasireiškė Nykos-Niliūno jaunystės metais. Tokia euforiška būsena retkarčiais būna duota, „dovanota“, bet pats jos negali susikurti. Visai kitas dalykas yra disciplina, kai žmogus supranta, kad turi paruošti savo vienatvę ir nuosekliai ją saugoti, nes jinai jam gyvybiškai svarbi. Tai jau yra darbas, sąmoninga pastanga. Čia ir prireikia, kaip jas vadinu, šalinimosi technikų. Nykos-Niliūno jaunystei būdinga narciziška euforija, brandai – pastanga, na, ir įpročiai.

Ar tai buvo „tinkamas pasirinkimas“, dievai težino. Nyka-Niliūnas buvo ir jo poezija yra tokia, kokie jie buvo ir yra, šitokio gyvenimo projekto dėka.

Citavote A. Nyka-Niliūną: „gyventi sau ir su savimi“, „kalbėti tik apie save“ ir „savo paties žodžiais“. Kokią prasmę tai turėjo jo gyvenime, kūryboje?

Šie pasisakymai kaip tik tiesiai veda į jo kūrybą: ji turėjo būti „apie save“, savo paties patirtį ir „savo paties žodžiais“, poetiškai tą patirtį išreiškianti. Poetui svarbiausia kalbėti savo paties žodžiais. Tai nėra toks paprastas dalykas, kaip gali pasirodyti. Kalbėti savais žodžiais anaiptol nėra lengva.Poetas kažin kaip pirmapradiškai, labai tiksliai surasdamas žodžius, įvardija dalykus, kurie patys savaime vardų neturi, o ne tiesiog pasako tai, ką kiekvienas gali pasakyti anonimiška kasdiene kalba: „Štai durys, štai spinta, o ten saulėlydis.“ Tuomet viskas būna tiesiog bendrybės ir banalybės.

Kartą Nyka-Niliūnas, kuris šiaip jau gyveno labai sėsliai, trumpam atvažiavęs į Europą apsilankė Londone, Paryžiuje, Italijos miestuose, visur apžiūrinėjo paminklus, ėjo į muziejus. Manytum, tai turėtų būti nauja, gyva, svarbi patirtis, nes jam visą laiką labai rūpėjo plastiniai menai. Tačiau jo pastebėjimai toje dienoraščio vietoje darosi banalūs, tokie pat kaip kiekvieno turisto. O tada, kai jis rašo apie savo paties, savastinius dalykus, yra visai kas kita. Bet šiuos dalykus jis galėjo rasti ne tiesiogiai dairydamasis aplink ir užsirašydamas, ką mato, bet prisimindamas, sugrįždamas į praeitį. Nykos-Niliūno žvilgsnis daugiausia buvo nukreiptas į praeitį.

Svarbu paminėti tai, ką pavadinote savitiksle savikūra. Kaip ją suprantate?

Savitikslė savikūra – jau nebe narcisizmas, kai žmogus tiesiog džiaugiasi savimi. Nyką-Niliūną žavi ir džiugina dalykai, kuriuos reikia pasiekti, pažinti. Net ir dabartinė teorinė fizika ar matematika, kurios, atrodytų, labai tolimos tokiam filologiškam žmogui, koks jis buvo. Jį domino daugybė žinijos sričių, jis gilinosi į daugelį iš jų. Savitiksliškumą pabrėžiau būtent todėl, kad visa tai dalykai, kurie gali laikytis tiktai patys savimi. Jie negalėjo būti nei naudingi, nei reikalingi, nei pritaikomi jo asmeniniame akiratyje.

Nykos-Niliūno gyvenimo projektas nepaprastai retas mūsų kultūroje tuo, kad jis puoselėja save ne kaip jau esantį asmenį (tokių narcizų turime tiek ir tiek, be to, jų sparčiai daugėja mūsų mėgavimosi visuomenėje), bet tokį, kokį dar tik reikia padaryti. Dėl to savikūra, nuolatinė savęs kūrimo pastanga. Jo domėjimasis ir gilinimasis nebuvo ir tiesiog savišvieta.Jį žavėdavo įvairiausi dalykai, jis eidavo jų link ir siekė juos pažinti, suprasti, kas tai.

Nyka-Niliūnas manė, kad iš šio savitikslio žinojimo turi išaugti jo poezija ir jis pats kaip poetas. Tai unikalus jo bruožas: kažin ar Lietuvoje atrastume dar vieną tokį poetą ar menininką. Tokiai žinojimu paremtai savikūrai jis skiria didžiulį dėmesį. Nykai-Niliūnui iki pat senatvės buvo būdinga tai, ko mokė Plotinas – visą gyvenimą kalti savo statulą, save kaip statulą. Jaudinantis dalykas, kad būdamas gal 70-ties metų, jis užsirašė, jog turi išmokti šito ar ano. Yra toks šiek tiek komiškas Platono personažas – senelis, kuris kartu su Sokratu dalyvauja svarstymuose apie tai, kas yra teisinga elgsena, ir vienas iš dalyvių patraukia jį per dantį – „kada gi jis ruošiasi elgtis teisingai?“

Minėjote, kad A. Nyka-Niliūnas domėjosi įvairiausiais dalykais, buvo smalsus, norėjo daug ką išbandyti. Be abejo, labai svarbų vaidmenį jo gyvenime vaidino knygos. Ar galime jį laikyti eruditu?

Tai labai tikslus žodis – jis buvo tikras eruditas. Italai turi gerą žodį tokiems žmonėms apibūdinti – „dilettanti“. Lietuviškas „diletantas“ yra degradavęs, jis reiškia kone nemokšą, bet iš tiesų tai žinojimo mėgėjas, žmogus, kuris išmano dalyką ne kaip tam tikros srities specialistas, bet būtent kaip tas, kuris jį mėgsta. Žinoma, tai iš Renesanso kilęs reiškinys. Nykai-Niliūnui tai nepaprastai būdinga. Kalbant apie savitiksliškumą, džiaugsmas kyla iš pažinimo. Jis buvo eruditas labai įvairiose kultūros srityse ir sugebėjo šia erudicija remtis, savarankiškai ir tiksliai spręsdamas apie atitinkamus reiškinius.

Jis buvo ir literatūros kritikas. Visuomet turėdavo aiškią nuomonę ir teigė, kad intelekto plotme daugumos nuomonė nieko nereiškia. Ar jo vertinimai visuomet būdavo labai asmeniški?

Čia išsiskiria du dalykai. Vienas iš jų – sprendimo griežtumas ir bekompromisiškumas. Ne tiktai savo dienoraštyje, bet ir literatūros istorijos bei kritikos darbuose Nyka-Niliūnas viską vertino labai griežtai, vadovavosi kriterijais, kuriuos galima pavadinti net absoliučiais.

Kai kartu suHenriku Radausku jie beveik žaisdami kūrė idealią lietuvių poezijos antologiją, nė vienam poetui neskyrė daugiau kaip dešimt eilėraščių. Jie ginčydavosi dėl kiekvieno, kartais rasdavo mažiau, nes kiti eilėraščiai turėjo vieną ar kitą trūkumą. Šitie eruditų žaidimai vykdavo ne su knygomis rankose, bet vaikštinėjant po parką per pietų pertrauką Kongreso bibliotekoje, kurioje abu dirbo, nes abu jie viską puikiai mokėjo mintinai. Perrinkinėti galvoje ir atrinkinėti, kas tobuliausia, reikia didžiulės erudicijos. „Dienoraščio fragmentuose“ yra ne vienas toks idealus rinkinėlis. Gal koks leidėjas ryžtųsi ir išleistų mažutes knygeles?

Net ir paprasčiausiose naujų knygų recenzijose Nyka-Niliūnas buvo labai reiklus ir rašė, kad literatūros kritikoje nėra vietos gailesčiui, o tiktai tiesai. Lietuvių kultūrai jis taip pat nedarė jokių nuolaidų, lietuvių autorius vertino lygiai taip pat, kaip ir kitų tautų rašytojus. Nors jis ir buvo suinteresuotas, nors jam ir rūpėjo lietuvių kultūros reikalai. Tiksliau sakant – kaip tik dėl to. Bet tai Lietuvoje nepaprastai retas, beveik nepasitaikantis dalykas.

O šalia griežtumo buvo ir asmeniškumas. Nyka-Niliūnas viską nuolat vertindavo ir sverdavo... Jis kiekvienais metais vis iš naujo įvertindavo Heinrichą Heinę, kurį labai mėgo. Pasverdavo kūrinius, jų autorius ir užsirašydavo, kad jo „vidinėje biržoje“ pakilo arba nukrito kieno nors akcijos (paprastai jos krisdavo). Jaunystėje jis labai mėgo Ernstą Theodorą Hofmanną, bet kartą užrašė: „Nustebau, kad Hofmanno akcijos taip smuko.“ Panašiai jam „devalvavosi“ Marco Chagallo paveikslai. Tai svarbios smulkmenos, nes jos rodo, kad tokie sprendimai nebuvo jo savivalės dalykas – kaip nori, taip ir įvertini. Jis įsiklausydavo į save, į tai, ką rodo jo vidinis kamertonas. Spręsdavo jo vidinė instancija, kaip aš šitai vadinu, o jis tik konstatuodavo, koks tas sprendimas tam tikru metu yra, bet negalėdavo į jį kištis.

Vertinimas vis iš naujo ir sugrįžimas atgal. Kaip Jūs įvardijote Santaros suvažiavime skaitytame pranešime – retrospekcija. Poetas vis pasirenka šį kelią: išsako neigiamą santykį su dabartimi ir visąlaik sugrįžta į praeitį...

Įprasta laikyti, kad projektas yra esmiškai susijęs su ateitimi. Iš tiesų projektuoti galima žvelgiant į ateitį, į tai, ko dar nėra, ką reikia pertvarkyti, kaip pakeisti ar pačiam pasikeisti. Tačiau, man regis, projektavimo sąvoka išplėstina taip, kad ji apimtų ir retrospekciją, kryptingą dėmesį praeičiai. Nykai-Niliūnui nepaprastai būdingas šis žvilgsnis atgal, retrospekcija ir netgi paseizmas, savęs paties perkėlimas mintyse į praeitį. Kažkuriuo metu jį nustojo iš tiesų dominti dabartis, jis pradėjo laikyti ją prasta, netikusia. Kartu jis pradėjo ypač aukštai vertinti praeitį ir perkėlinėti save patį tenai. Buvo bent keli praeities laikotarpiai ar centrai, į kuriuos jis šitaip save perkeldavo. Šis žvilgsnis į praeitį pasireiškė labai anksti, po karo Vokietijoje ir net dar anksčiau, Lietuvoje, kai būdamas dar labai jaunas, jis jau pradėjo kalbėti apie grįžimą, grįžimus, prustišką praeities susigrąžinimą.

Buvote susitikęs su A. Nyka-Niliūnu 2000-aisiais metais Baltimorėje. Minėjote, kad Jums abiem besidairant po kiemą, jis kalbėjo, kad čia jam viskas yra svetima: „viskas ne taip, kaip ten...“ Ši pozicija taip ir nepasikeitė?

Nebepasikeitė. Jis vis geriau suprato, kad tikrasis jo „aš“, savasties sfera daugiausia yra praeityje, kad ji pasiekiama tiktai tenai sugrįžtant – sąmonėje ir kūryboje. Su tuo yra susijęs ir paseizmas, savęs perkėlimas į praeitį. Dabartis jo nežavėjo, nors jis rūpestingai sekdavo, kas vyksta pasaulyje, ypač literatūroje. Tai labai sunku suprasti mūsų dabartinėje, kiaurai prezentistinėje kultūroje. Dabartis šiandien laikoma ne tiktai svarbiausiu, bet ir kone vieninteliu realiu dalyku. O laukiamiausia – artimiausia ateitis, tai, kas bus ryt poryt. Todėl mums labai sunku suprasti paseizmą: atrodo, kad žmogus skęsta savo iliuzijose, tame, ko nebėra ir nebebus. Tuo tarpu Nykai-Niliūnui buvo svarbi praeities gelmė, joje jis stengėsi įžvelgti pačius sau svarbiausius, gelminius dalykus.

Nyką-Niliūną esu matęs dar du kartus. Pirmąkart – 1991 metais, netrukus po sausio 13-osios, Kazio ir Maros Almenų namuose. Žinoma, kalbos sukosi apie Lietuvą, būsimosios politinės santvarkos pagrindus. Nyka-Niliūnas laikėsi nuošalyje, daugiau klausėsi. Bet kai sentenciškai paskelbiau, kad „nuosavybė yra šventa“, jis trumpai perklausė: „Na, ar taip jau šventa?“

Antrą kartą pamačiau jį Vilniuje, per Nacionalinės premijos įteikimą. Buvo minios žmonių, drovėjausi prie jo prieiti, stovėjau prie durų laukdamas, kada jis praeis, kad pamatyčiau iš arčiau. Bet jis stabtelėjo ir nukreipė į mane pirštą – „Sverdiolas“. Prisiminė mane po trumpo vakaro prieš septynerius metus. Jo buvo nepaprasta atmintis.

Jūs teigiate, kad A. Nykos-Niliūno gyvenimo projekto lemtinga riba – tai įvykis, kuris viską pakeitė... Artimo netektis, žmonos Sandros mirtis. Kaip ji paveikė, kur link pasuko jo gyvenimo projektą?

Tai labai sunki tema, galima tik labai atsargiai bandyti prie to prisiliesti. Man atrodo, kad žmonos mirtis galiausiai sulaužė jo gyvenimo projektą. Jis dar mėgino tęsti, bet jam prastai sekėsi. Dienoraščio įrašai, kurie vis kartojasi kas keli mėnesiai po žmonos mirties, byloja, kad jis negali susitaikyti su praradimu. Nyka-Niliūnas jau kelintą kartą rašo: „Dabar. Tas skausmas dabar...“ Jis mėgino atlikti vadinamąjį Freudo gedėjimo darbą, kažkaip gyventi toliau. Bet prabėgus 3 metams po žmonos mirties, lygiai tą pačią dieną, jis užrašė, kad jis baigia dienoraštį, kad jam buvo sunku rašyti ir dar sunkiau gyventi šį laiką. Tai paskutinis įrašas dienoraštyje. Jis gyveno dar dvejus su puse metų, tačiau nežinia, kaip ir kuo, nes jo paties liudijimai nutrūksta. Kad nutrauktum dienoraščio rašymą, kuris buvo tęsiamas kone visą sąmoningą gyvenimą – reikėjo giliai rezignuoti. Apie jokį projektavimą, nei prospektyvų, nei retrospektyvų, nebebuvo įmanoma galvoti.

Dar viena neišsemiama tema – A. Nykos-Niliūno santykis su Dievu.

Nežinia, ar neišsemiama, nes, kiek man žinoma, ji dar nėra nė pradėta nagrinėti. Pirmiausia reikėtų įsigilinti į Nykos-Niliūno filosofiją, ypač į tai, kaip jis suprato gyvenimo ir kalbėjimo (rašymo) santykį, tai yra į pačią jo kūrybos filosofijos šerdį. Jis teigė, kad būtis yra tai, kas nepasirodo kalboje, apie ką negalima kalbėti, nes neįmanoma išsakyti, įžodinti, įvardyti. Toks pat yra ir Dievo klausimas: Dievas, pasak Nykos-Niliūno, yra Tas, apie Kurį nieko neįmanoma pasakyti žodžiais, Tas, kuris negali pasirodyti kalboje. Šios dvi temos – filosofinė ir teologinė – jo mąstyme yra kuo artimiausiai susijusios, gal netgi tapačios. Jau šiųmetiniame Santaros suvažiavime ketinau kalbėti apie Nykos-Niliūno filosofiją, bet kažin kaip jo gyvenimo projektas iškilo į pirmąjį planą ir tą temą užstojo. Galbūt prie jos dar prieisiu.