Rekolekcijų metu nutinka daug neįprastų dalykų. Žmonės meldžiasi, medituoja, apmąsto esmių esmę ir kartais savo mintis išreiškia netikėtu būdu. Pateikiame jūsų dėmesiui vienos rekolektantės laišką... Dievui. Savaime suprantama, su jos sutikimu. Surizikavome ir Dievo leidimo nepaprašėme...

Trumpas laiškas Dievui

Dieve, man sunku tai įsivaizduoti (ne Č. Darvino evoliucijos teorija gi!), bet vis vien tvirtai žinau esanti Tavo Didžiojo Plano dalelė. Skyrei mano gimimo metus, mėnesį, dieną ir tėvus, kai jų dar nė nebuvo šiame pasaulyje. Pradėjai mane jų abiejų kūnais. Padarei taip, kad mano graži, energinga Mama ir daug už ją vyresnis, mandagus, kultūringas Tėtis susitiktų, susituoktų ir pradėtų mane. Davei man silpną kūną, visą gyvenimą lydinčias ligas. Kodėl? Težinai tik Tu, bet esu tikra, jog taip reikėjo. Taip buvo geriausia man, nes visada duodi tik tai, kas svarbu ir naudinga.

Dėkoju Tau už viską: sunkias patirtis, per nesveikatą prarastus gabumus, jaunystėje dovanotą grožį, drovumą, padėjusį apsaugoti moralinę tvarką. Dėkoju už visas nesėkmes ir sunkumus – kiekvienas iš jų man buvo naudinga pamoka.

Ačiū Tau už tai, kad davei daug drąsos pažvelgti į savo sielos bedugnę ir įvardinti pačiai sau ten slūgsantį purvą. Tik taip galėjau nors ir labai sunkiai, lėtai imti mazgoti, šveisti save iš vidaus. Ilgas tas prausimasis...

Atėjai pas mane, nors esu blogas Tavo vaikas: nusidedu, visai mažai meldžiuosi. Nežinau, koks esi Dieve – Tėve (Sūnų ir Šventąją Dvasią įsivaizduoju gana nesunkiai), kaip atrodai, bet tai gal ir nėra svarbiausias dalykas. Man svarbi Tavo meilė. Išmokyk mane skaityti Tavo ženklų kalbą. Prašau. Ir išmokyk labiau mylėti Tave. Myliu ar bent jau stengiuosi mylėti žmones, visą gyvąją ir negyvąją gamtą, Tavo sukurtą nepaprastąjį pasaulį. Bet žmones myliu ne visus. Išmokyk pamilti man blogo linkinčius. Žinau, kad turėčiau, bet ne visada pavyksta.

Suprantu, kad prašau daug, o pastangų dedu per mažai. O juk davei man aibę dovanų: sveikatos požiūriu ilgą gyvenimą, knygų pasaulį ir jose sukauptą išmintį, žinias, grožio suvokimą, žmones, atsirandančius tarsi „iš niekur“, kai man būna labai blogai ir reikia pagalbos.

Bet vis vien atkakliai ir įkyriai prašau: išmokyk didelės meilės ir tikro gerumo. Tu gi viską žinai: kai darau gerus darbus, darau tarsi savaime, dažnai „nes taip reikia“, arba tada, kai kitus kas nors skriaudžia. O meilė? Kur meilė?!

Dėkoju už didžiausią dovaną – gyvybę, tuos ilgus pragyventus metus. Bet nekviesk kol kas manęs, leisk dar pabūti čia ne tik todėl, kad bijau kančių ir mirties (dėl to – pirmiausia), tačiau ir tam, kad gal dar pavyks padaryti nors truputėlį gero.

Mano Tėve, ar sutiksiu amžinybėje savo vaikelį, kuriam neleidai gimti? Jis net vardo neturi, mažasis angelėlis. Tai buvo berniukas...

Šventoji Dvasia Dieve, būk visada šalia manęs, nepalik vienos, nes labai, labai bijau piktųjų jėgų žabangų.

Ir dar: gerasis Dieve, atleisk visiems mano skriaudėjams, padėk jiems nesipainioti pseudo moralės pinklėse, pagelbėk surasti Tave.

Jėgų beturiu visai nedaug, tačiau maldauju, duok galimybių padėti tamsoje ir sielvarte atsidūrusiesiems kitiems. Tiems, kam visai, visai blogai. Sau – nemoku. Bet turbūt taip reikia. Galvoju, jog tai ir yra tai, apie ką maldoje sakome: „...teesie Tavo valia“.

Atleisk už viską, išklausyk mano maldų, nors jos tokios apgailėtinai trumpos. Ir leisk prisiminti tai, ką dariau ir mokėjau jaunystėje – mandagumą, nes tai ir yra pagarba ne tik žmonėms, bet ir visai Tavo kūrinijai. Nesakau „Amen!“, nes noriu kalbėtis su Tavimi dar, ir dar, ir dar.

Gal ir netikusi, bet vis vien Tavo mylima rekolektantė.

Post scriptum: praėjus porai valandų po šio laiško parašymo, sėdėdama ant maldos suolelio pušyne, perskaičiau (eilinį kartą) „Giesmių giesmę“, ir nutiko toks dalykas – daug kas mano viduje „sustojo į savo vietas“. Štai ir suprask, kad nori. Juk prieš tai skaityta „n“ kartų, bet suveikė „n+1“ kartas. Ačiū, Abba, už tokius artimus susitikimus ir buvimus kartu Kulautuvos miške.