Zenonas Norkus. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 703 p.

Garsus ir labai populiarus šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas viename interviu apie įvairius mokslus yra taip bylojęs: „Štai fizika – tai mokslas: fizikas gali išpranašauti, kad bus sprogimas, jei suliesite du plutonio gabalus. [...] Filosofijos, sociologijos ir istorijos knygos retai kam padeda, na, žinoma, išskyrus jų pačių autorius.“

Žymus, nors gal dar ir ne tiek populiarus, lietuvių filosofas (dabar veikiau buvęs), sociologas ir istorikas (nors ir su šiokiomis tokiomis išlygomis) Zenonas Norkus savo darbais siekia pademonstruoti, kad Pelevinas bent jau nevisai teisus. Savo knygas Norkus rašo atsižvelgdamas į visuomeninį poreikį, kuriame, kaip žinoma, dažniausiai susipina nuoširdus noras žinoti, baimės, viltys ir kompleksai. Psichoanalizės išradėjas Sigmundas Freudas žmonių kompleksus kildino iš vaikystės. Remiantis nuo seno žinoma, populiaria ir stebėtinai gaja analogija tarp valstybės ir žmogaus, valstybinio masto kompleksų šaknų derėtų ieškoti valstybės vaikystėje, kitaip tariant, istorijoje. Norkus taip ir daro, leisdamasis į lyginamąją istorinę sociologiją, kurios perspektyvoje ir pasirodo, kaip tie kompleksai susiformavo ir kas buvo tas/tie reiškiniai ar įvykiai, kurių moralinius ir emocinius padarinius iki šiol ne itin maloniai jaučiame.

Vienas iš didžiausių lietuvių kompleksų, kaip žinome, yra estų kompleksas, ne juokais įsimetęs bene šiandienės Lietuvos Respublikos pradžioje. Knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ Norkus siūlo į jį žvelgti platesnėje regiono perspektyvoje, ir gal net transformuoti į slovėnų kompleksą (nors tai, kaip pripažįsta pats autorius, ir menkai įmanoma). Bet esama ir kitų, kiek labiau istorinių, kompleksų, pvz., buvusios LDK didybės (plačiau apie tai žr. Zenono Norkaus „Nepasiskelbusiąją imperiją“). Arba dar esama savotiškos Edipo komplekso versijos, raginančios pavyti ir pralenkti (ar kaip kitaip nužudyti) šiandienės Lietuvos Respublikos tėvus – Tarybų Lietuvą (nors toji, gal jau ir nudaigota) ir tarpukario Lietuvą. Su pastarąja, kaip pažymi Norkus pačiuose pirmuose čia aptariamosios knygos puslapiuose, simboliškai galynėjamasi kiekvienos Nepriklausomybės šventės proga.

Piliečiams, kurių visuomeninis interesas ir yra „Dviejų dvidešimtmečių“ įkvėpimo šaltinis, reikia žinoti aiškius ir paprastus dalykus: kuri Lietuva buvo geresnė, turtingesnė, geriau valdoma. Aiškūs atsakymai į šiuos klausimus dabartinės Lietuvos naudai tikėtinai prisidėtų prie didžiavimosi savo šalimi ir patriotizmo augimo, kurio, pasak kai kurių apžvalgininkų, mūsų gintarinėje pakriūtėje kaip tik stinga, o tai galimai sumažintų emigraciją, pakeltų BVP, paaugintų laimės indeksą ir dar ką nors.

Ar Zenonas Norkus aptariamoje knygoje pateikia atsakymų į šiuos klausimus? – Taip. Ar jie tiesmuki ir „paguodžiantys“? Na, kaip čia pasakius...

Dalykas tas, kad žmonių sambūriai – valstybės ir visuomenės – yra labai sudėtingos esybės, kaip ir lyginant atskirus žmones, viskas priklauso nuo analizės pjūvių ir kriterijų. Norkus renkasi dviejų Lietuvų ūkio (kapitalizmo), klasinės sudėties ir politikos (demokratijos) lyginimą. Ir, priešingai nei tikėtųsi visuomeninis interesas, aiškių galutinių atsakymų nepateikia. Antrosios Lietuvos Respublikos (LR II) gyventojai yra nebejotinai turtingesni nei Pirmosios (vidutinis šiandienos lietuvis yra bene 6 kartus turtingesnis už savo senelį (p. 108), užtat LR I startavo gerokai blogesnėmis sąlygomis (situacija buvo gerokai prastesnė ne tik dėl nesenai praūžusio Pirmojo pasaulinio karo, bet ir dėl ūkio specifikos) ir per tą patį laiką padarė gerokai didesnę pažangą. Ankstyvųjų tarpukario seimų metais „rinkimų“ demokratija pranoko LR II, tačiau to negalima pasakyti apie demokratiją visuomenėje apskritai. Ir taip toliau. Kuo daugiau kampų, duomenų ir lentelių, tuo hipotetinis visuomenės intereso atstovas jaučiasi vis labiau supainiotas ir išduotas. Kurgi tas dviejų plutonio gabalų efektas? Kas čia per mokslas, jei jis negali aiškiai atsakyti į paprastą klausimą – tai ar „prie Smetonos“ gyventa geriau, ar ne?

Problema ne tik ta, kad vienareikšmiai atsakymai čia vargiai įmanomi. Knygoje esama ir tam tikros autoriaus specifikos. Skirtingai nei hipotetiniam skaitytojui, kuriam labiausiai rūpi aiškūs ir paprasti atsakymai į klausimus, knygos autoriui, atrodo, labiau rūpi pats tyrimo procesas, kurį jis aprašinėja gana detaliai, jungdamas teoriją, metodus ir duomenis į sudėtingą visumą (būtent todėl, spėčiau, jo knygos nesunkiai perkopia 400 p. ribą). Visa tai dėstoma žaismingai, vietomis ironiškai, vietomis juokaujant pro ašaras, nei tyrimo objektų, nei metodų nelaikant kažin kokiomis šventomis karvėmis, juos nuolat kritikuojant ir taisant, ir tuos pataisymus kruopščiai aprašant.

Viskas prasideda nuo ūkio pažangos tyrimų bei pamatinio metodologinio klausimo, kaipgi tas tautų turtas tiriamas. Ta proga lyginami įvairūs LR I ir LR II turtų matavimo būdai. Po trumpo teorinio pasakojimo apie kapitalizmą apskritai, analizuojamas LR I kapitalizmas ir spėjama, kuo jis galėjo virsti. Toliau tiriamas mūsų „amžinasis“ skirtumas nuo estų – nuolat vėluojanti ekonomikos stabilizacija, nuo jos pereinama prie žemės ūkio ir abiejų respublikų agrarinių reformų, o prabilus apie žemdirbius įdomu žvilgtelti ir į tai, kaip gyvuoja (gyvavo) ir kitos socialinės klasės, kaip jos balsavo ir ar iš jų balsavimo duomenų galima daryti plačias išvadas apie demokratiją LR I ir LR II. Žodžiu, manau, kad šita knyga yra nuoseklus pasakojimas apie mokslinį tyrimą, tad visiems tiems, kurie norėtų sužinoti, kaip jis atliekamas lyginamojoje istorinėje sociologijoje, rekomenduočiau skaityti visą knygą, nuo pradžios iki futurologinio epilogo. (Nors reikia pridurti, kad paskiri skyriai yra ir savaime įdomūs.)

O nenorintiems skaityti pastarosios knygos (nes juk yra visokių visuomeninio intereso interesantų), vis vien siūlau į ją nespjauti. Mat knygoje gausu to, ką būtų galima pavadinti įdomiąja statistika, dažnai lentelių pavidalu rodoma, pvz., kaip įvairiais laikotarpiais keitėsi Lietuvos BVP, koks buvo Europos kūdikių mirtingumas, ar daug Lietuvoje tarpukariu buvo beraščių (palyginti su likusia Europa), kokie buvo svarbiausių žemės kultūrų derliai XX–XXI a. pradžioje, kada LR piliečiai uoliau balsavo ir t. t.

Taip pat galima užmesti akį į knygos epiloge pateikiamus galimus Lietuvos raidos scenarijus, kurių aprašymas balansuoja ant lietuviško politinio korektiškumo ribos. Šitas korektiškumas stipriai skiriasi nuo to, kuris priimtas JAV bei Vakarų Europoje ir, nors dorai pas mus dar nepaplitęs, itin vargina kai kuriuos lietuvių šviesuolius. Sociologas Norkus atkreipia dėmesį į realų ir ne mažiau varginantį lietuvišką politinį korektiškumą, kurį kiek supaprastintai būtų galima reziumuoti taip: apie Vakarus – nieko blogo, apie Rusiją – nieko gero. Vardydamas galimas įvykių raidas, jis atkreipia dėmesį į tai, kad nežinomųjų čia, aiman, daugiau nei priimta galvoti (po knygos pasirodymo nutikę politiniai įvykiai, beje, tam nė kiek neprieštarauja), tad ne tik visuomeninio intereso atstovai, bet ir politiniai visuomeninės valios vykdytojai konkrečių patarimų šioje knygoje, deja, neras. Bet tikrai ras apie ką pagalvoti, ir ne tik tuomet, jei neduokdie, darsyk tektų veržtis iš Rusijos imperijos glėbio...