Iš viso Lietuvoje telkšo apie 2830 ežerų, kurių plotas didesnis nei 5 ha. Dar apie 3100 – mažesnių. Vilniaus mieste yra net 18, keturi iš jų yra – bevardžiai. Įdomu, kodėl jie neturi pavadinimo, čia gal kaip ir su eilėraščiais: vieni turi, o kiti – tiesiog be pavadinimo. Dalį Vilniaus ežerų galima pasiekti visuomeniniu transportu. Ir nors liepos mėnesį vandens augmenija suvešėjusi ir išstypusi – žuvys nebe tokios patiklios, lengvai jų nebepagausi, pažvejoti juose vis dėlto galima.

Prieš kelis mėnesius eidama Neries krantine nugirdau anūko ir močiutės pokalbį: „Močiut, pažiūrėk, o aš dabar einu greičiau, negu teka vanduo?“ – „Nežinau, Martynai, nepatikrinsi. Gal ir greičiau.“ Pagalvojau, jog prie ežero sėdint irgi galima lenktyniauti. Atsisėdi ant kranto, ir kas ramiau, kas tyliau – tu ar ežeras? Gali ir laimėti tokias lenktynes. O jeigu ilgėliau šitaip pasėdėtum, gal net pamatytum, kaip pamažu ežeras prisilenkia plonesnę beržo ar karklo šaką.

Vilniaus miesto šiaurės rytinėje dalyje, apsuptas gražaus pušyno, mėlynuoja Balžio ežeras, dar kartais vadinamas Bildžių. Jo ilgis – 0,8 km, plotis – iki 0,4 km. Giliausia Balžio ežero vieta siekia net 27,1 m, tad šis ežeras įeina į 80 Lietuvos ežerų, kurie gilesni nei 20 m.

Šį ežerą galima pasiekti „Nemenčinės plento“ stotelėje įsėdus į 39 autobusą. Važiuojant gali atrodyti, jog ežero niekada nepasieksi – iš pradžių pro langus skreija ramaus Pavilnio vaizdai, vėliau prasideda miškas. Važiuoji ir važiuoji. Kai pirmą kartą leidausi šio ežero link senučiuku autobusu, vietinė keliauninkė, viena koja prilaikydama ant žemės padėtą agurkų kašelę, patarinėjo, kad geriau važiuočiau prie „Antavilių“, „Balžio“ vis vien nerasiu, labai jau pasislėpęs, reikia, kad kas žinantis parodytų.

Gražu, kai vakarop palšas dangus stoja virš balžio ežero. Glotniu jo paviršiumi tyliai nežinia kur pračiuožia vandens čiuožikas, karkteli melduose pasislėpęs nepažįstamas paukštis, kaži kokią žuvį suradęs ar netyčia per giliai į vandenį įmerkęs koją.

Gilužis – Vilniaus miesto vakaruose, apie 2,5 km į pietvakarius nuo Buivydiškių telkšantis nedidelis ežerėlis. Ilgis – 0,8 km, plotis – iki 0,3 km. Jei bandytumei eiti kranto linija, išeitų apie 2 km. Iš centro prie šio ežero galima nukakti 47 autobusu, kuris veža į Pilaitę, tereikia išlipti „Gilužio“ stotelėje ir šiek tiek paėjėti. Netoliese – ir Salotės ežeras.

Gilužis – sulaukėjęs, nedidelis, sakytum, tamsi pievos akis, niekad neužsimerkianti. Į tokį iš ganyklos galima atsivesti ir gyvulį pagirdyti, tik šlaitai statoki, ne iš visų pusių patogu. Gal dėl to, kad būdamas viename krante, aiškiausiai matai kitą, prie šio ežero visada jauku, lyg būtum kaime prie kūdros.

Salotė – Vilniaus rajono savivaldybėje, 0,5 km į pietus nuo Pilaitės telkšantis ežeras. Jis, kitaip nei Gilužis, visai netaisyklingos formos. Ilgis jo – 0,5 km, plotis – iki 0,5 km, turi ir keletą įlankų. Pietvakarinis krantas ir įlankų galai užpelkėję ir kuo toliau, tuo labiau pelkėja, užtat stori ajerai stiebiasi. Rytuose įteka upelis iš Baltiešos ežero, šiaurės rytuose išteka bevardis Sudervėlės intakas, vanduo maišosi, keičiasi. Nors dauguma mano, jog ežeras labai užterštas – vandens tyrėjai sako, kad vanduo gana švarus maudytis.

Viename iš padavimų apie Salotės atsiradimą pasakojama, jog ten, kur dabar yra ežeras – anksčiau stovėjo pilis, kurią valdė labai rūstus karalius. Nebuvo dienos, kad jis ko nors nemuštų rykšte. Kartą į pilį atėjo senuku pasivertęs burtininkas, karalius jį nesvetingai priėmė, už tai burtininkas po pilimi atvėrė didžiulį ežerą.

Kartą žvejodama Salotėj ir aš sutikau senuką. Jis, nešinas nedidele bambukine meškere, atėjo prie atokesnio „atabrado“, pasisveikino, bet pamatęs, kad tenai gana seklu ir su trumpa meškere iš kranto niekaip nepažvejos, pasisukiojo ir nuėjo tolyn kranto linija. Paskui jį nusekė ir nedidukė žmona, vis skubindama, primindama, kad netruks užeiti vakaras. Po valandos senukas grįžo, dar kartą pasisveikino ir pasakė, kad jau eis namo: „Šiandien žuvys išskrido kituos ežeruos. Jeigu reikia, palieku tau savo sliekus ir vieną pagautą ešerį.“ Stovėjau įsibridusi, o jis tą ešeriuką šlept į vandenį: „Še, iš vienos žuvies net ir sriubą nesinori virti.“

Daug bendro tarp šių ežerų, kuriuos paminėjau, nesurastum, apie juos tris šį kartą pagalvojau todėl, kad šią vasarą visuose pagavau po vieną panašaus dydžio veik peršviečiamą vos vos rusvais pelekais ešerį.

Ištiško geltona
Šviesa danguje,
Ir plaukia giedodamos
Žuvys į ją.
(„Lietuvos atsiradimas“ Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966 m.)