Verkių regioninis parkas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.

Ne visi vilniečiai turi galimybę atostogauti vasarą, todėl dalis jų leidžia laiką sostinėje. Tačiau neverta nusiminti. Kaip teigia Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcijos vadovė Vida Petiukonienė, vilniečiai yra apdovanoti gamta: net 36 procentai miesto teritorijos apaugusi miškais. Negana to, dalį šios žalumos sudaro išskirtinio grožio valstybės saugomos teritorijos. Didžiausios jų – tai Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai. Tai atskiri parkai, kuriems administruoti įkurta viena direkcija. Juose gausu gamtos ir kultūros paveldo vertybių, o didžioji jų dalis pritaikyta žmonių lankymui. Taigi pasidairykime atidžiau.

Galima apžiūrėti parkus pėsčiomis, dviračiais ar automobiliu

Ponia Vida teigia, kad per 16 direkcijos veiklos metų parkuose įrengta daug pėsčiųjų ir dviračių takų, sudaryti maršrutai automobiliams, sudaryta galimybė plaukti baidarėmis Vilnia ir Nerimi.

„Kalbant apie Verkių regioninį parką, veikla priklauso nuo to, kiek žmogus turi laiko. Jei jis turi nedaug laiko, tik porą valandų, ir mėgsta pasyviai leisti laiką, gali su šeima atvažiuoti vakarais pasivaikščioti Verkių rūmų parke“, – teigia pašnekovė. Šalimais yra restoranėliai, regykla, iš kurios matyti Trinapolio vienuolynas ir Neries vingis, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės.

Verkių dvaro paviljono pastatas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.

„Jei žmonės mėgsta aktyviau leisti laisvalaikį, rekomenduočiau važiuoti dviračiais iki Žaliųjų ežerų. Esame įrengę dviračių taką nuo Santariškių žiedo iki Žaliųjų ežerų, kurio ilgis – beveik 5 km. Dviračių takas prasuka pro Verkių rūmų dvarą, driekiasi miškuose, vinguriuoja pro Ežerėlių geomorfologinį draustinį. Galima paprasčiausiai numinti iki ežero, išsimaudyti ir grįžti arba pakeliui įgyti daugiau žinių, stabtelėti prie gamtos ir kultūros vertybių, perskaityti informacinius stendus“, – siūlo Vida Petiukonienė. Verta atkreipti dėmesį į Ežerėlių geomorfologinį draustinį. Pakeliui, Žaliųjų ežerų link, viduryje miško, sėte prisėta mažiukų ežerėlių, į kuriuos žvelgiant matyti, kad ežerai, kaip ir žmonės, gimsta, gyvena ir miršta. Vienuose tyvuliuoja vanduo, kiti jau beužankantys, treti jau užpelkėję, o ketvirti virtę pievomis. „Tad galime rasti daug paralelių gamtos ir žmogaus gyvenime“, – teigia Vida. Norintiems pasivažinėti ilgiau direkcija įrengė „rožinių dviračių trasą“, kuria galima važiuoti pažymėtu taku miškais aplink Žaliuosius ežerus, tada palei Riešės upelį iki Neries ir paneriu vėl grįžti iki Verkių.

Ežerėlių geomorfologinis draustinis. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.

Labai ramaus poilsio mėgėjai, pavyzdžiui, mamos su vaikučiais ar pagyvenę žmonės gali pasivaikščioti šalia Baltupių esančiu Kalvarijų kryžiaus keliu. Tai 7 km ilgio trasa, šalia kurios įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Trasoje pastatytos nuorodos, informaciniai stendai. Ten jau daugiau nei 400 metų yra sakralinis objektas, maldos vieta, tačiau ją mėgsta ne tik piligrimai, bet ir poilsiautojai.

Kalvarijų kryžiaus kelias. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.

Dar vienas laisvalaikio praleidimo būdas Verkių regioniniame parke – plaukti baidarėmis Nerimi nuo Ožkinių kaimo arba Verkių rūmų iki Baltojo tilto ir pasigrožėti miestu.

Pavilnio regioniniame parke taip pat yra daug laisvalaikio praleidimo galimybių. Viena iš jų – beveik 6 km ilgio Pučkorių pažintinis takas, prasidedantis nuo Pučkorių atodangos, pritaikytos ir neįgaliesiems, vedantis pro požeminius gynybinius įrenginius Pučkorių dvaro, patrankų liejyklos link, tada pro Belmontą, Pučkorių piliakalnį ir saulės laikrodį. Norintieji tik pasportuoti – visą trasą gali įveikti sparčiu žingsniu, o norintieji praleisti pusdienį ar dieną – gali įdėmiau susipažinti su parko vertybėmis, užsukti papietauti į Belmontą, o pailsėjus tęsti pasivaikščiojimą. Pasyviam poilsiui pritaikytas Pučkorių sodas, sudaryta galimybė pajodinėti žirgais. Pavilnio regioniniam parkui priklauso ir Antakalnyje esantis Sapieginės miškas, kuriame įrengtas 6 km ilgio pėsčiųjų takas.

Pučkorių atodanga. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.
Pavilnių regioninis parkas

Galbūt ne visi mėgsta daug vaikščioti pėstute ar važinėti dviračiais, tačiau nori susipažinti su Vilniaus vertybėmis ir praleisti laiką gamtoje važiuojant automobiliu. Šiame regioniniame parke yra ir atskirų lankytinų objektų, kuriuos galima apžiūrėti važiuojant autoturizmo trasomis.

Pučkorių polivarkas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka

Kelionę automobiliu vertėtų pradėti nuo Liepkalnio kalno, kuris žiemą žinomas kaip slidinėjimo bazė. Nuo jo matyti visas Vilniaus miestas. Žemai, apačioje, lieka ir Gedimino pilis, ir Trijų kryžių kalnas. Visas Senamiestis iš ten atrodo esantis geldos dugne. Esant geram orui galima matyti net Elektrėnų kaminus, Santariškes ir Naująją Vilnią – tokio pločio apžvalgos vieta. Vėliau reikėtų važiuoti Pavilnio link ir, aplankius Jaunųjų gamtininkų centrą, kur yra nedidelis zoologijos sodas, serpantinu nusileisti į Žemąjį Pavilnį. Iš ten važiuojant Pavilnio gatve aplankyti Markučių dvarą su A. Puškino muziejumi, tada – Puškorių atodangą, Rokantiškių pilies kalną ir Naujosios Vilnios pilkapyną, kur išlikę akmenys su runos rašmenimis, kažkas panašaus į runų analogus. Vėliau, leidžiantis Šilo gatve žemyn, galima aplankyti požeminius gynybinius įrenginius, o tada pervažiuoti į Verkių regioninį parką, apžiūrėti Kalvarijų kryžiaus kelią, Verkių dvarą ir Žaliuosius ežerus. Tokio maršruto užtektų visai dienai.

Paminėjau tik svarbiausius akcentus, kuriuos galima suverti kaip karoliukus į vieną ar kitą maršrutą.

Regioniniuose parkuose – „Natura 2000“ teritorijos

Žalieji ežerai ir jų apylinkės su gausiomis saugomų augalų rūšių bendrijomis, įtraukti į „Natura 2000“ teritorijas. Aplinkosaugos tinklui taip pat priklauso Riešės upės slėnis ir Ežerėlių geomorfologinis draustinis.

Pavilnių regioniniame parke žymiausi gamtos paminklai yra Pučkorių atodanga ir neapsakomos vertės Rybiškių kalvynai. Kalvynų teritorijoje įsteigtas Rybiškių kraštovaizdžio draustinis, turintis fenomenalų reljefą. Žymūs geografai rašo, kad toks reljefas neturi analogų ne tik Vilniuje ir Lietuvoje, bet, pasak mokslininkų, neaišku, ar tokių analogų yra ir visoje lygumų Europoje.

Plačialapė klumpaitė. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.

Dar vienas išskirtinis objektas – tarp Aukštutinio ir Žemutinio Pavilnio įsiterpęs Kalnų gamtinis rezervatas. Tai uždara teritorija, kur lankytojų antplūdžiai nepageidaujami. Kaip ir visi rezervatai, jis pasižymi vertinga augmenija ir išskirtiniu reljefu. Rezervato tikslas – palikti natūralius procesus vykti be žmonių įsikišimo, kad mes, būdami sostinėje, matytume ne tik gražiai sutvarkytus parkus su takeliais, bet tame pačiame mieste turėtume ir visiškai natūralios gamtos kampelį bei stebėtume, kaip ji tvarkosi be žmogaus įsikišimo.

Svarbu atkreipti dėmesį į direkcijos perspėjimus

Pasak Vidos Petiukonienės, kadangi sostinėje yra daug gyventojų, nevaldomas žmonių judėjimas visais takeliais ir pievutėmis sukeltų pavojų gamtos vertybėms. Todėl, siekdama išsaugoti gamtos vertybes ir padėti visuomenei jas pažinti, direkcija įrengia pažintinius takus, kad lankytojai judėtų tam tikrais maršrutais, vadinamaisiais migracijos koridoriais, gautų visą reikiamą informaciją, susipažintų su vertybėmis, bet nepadarytų žalos aplinkai.

„Lankytojai turbūt atkreipė dėmesį, kad visai šalia pliažo tvora aptverta dalis pakrantės miško teritorijos. Prašyte prašome ten neiti, nes toje teritorijoje auga labai reti augalai, kurių svarbiausia Europos mastu saugoma plačialapė klumpaitė. Prašome jų neskinti, neiti prie augaviečių, – sako regioninių parkų direkcijos vadovė. – Lankytojų prašome tiesiog būti labai dėmesingiems gamtai, nes mūsų visų tikslas būti nevienadieniais žmonėmis, bet išsaugoti tai, ką turime gražiausio, ir ateinančioms kartoms. Turime būti ne gamtos užkariautojais, bet draugais.“