Ernestas Noreika-Beeta

Su jaunosios kartos poetu ir reperiu Ernestu Noreika-Beeta, 2012 išleidusiu savo pirmąją poezijos rinktinę „Povų ežeras“, kalbamės apie būsenas, kylančias iš buvimo skirtingose kultūrinėse ir buitinėse erdvėse, šiuolaikinio žmogaus, kuriančio poeziją, laikyseną. 

Kuo poetas Ernestas Noreika skiriasi nuo reperio Beetos? Ar jie nepertraukinėja vienas kito, kai, pavyzdžiui, poetas rašo eilėraštį, o reperis (mintyse) jį iškart įgarsina?

Vienas rašo eilėraščius, kitas kuria repą. Repas nėra poezija, o poezija nėra repas. Nebent repuoji eilėraščius, o skaitai kokiame nors literatūriniame renginyje savo repo dainų tekstus. Tuo ir skiriasi. Abu daro panašius, tačiau tiek pat, kiek panašius, tiek ir skirtingus dalykus, tad tarpusavyje sugyvena ir nesipyksta. Jiems abiem užtenka mano galvoje verdančio minčių gėrimo, kurį kiekvienas savaip dozuoja.

Kaip apibūdintumei poezijos ir repo adresatų bendruomenes? Kuriai iš jų Tau norisi kalbėti dažniau?

Manau, kad tie, kurie skaito mano eilėraščius, greičiausiai net neklauso mano repo, o tie, kurie klauso mano repo, neskaito mano eilėraščių. Žinoma, yra ir išimčių. Tai turbūt normalu, nes vieni klausosi muzikos, kiti eilėraščių, tai dvi atskiros klausytojų bendruomenės, turinčios skirtingus kriterijus, kuriais besivadovaudamos ir seka mane kaip Noreiką arba kaip Beetą. Repas pasiekia daugiau žmonių, bet tik todėl, kad jis yra muzika, nes kai kurie klausosi neįsiklausydami, o žmonės, kurie ateina paklausyti mano skaitomų eilėraščių, stengiasi įsiklausyti (tikiuosi), nes jokio kito garsinio fono be mano skleidžiamų ir į laisvę paleidžiamų raidžių, limpančių į žodžius ir prasmes, nebūna. O kuriai norisi kalbėti dažniau, dar nepavyko išsiaiškinti, tikiuosi ir nepavyks. Kol kas susigyvenam visi „aš“ manyje ir nesipjaunam, užleidžiam vienas kitam vietą prisėsti prie kompiuterio klaviatūros ir nemaišydami leidžiam sau rašyti.

Svetainėje „Rasyk.lt“ esi parašęs, kad ne kiekvienas kuriantis eilėraščius jau yra Poetas. Kada, Tavo manymu, tas momentas, kai žmogus juo tampa, ateina?

Ernestas Noreika. Akvilės Gelmantaitės nuotrauka

Taip. Kaip ir ne kiekvienas retkarčiais kieme pažaidžiantis krepšinį yra krepšininkas. Tas momentas tikriausiai nežinomas. „Poetas“ yra labai gražiai skambantis žodis, kurį daugelis rašančiųjų eilėraščius norėtų dėvėti kaip visiems iš tolo matomą spindintį drabužį. Lyg daugiau nieko tame ir nebūtų. Nei juodo darbo, nei kokybės. Manau, kad „poetu“ save gali laikyti žmogus, kuris šį drabužį išauga, kuris nebetelpa į jį, kuriam svarbiausia yra rašyti kokybiškai, o ne kiekybiškai, nemąstant, ar kas nors jį laiko poetu. Šis žodis turi pats prisileisti. Beje, ne visiems tinka kai kurie drabužiai. O „poeto“ drabužis ir yra būtent tas „kai kuris“.

Galbūt būtų per drąsu teigti, bet didžioji jaunųjų rašytojų kartos dalis būtent svetainėje Rasyk.ltpradėjo formuotis kaip literatai, dalytis savo tekstais, mokytis komentuoti tekstus, atrasti literatūra besidominčius draugus. Smalsu paklausti, kokie dalykai ten dedasi dabar? Ir kokiu tikslu svetainėje vis dar būni pats?

Manau, kad to kažkam taip pat reikia ir šiandien. Yra gerų, yra blogų tekstų. Visada taip būdavo. Vis dar ten esu, nes smagu kartais kažką atrasti ir įvertinti, kad ir anonimiškai, tačiau vis tiek palikti kažkokį nuomonės gabalėlį. Tiesą sakant, nelabai ką ir pažįstu gyvai iš dabartinių ten besilankančių vartotojų, tad yra lengviau vertinti objektyviai, kiek tai įmanoma. Nesu labai dažnas šios svetainės svečias, kuris perskaitytų visus publikuojamus tekstus ir galėtų susidaryti nuomonę apie visumą.

Kokias knygas galėtumei įvardyti, kurios Tave suformavo kaip rašytoją?

Aš nelabai tikiu, kad jau esu suformuotas. Labiau besiformuojantis, formuojamas, pilstomas, graužiamas ir užpildomas. Niekada nesidariau jokių mėgstamiausių knygų šimtukų ar dešimtukų ir gaila, kad neturiu jokio mėgstamo rašytojo ar poeto, kuris verstų mane norėti rašyti taip gerai, kaip rašo jis. Ir tai visai ne dėl to, kad kažkas gali pamanyti, jog nevertinu gerų autorių ar pan., tiesiog taip yra. Prie nieko neprisirišu. Taip, kaip ir prie kismo, vykstančio už lango. Nežinau, kuris vaizdas mane formavo. Nežinau, kuris knygos langas vis dar atviras, o kuris užkaltas.

Kaip manai, kodėl šiais laikais daugiau nebeatsiranda vieną estetiką ar rašymo filosofiją propaguojančių poetų grupuočių (paskutiniai tokie, berods, buvo „Svetimi“)? 

Galbūt dėl to, kad visi yra labai individualiam savo pasaulio matymo kampui atstovaujantys žmonės. Džiaugiuosi, kad vis daugiau atsiranda įdomių tekstų, kažko naujo, eksperimentinio. Drąsėja rašantys. Be to, ir nereikia vieną estetiką propaguojančių žmonių, reikia skaitytojų, suprantančių skirtingą rašymo eseistiką ar filosofiją. Poetai mėgina atrasti kažką savito. Kartais atrodo, jog tyčia stengiasi būti nepanašūs į nieką. Ir jei visa tai vyksta nuoširdžiai, organiškai, galime tik pasidžiaugti.

Ar galėtum teigti, kad šiais laikais dar egzistuoja rašytojų bohema?

Kas ta bohema, štai kur klausimas. Jei ir egzistuoja, tai jos forma tikrai ne tokia pat, kokia buvo anksčiau. Visi geria. Visi gėrė. Visi gers. Tik šiais laikais kažkaip nebe tiek. Arba tiek, bet viskas ne taip gražiai atrodo, nes „dabar“. Išgėrus kalbėtis apie literatūrą, ar tai bohema? Jeigu taip, tai ji egzistuoja. Kur nors garažuose tuo pat metu mechanikai „tvarko“ penktą degtinės butelį ir kalbasi apie naujai užsakytas variklio dalis, bet tai jau ne bohema. Nes ne viskas bohema, kas alkoholiu tviska. Bet jei jie dar rašytų gerus eilėraščius, tada būtų bohema, turbūt. „Bohema“ dar vienas gražus ir skambus žodis, kuris slepia vėmalus, nubėgusį moterų tušą, protingas arba neprotingas kalbas, išpurtusius veidus ir kepenų cirozę. Bohemos egzistavimo nepastebiu, tad, manau, kad nėra. Retkarčiais visi prisigeriam, baltą pegasą pasikinkom ir viskas. Po to mylimi darbai ir blaivybės dienos.

Kokią reikšmę Tau turi vietos, kuriose gyveni? Ar jauti kažkurioms iš jų sentimentus?

Gana didelę. Kad ir to nesuvoki kartais, kad ir nesąmoningai, bet gaudai savo smegenų čiuptuvais aplinkui išsimėčiusias aplinkos detales. Po to jas susidedi kokiame nors apdulkėjusiame kaukolės sandėliuke ir, atėjus laikui, išsitrauki. Kaip daiktą ar kaip jame slypintį emocijos užtaisą. Didžiausius sentimentus jaučiu Pravieniškėms. Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet tai mano gimtinė, mano geležinių erškėčių kraštas, mano spygliuotų tvorų karalystė. Ten užaugau. Man ta aplinka dažniausiai mieliausia, kai kažką atsimenu. Užplaukia kažkas iš praeities ir sušildo. Kartais net kas nors žiauriaus. Bet jūs to nesuprasit, tad net nebandysiu išsiplėsti.

Koks buvai vaikas? Ir kaip prasidėjo Tavo pažintis su literatūra?

Pakankamai normalus. Visiškai nesidomintis literatūra ir neskaitantis knygų. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro lakstantis kieme ir sugebantis rankoje laikomą lazdą pasiversti į šautuvą ar lazerinį kardą. Kartais užsiimantis tyrimais. Skrodžiantis varles ir tyrinėjantis jų vidinį pasaulį. Nudažantis laumžirgį raudona spalva. Mėginantis širšę prisirišti prie siūlo, kad būtų kaip mažas augintinis, kurį galėčiau vedžiotis ore. O po to kažkaip užkabino knygos. Ėmiau vis daugiau ir daugiau skaityti tų adaptuotų didžiosios klasikos knygų. Jose būdavo paveikslėlių, tad žodžiams likdavo vis mažiau vietos, greitai skaitydavosi. Ypač paveikslėliai. Be to, mokykloje turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją, čia jau gerokai paaugus, kuri parodė, kad literatūra nėra vien tik senovės dulkėm čiaudėjantys puslapiai. Pravėrė įdomesnį literatūros langą, pro kurį vis dar gaudau šviesą iki šiol.

Kaip atrodo Tavo įprasta gyvenimo diena dabar?

Nuskamba žadintuvas. Paguliu kokias dešimt minučių lovoje ir tada, pasiėmęs žalią rankšluostį, naujus apatinius, kempinę, kūno prausiklius, dantų šepetuką ir pastą, keliauju į dušą. Duše apmąstau tai, ką sapnavau, dažniausiai tiesiog nusiplaunu košmarus. Tada grįžęs pasitikrinu veidaknygę, ar joje manęs kas nors neieško. Jeigu ieško, neranda, nes neturiu ryte laiko būti surastas. Po to garsiai  perskaitau kokį nors eilėraštį, dažniausiai renkuosi gerą, kad įstrigtų galvoje, kaip pirma išgirsta daina ir visą dieną mane lydėtų. Susikraunu darbo rūbus į kuprinę, išjungiu kompiuterį, užsidedu ausinuką, tamsius akinius, užsidegu cigaretę ir išeinu pro duris į darbą. Dirbu ilgai. Dirbu dirbu. Na, tarkim kad dar irgi dirbu. Ir vėl dirbu, kol ateina naktis. Tada po darbo keliauju namo. Nusiprausiu tame pačiame duše, išsivalau dantis ir sėdu prie kompiuterio. Tuomet arba rašau, arba taisau tekstus. Tiek repo, tiek prozos, tiek eilėraščius. Užsidegu smilkalą, kad buto savininkė neįtartų, jog rūkau bute. Tada einu miegoti. Prabundu ir vėl tas pats. Tik kiti apatiniai ir eilėraštis, kurį garsiai sau perskaitau.

Ar galėtumei bendrauti su niekada knygos neskaičiusiu žmogumi? Su kokiais asmenimis Tau lengviausia rasti bendrą kalbą?

Žinoma, kad galėčiau. Dažnai su tokiais ir tenka bendrauti. Kad ir kaip norėčiau, kad būtų kitaip, tačiau reikia pripažinti, kad ne visi skaito. Ne visiems ir reikia skaityti. Ne visi ir moka skaityti. Net jei ir pažįsta raides. Tačiau tas nekliudo rasti bendrą kalbą. Yra šimtai kitų dalykų, apie kuriuos galima kalbėtis, kurie gali jungti, vienyti, ne tik knygos. Mėgstu protingus žmones, net jei jų proto šviesa atėjo visai ne iš puslapių.

Kaip įsivaizduoji idealią savo, kaip kūrėjo, būtį?

Šis klausimas privertė susimąstyti, ar kartais man netrūksta vaizduotės.

Na ir pabaigoje smalsu sužinoti tolimesnius Tavo kūrybinius planus.

Ruošiu antrą poezijos knygą ir dėliojuosi trumposios prozos rinktinę. Po truputį kaupiu naujas dainas antram repo albumui, kuris nežinia kada išvys dienos šviesą, taip pat daug mažesnių muzikinių projektų, kurie dar užaugs, tad pamatysit ir išgirsit. Tikiuosi, nemeluoju.

Kamane.lt logotipas (mažulytis)