Šiomis dienomis tūkstančiai Mosulo miesto Irake krikščionių mena dramatiško ir masinio egzodo iš savo namų metines, islamistinės organizacijos „Islamo valstybė - ISIS“ teroristams vienaprasmiškai pareiškus – „tarp jūsų ir mūsų bus tik kardas“.

2015 metų vasarį prancūzų kalba, o visai neseniai ir itališkai buvo išleista knyga-interviu „Stipresni už smurtą“ su patriarchu Louisu Raphaeliu Sako apie šiuos konkrečius įvykius, taip pat apie visa tai, kas vyksta Irake.

Kai 2013 metais vyskupas Raphaelis Sako buvo išrinktas chaldėjų apeigų Bagdado patriarchu, Irake situacija, rodos, palengva stabilizavosi. Didesni ir mažesni išpuoliai, sprogdinimai, pasikėsinimai buvo kasdienybė, bet atrodė, kad šalis palengva vaduojasi iš ilgamečio smurto, o aukščiausia valdžia žadėjo užtikrinti krikščionių teises ir apsaugą, sekmadieniais ir švenčių metu pasirūpindavo kulto pastatų saugumu. Naujasis patriarchas pateikė programą ateičiai: kaip reformuoti chaldėjų Bažnyčios parapijas, sielovadą, kaip padėti ir prisidėti prie būsimo šalies pokarinio materialinio ir dvasinio atstatymo. Islamo džihadistų ir savižudžių atakos gatvėse, turguose, prie mečečių niekur nedingo, tačiau tūkstančiai vyriausybės karių saugojo pagrindines miestų ir gyvenviečių gyvybines arterijas. Bet, pasirodo, šis saugumas buvo regimybė – 2014 metų birželio pradžioje teroristinės „Islamo valstybės“ organizacijos būriai pradėjo ataką prieš milijoninį Mosulo miestą, antrą pagal dydį, ir jį užėmė, o miestą saugojusi daug didesnė kariuomenė pakrikai atsitraukė. Džihadistai pasinaudojo sunitų genčių lyderių ir Sadamo Huseino simpatikų, turėjusių sąskaitų su centrine ir daugiausia iš šiitų sudaryta Bagdado valdžia, interesais ir parama. „Islamo valstybė“ iškilo kaip nauja jėga, pasiskelbdama kalifatu, kuriame laikomasi siauros ir fanatiškos doktrinos, kuriai nepaklūstančių, taip pat musulmonų, laukia mirties bausmė. Visi optimistiški ateities planai subyrėjo.

Bet iš pradžių, interviu pasakoja patriarchas Sako, niekas nežinojo, ko laukti, kaip elgsis ši nauja jėga. Be abejo, norės įvesti šariato normas, bet ar imsis prievartos? Kiek laiko tai truks? Praėjus kelioms dienoms dauguma musulmonų, sprukusių iš Mosulo po to, kai ISIS jį užvaldė, nusprendė grįžti, nes situacija rodės rami, netgi ramesnė nei kitur, kur vyko atviri susirėmimai, kaip kad prie didelio krikščionių miesto Qaraqosho, tapusio fronto linija tarp islamistų, kurie tęsė savo žygį, ir pešmergų, kurdų kareivių, kurie juos bandė atstumti. Tarp grįžusių buvo ir krikščionių, besiviliančių, kad naujojo režimo sąlygos bus švelnesnės nei antra tremtis, viską palikus, nei miegas ant pakelėse.

Kurį laiką atrodė, kad sugyvenimas įmanomas, nors ir nuolatinėje baimėje. Einantieji į darbą nežinojo, ar po jo grįš į namus. Patys „ISIS“ priklausantys islamistai buvo skirtingi – iš Afrikos, iš arabų šalių, iš Rusijos ar Amerikos, nekalbantys vietos kalba ir nežinantys vietinių papročių. Rodos, kad jie net nežinojo, kad čia apskritai esama krikščionių.

Bet situacija pradėjo blogėti. Irako kariuomenė atakavo miestą iš oro, o birželio 28 dieną prie Mosulo džihadistai pagrobė dvi vienuoles chaldėjas ir tris našlaičius, kurie keliavo kartu su jomis. Nerimas tarp krikščionių Mosule tapo dar didesnis, kai ant jų namų atsirado raidės „n“, reiškiančios „nazarėnus“ (Jėzaus  iš Nazareto sekėjus), kartais lydimos užrašo, kad būstas priklauso ISIS. Bet tuo metu, tarpininkaujant regiono didžiajam muftijui ir genčių vadams, liepos 15-ąją vienuolės buvo paleistos be išpirkos, ir tai suteikė palengvėjimą bei vilties – galbūt džihadistai neturi intencijos visai išnaikinti krikščionių, galbūt krikščionys galės išgyventi ir šią invaziją. Bet vos dieną po to, liepos 16-ąją, pas Mosulo sirų vyskupą atėjo ginkluotas vyras ir pareiškė, kad dar kitą dieną turi susirinkti vyskupai bei krikščionių atsakingieji, tada jiems bus paaiškintos naujos gyvenimo sąlygos kalifate. Bijodami spąstų, niekas nėjo į susirinkimą.

Naktį iš liepos 17 į 18 dieną krikščionių kvartaluose važinėjo automobiliai ir per garsiakalbius skelbė ultimatumą, užrašytą ir išmėtytuose ar išdalintuose lankstinukuose: krikščionys turi arba atsiversti į islamą, arba mokėti nepakeliamą mokestį, arba palikti miestą iki liepos 19 dienos vidudienio, be jokio turto. Alternatyva – galvos nukirtimas. Visi išvyko. Prie patikros punktų buvo atimta viskas: ne vien automobiliai, bet ir auskarai, namų raktai, dokumentai. Slegiančiame liepos mėnesio tvankume krikščionys paliko Mosulą be nieko, beveik nuogi.