Pasąmoninis žinojimas

Kai buvau septynerių, tiksliai žinojau, kur moteriškos laimės paslaptis. Beje, nebuvau viena tokia. Visos mano draugės pirmokės taip pat žinojo, kas moteriai svarbiausia – ne karjera, ne turtai ir net ne gražus vyras. Svarbiausia – motinystė.

Žaisti mamas ir dukras visais laikais buvo vienas populiariausių mergaičių žaidimų – nuo pačių mažiausių iki paauglių. Juk būtent taip – vystydamos ir prižiūrėdamos lėlės – mes repetuojame savo būsimą laimę.

Aš, pavyzdžiui, žaisdama visada būdavau daugiavaikė mama: viena lėlytė ėjo į mokyklą, kita – į darželį. O namuose likdavo dar keletas „leliukų“. Ak, tada taip norėjosi kuo greičiau užaugti ir turėti tikrų vaikų! Netekėjusios dvidešimtmetės mums atrodė senmergės. Ištekėjusios, bet neturinčios vaikų – kėlė nuostabą: juk tekama tai tik dėl vaikų, o dėl ko gi dar?

Vertybių perkainojimas

Štai jau dešimtoje klasėje mintys apie motinystę buvo pamirštos. Netgi, sakyčiau, – palaidotos. Su antkapiniu užrašu: „Viskas gerai savu laiku.“ Ir taip nutiko ne todėl, kad išaugome iš lėlių amžiaus. Tiesiog mus iš tiesų pradėjo auklėti. Ir ne kažkokios abstrakčios amerikietės feministės, o mūsų pačių mamos. Mums buvo aiškinama, kad baisu yra ne likti senmerge, o „prisidirbti“ dvidešimties ir nepabaigti aukštosios. Iš pradžių – mokslas ir profesija, paskui – santuoka ir vaikai.

Taip mes prie naujojo gyvenimo plano pridėjome dar vieną punktą – karjerą. Paskui dar ne prošalį būtų pakeliauti, pasaulio pamatyti. Vertą partnerį rinktis neskubant, atestuojant dešimtis kandidatų. Beje, ištekėjus dar irgi būtų gerai keletą metelių pagyventi „dėl savęs“. O vaikai ir taip kažkada atsiras... Štai, juk Vakarų Europoje anksčiau nei trisdešimties niekas negimdo.

Būdama trečiakursė jau turėjau draugių, kurios iš principo nenorėjo ir nežadėjo turėti vaikų. Niekada. Galbūt vaikystėje jos žaidė direktores? Abejoju...

Ir iš tiesų – kodėl?

Nuo daugiavaikės iki absoliučios karjeristės – šias stadijas perėjau asmeniškai. Ir galiu nuoširdžiai prisipažinti, kodėl taip ilgai tempiau be vaikų. Todėl, kad gyvenimas tik „dėl savęs“ suvaržo. Patogumų troškimas ir įprotis tenkinti tik savo poreikius praktiškai tampa savitikslis. Atrodo, išsilavinimą jau turi, pasaulio taip pat matei. Ir vyras geras šalia. Bet kažkodėl nesinori nieko keisti. Kam? Ir taip viskas puiku.

Taip aš turbūt ir iki šiol trankyčiausi po Europą, jei Viešpats nebūtų man netikėtai padovanojęs kūdikio, nepaisant visų mūsų pastangų saugotis.

Beje, skirtingi žmonės įvardys skirtingas priežastis, kodėl jiems dar ne laikas turėti vaikų. Pati „populiariausia“ – socialiniai „nepatogumai“: mažas atlyginimas, nuomojamas butas ir pan. Bet aš manau, kad visa tai melas: juk ne dėl pinigų trūkumo auklei nenorime vaikų. Ir močiutės, gyvenančios kituose miestuose, dėl to nekaltos.

Moterys, gimdykite ir nebijokite!

Apie motinystę sunku parašyti kažką įtikinamo ir visiems suprantamo. Dar pasakyti taip, kad tai skambėtų kaip įtraukianti reklama. Kad visa jaunuomenė perskaitytų, užsikrėstų ir pradėtų gimdyti.

Apie problemas pasakoti – prašom, kiek tik norit. Tarkim, apie tai, kaip sunku surasti gerą pediatrą ar jautrią auklėtoją. Arba kokios brangios sauskelnės ir vaikų batai. O štai apie laimę kalbėti žymiai sudėtingiau... Lenda į galvą visokios šypsenėlės, pirmieji dantukai ir vaikų gimtadieniai. Ar netgi paduota vandens stiklinė senatvėje. Bet juk visai ne dėlto gimdome vaikus.

Mūsų vaikai – ne prievolė Dievui ar visuomenei. Tiksliau, ne tik prievolė. Jie – mūsų galimybė išmokti galvoti apie kažką daugiau nei tik apie save. Turbūt todėl motinystė ir gelbsti.

Ką tik iškeptai mamytei sunku su mažyliu tik iki tol, kol ji viduje su tuo susitaiko. Iki kol ji pagaliau priima tą faktą, kad nors nėštumas jau praeityje, jie su kūdikiu – viena. Pamenu, kai mano dukrai buvo penkios dienos. Aš, dar neatsigavusi po gimdymo, kas valandą maitinimų ir neišsimiegojimo, verkiau vyrui ant peties: „Kada gi man taps lengviau?“ Vyras ramino: „Kai ji ištekės. Ir tai, jei už gero vyro...“ O juk jis teisus: jaudinimasis ir nerimas dėl jos sveikatos ir likimo – tai jau visam laikui. Todėl, kad ir meilė jai – amžiams.

Beje, lengviau man tapo gana greitai: kai nustojau save įtikinėti, kad gimus dukrai mūsų su vyru gyvenimas neturi keistis. Pasirodo, būtent kova už praėjusio gyvenimo stiliaus ir ankstesnių santykių išsaugojimą atima labai daug jėgų. Aš tiesiog susitaikiau su tuo, kad dabar mes ne tik vyras ir žmona, bet ir mama bei tėtis. Ir išsimiegoti pradėjau iškart po to, kai nustojau dukrytę perkelinėti į kitą lovelę. Maitinimas nebekėlė tiek problemų, kai nustojau juos skaičiuoti. O ir ateityje manęs dar laukė daugybė malonių atradimų. Pasirodė, kad kūdikis visiškai netrukdo mylėti vyro, keliauti, dirbti ir kūrybiškai save realizuoti. Tiesiog dabar poilsis prie jūros asocijuojasi ne su pliažais, kavinėmis ir naktinėmis maudynėmis, o su mūsų dvimetės reikalavimu įpilti jai į jūrą vonios putų. O kūrybinės realizacijos pikas – entuziastingas trimetės prisipažinimas: „Mama, aš dievinu plauti indus. Kaip gerai, kad aš moteris!”

Misija neįmanoma?

Į klausimą, kiek vaikų reikia pagimdyti, kad visiškai atliktum savo motinišką misiją, atsakymas kaip ir aiškus. Dievui geriau matyti, kam kiek vaikų reikia išsigelbėjimui. Aš tai suprantu, tik priimti sunku... Kiekvienai moteriai vėlgi dėl savų priežasčių, nors jos visiškai banalios ir neatspindi tiesos. Nesakau, kad visos mamos turi būti daugiavaikės. Tačiau man pačiai dar visai neseniai sunku save buvo iš viso įsivaizduoti kaip mamą, o dabar vis dažniau pagalvoju: kaip įmanoma vienu metu mylėti du, tris ir daugiau vaikų? Tai sužinoti galima tik pabandžius...

Pagal užsienio spaudą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė