Robert Barron. Word on Fire nuotr.

Prieš kurį laiką šešias dienas praleidau vietoje, esančioje vos 10 min. kelio nuo mano namų, tačiau į tą „šalį“ įžengiau kaip tikras užsienietis, tarsi tai būtų Botsvana ar Katmandu. Matote, aš apsistojau „Klinikalende“.

Nepasakosiu jums visų kraują stingdančių detalių. Pasakysiu vien tai, kad buvau skubiai atgabentas dėl apendicito uždegimo, o kadangi situacija komplikavosi, prireikė antros operacijos.

Esu kunigas, tad Klinikalende esu lankęsis daugybę kartų, tačiau niekada čia neužsibūdavau ilgai. Ši vieta turi savitą, visiškai unikalų gyvenimo ritmą, papročius, kalbines ir reikšmių sistemas. Tad prisitaikyti prie jų ne mažiau sudėtinga, kaip ir prie gyvenimo Vienoje, Paryžiuje ar Tokijuje.

Pavyzdžiui, Klinikalende įprastinis dienos ir nakties ritmas yra pertraukiamas ir panaikinamas. Žmogus vargiai gali nuspėti, koks dabar paros metas, nes žmonės reguliariai įžengia į tavo palatą tiek antrą valandą dienos, tiek ir antrą valandą nakties. Aš nuolat savo lankytojų klausinėdavau, rytas dabar ar vakaras.

Panašiai čia išnyko įprasta viešumo ir privatumo skirtis. Prieš daug metų, sugrįžusi po ilgos viešnagės šioje ,,šalyje“, mano mama yra sakiusi: „Kai įžengi į ligoninę, savo gėdos jausmą įdedi į mažą maišelį ir palieki jį už durų. Gali jį pasiimti, grįždamas namo.“ Medicinos seselės, slaugytojos, medicinos studentai, gydytojai, chirurgai, techninis personalas – visi jie turi leidimą apžiūrinėti bet kurią tavo anatomijos dalį kada tik to nori. Iš pradžių baisėjaus tuo, tačiau po kelių dienų nurimau, sakydamas sau taip: „Gal yra dar norinčių tai pamatyti?“

Klinikalendas turi savo išskirtinę kalbą, kuriai itin būdingas skaičių vartojimas: kraujo spaudimas, temperatūra, hemoglobinas ir t.t. Išties buvo visai smagu matyti, kaip greitai su slaugėmis ir gydytojais pradėjau bendrauti šiuo slėpiningu žargonu.

Tačiau ryškiausias Klinikalendo bruožas man yra pasyvumas. Įžengęs pro ligoninės duris, tu paprasčiausiai atiduodi savo gyvenimą į kitų rankas. Jie tave transportuoja, prausia, tikrina, verčia laukti rezultatų (beje, tai viena sunkiausiai pakeliamų psichologinio kankinimo formų), pasako, kas tavęs laukia toliau, baksnoja, bado, ima kraują, pjausto. O kai atsiduri ant išprotėjimo ribos, beviltiškai sužlugdytas, trokštantis kuo greičiau iš čia ištrūkti, turi laukti jų leidimo grįžti namo. Savo gėdos jausmą įdedi į mažą maišelį, paliekamą už durų, – o kartu ir savo autonomiją.

Ir tai ne vien dėl psichologinių motyvų. Tai turi rimtų dvasinių pasekmių. Kai Klinikalende gulėjau ant nugaros, mano galvoje nuolat sukosi mintis: „pasyvumo sudievinimas“. Tai frazė iš vieno didžio 20 amžiaus dvasinio veikalo (The Divine Milieu), kurio autorius – prancūzų jėzuitas Pierre Teilhard de Chardin. Tame didžiulį poveikį sukėlusiame tekste Teilhard'as padaro garsiąją skirtį tarp žmogaus aktyvumo ir pasyvumo sudievinimo. Pirmasis judesys yra kilnus dvasinis gestas, kurio esmė – perduoti savo pasiekimus ir nuveiktus darbus Dievo tikslams.

Kaip įsitikinęs jėzuitas, Teilhard'as troško visą savo veiklą (o jis veikė labai daug) pašvęsti ad majorem Dei gloriam (didesnei Dievo garbei). Tačiau Teilhard'as jautė, kad šis požiūris neveda link dvasinės jėgos, sudievinančios savąjį pasyvumą. Tokia jėga jis laikė savo kentėjimų atidavimą į Dievo rankas, pasidavimą Viešpačiui visuose dalykuose, kurie ištinka mus. Dalykuose, kurių mes niekaip negalime kontroliuoti: susergame, netikėtai miršta mylimas asmuo, prarandame darbą, taip trokšta pozicija atitenka kam nors kitam, mus nesąžiningai kritikuoja, visiškai nelauktai atsiduriame mirties šešėlių slėnyje.

Šios patirtys kai kuriuos asmenis veda į desperaciją, tačiau dvasiškai budrus žmogus turėtų žvelgti į jas kaip į būdą labiau suartėti su Dievu. Krikščionis čia iš karto norėtų kalbėti apie dalyvavimą Kristaus kryžiuje. Išties keista, kad centrinė krikščionių tikėjimo ikona nėra kažkoks didis pasiekimas ar veikla, o kažkas baisaus, kas buvo padaryta žmogui. Reikšminga tai, kad kančia, pavesta Dievui, leidžia Viešpačiui įgyvendinti savo tikslus su nepralenkiama jėga.

Tam tikra prasme Teilhard’o daromoje skirtyje ataidi šv. Kryžiaus Jono skirtis tarp „aktyviosios“ ir „pasyviosios“ sielos nakties. Didžiajam ispanų mistikui tamsioji naktis neturi nieko bendro su psichologine depresija, o greičiau su genėjimu, išlaisvinimu nuo prisirišimų, kurie sulaiko nuo visiško susijungimo su Dievu. Šis genėjimas gali įgauti sąmoningą ir intencionalią formą (aktyvioji naktis) arba būti tiesiog ištveriamas. Trumpai tariant, mes patys galime siekti išsivaduoti nuo prisirišimų – arba Dievas tai padaro už mus. Pastarasis būdas, šv. Jono supratimu, yra kur kas galingesnis ir labiau nutyrinantis nei pirmasis.

Tikiu, kad mano viešnagė nesvetingoje Klinikalendo šalyje buvo glaudžiai susijusi su mano pasyvumo sudievinimu bei pasyviąja sielos naktimi. Be jokios abejonės, aš visiškai nesiekčiau vėl ten sugrįžti, tačiau gali būti, kad Dievas vėl mane ten nusiųs. Te suteiks Jis man malonę, kad galėčiau tai priimti kaip dovaną.

Iš wordonfire.org išvertė S. Žiugždaitė