Iryna Kuchma

Lietuvos mokslo tarybai pradėjus rengti nuostatas dėl atvirosios prieigos prie mokslo rezultatų, gautų valstybės lėšomis finansuojant mokslinius tyrimus, prie nuostatų rengimo kviečiama aktyviai prisidėti Lietuvos mokslo bendruomenė. Šiame nuostatų rengimo etape ypač svarbi ir geroji kitų Europos bei pasaulio šalių praktika, turima patirtis ir siūlymai.

Savo įžvalgomis apie galimybę plėtoti vieningą atvirosios prieigos politiką Europoje dalinasi Vilniuje viešėjusi Europos Komisijos (EK) projekto „Atvirosios prieigos politikos sureguliavimo strategijos Europos Sąjungos tyrėjams“ („Open Access Policy Alignment Strategies For European Union Research“, PASTEUR4OA) atstovė Rytų Europos regione bei pasaulinio bibliotekų elektroninės informacijos tinklo EIFL (angl. Electronic Information for Libraries) kuratorė atvirosios prieigos klausimais Iryna Kuchma.

Kokius galėtumėte įvardinti pagrindinius dokumentus, į kuriuos būtina atsižvelgti rengiant atvirosios prieigos prie mokslo rezultatų politikos nuostatas?

Išskirčiau tris dokumentus, kurie yra svarbūs siekiant vieningos atvirosios prieigos politikos Europoje. Pirmas – tai EK rekomendacijos dėl prieigos prie mokslinės informacijos ir duomenų, priimtos 2012 m. liepos mėn., kuriose numatyta, kad šalys narės turėtų per keletą metų parengti savo nacionalinius dokumentus atvirosios prieigos klausimais. Labai svarbios ir programos „Horizontas 2020“ gairės bei tipinės „Horizontas2020“ projektų sutarčių nuostatos, kuriose konkrečiai nurodyta, kaip projektų vykdytojai turi užtikrinti atvirąją prieigą prie EK finansuotų mokslo projektų rezultatų. Programoje „Horizontas 2020“ EK „žaliąjį kelią“ padarė privalomu. Šis atvirosios prieigos būdas dar vadinamas „saviarchyvavimu“ (angl. self-archiving), kai mokslinė produkcija įkeliama į atvirosios prieigos talpyklas. Tačiau „Horizontas 2020“ projektuose tinkamomis laikomos ir tokios išlaidos, kurios skirtos „auksiniam keliui“, t. y. kai sumokama už mokslinių straipsnių paskelbimą atvirosios prieigos žurnaluose. Vis tik Europoje labiausiai paplitęs „žaliasis kelias“, o „auksinis kelias“ yra aiškiai palaikomas tik keliose šalyse, pvz., Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose. Akivaizdu, kad kuo labiau suderintos šalių narių nuostatos, tuo jos bus efektyvesnės ir pasitarnaus visai Europos mokslinių tyrimų erdvei. Tikslas – skatinti mokslinius tyrimus, o atviroji prieiga yra viena iš priemonių siekiant šio tikslo.

Koks mokslo ir studijų institucijų vaidmuo skatinant atvirąją prieigą?

Iš tiesų pasaulyje daugiausiai ir yra būtent institucinių atvirosios politikos nuostatų, kurios dažniausiai tiesiogiai siejasi su institucinėmis talpyklomis. Institucinėse talpyklose galima sukaupti 100 proc. visų tos institucijos mokslininkų paskelbtų mokslo publikacijų. Pradėjus projektą PASTEUR4OA, buvo atnaujintas atvirosios prieigos talpyklų archyvavimo nuostatų registras (angl. Registry of Open Access Repositories Mandatory Archiving Policies, ROARMAP), skirtas registruoti privalomąsias mokslo darbų ir duomenų saugojimo atvirosios prieigos talpyklose nuostatas. Šiuo metu čia užregistruotos 507 mokslinius tyrimus vykdančių institucijų nuostatos iš viso pasaulio. Galima pasidžiaugti, kad Europoje atvirosios prieigos politika vykdoma aktyviausiai – ROARMAP įregistruotos net 389 Europoje priimtos nuostatos.

Mokslo žurnalų leidybos tradicijos įvardijamos kaip labai svarbus veiksnys visoje atvirosios prieigos dėlionėje. Ar matote galimybių pokyčiams šioje srityje?

Mokslo ir studijų institucijos, kurios finansuoja mokslinių žurnalų leidybą, turi visas galimybes reikalauti, kad šių žurnalų turinys būtų laisvai prieinamas visiems. Mokslą finansuojančios institucijos, jei jos remia publikacijų, monografijų leidybą, taip pat gali reikalauti, kad paremtos publikacijos būtų atvirai prieinamos. Taip pat būtina keisti situaciją šviečiant mokslininkus, kad jie, pasirašydami sutartis su leidyklomis, neatiduotų leidyklai visų savo kaip kūrėjo teisių į parašytą straipsnį.

Taip pat svarbu apsispręsti ir dėl taip vadinamųjų hibridinių mokslinių žurnalų, kurie kaip ir tradiciniai yra prenumeruojami, tačiau atskiriems straipsniams numato galimybę suteikti atvirąją prieigą už nustatytą mokestį. Atvirosios prieigos idėjos požiūriu šis leidėjų pasiūlytas būdas nėra tvarus, nes už tą patį produktą sumokama kelis kartus – ir bibliotekoms prenumeruojant mokslo žurnalų bazes, ir tyrėjui sumokant už galimybę atverti savo straipsnį tokiame „uždarame“ žurnale. Tokiu atveju bibliotekoms reikėtų derybų keliu sutarti su leidėjais, kad prenumeratos kaina būtų sumažinta pagal tai, kiek tyrėjai jau sumokėjo už tai, kad jų straipsniai būtų laisvai prieinami. Tačiau tai sudėtingos derybos, kurių sėkmė nėra garantuota. Štai kodėl būtų geriau vengti publikuotis hibridiniuose žurnaluose.

Gal galite išskirti aspektus, kurie būtini rengiant atvirosios prieigos nuostatas, kokie elementai turėtų būti įtraukti, kad rekomendacijos ir aprašai neliktų tik popierinėmis nuostatomis?

PASTERU4OA projekto metu stengiamasi apibrėžti tipinius principus, parengti atvejų analizes bei susisteminti medžiagą, kuri padėtų mokslo politikos formavime dalyvaujantiems politikams bei institucijų vadovams parengti ir vykdyti efektyvią politiką prieigos prie mokslo rezultatų klausimu. Lietuvos mokslo tarybai bei mokslo ir studijų institucijoms ruošiant savo dokumentų projektus taip pat patarčiau atsakyti į keletą kontrolinių klausimų. Ar iš projektų vykdytojų nuostatos reikalauja skelbti mokslo rezultatus ir užtikrinti atvirąją prieigą? Kokius rezultatus reikalaujama saugoti ir atverti? Kur šie rezultatai turėtų būti skelbiami? Kada šie rezultatai turėtų būti atveriami ir jais būtų galima laisvai naudotis? Taip pat svarbu numatyti, kaip bus stebimas politikos įgyvendinimas.  

Viena iš PASTERU4OA projekto vadovių Alma Swan, kuri yra žymi atvirosios prieigos specialistė, atliko išsamią daugelio politinių nuostatų analizę ir nustatė, kad efektyviausiai veikia tos, kuriomis tyrėjai įpareigojami dėti savo rezultatus į talpyklas, o šie duomenys po to naudojami mokslo darbų vertinime, tyrėjų atestacijose ir pan. Pastebėta, kad jei nėra reikalavimo atiduoti į saugyklą straipsnį kai jis tik priimamas spaudai, tuomet nuostatos tampa neefektyvios, nes tyrėjai nelinkę grįžti prie tų pačių reikalų pasibaigus embargo periodui. Nuostatų efektyvumas priklauso nuo to, ar numatomos aiškios pasekmės. Vien rekomendacijų neužtenka. Patarčiau pradėti rengti nuostatas dėl prieigos prie mokslo publikacijų. Prieiga prie duomenų taip pat yra labai svarbi, tačiau tai sudėtingesnis klausimas. EK taip pat eina šiuo keliu ir programoje „Horizontas 2020“ paskelbė bandomąjį projektą, skirtą prieigai prie mokslo duomenų.

Seminaro „Atvirosios prieigos prie mokslo rezultatų politika Lietuvoje: dabartis ir siekiniai“ pranešėją Iryną Kuchmą kalbino Lietuvos mokslo tarybos mokslinė sekretorė dr. Brigita Serafinavičiūtė