Režisierius Noahas Baumbachas. Nuotraukos šaltinis – www.lashorasperdidas.com

Amerikiečių režisierius Noahas Baumbachas (g. 1969) kritikų ir sinefilų dėmesį pelnė 2005 m. pasirodžiusiu filmu „Kalmaras ir banginis“, už originalų scenarijų nominuotu „Oskarui“. Šia juosta jis įsitvirtino kaip geriausiomis nepriklausomo Amerikos kino tradicijomis sekantis sąmojingas, subtiliu ir savitu humoro jausmu pasižymintis balsas.

Savo filme „Kol esame jauni“ (2014) Baumbachas grįžta prie skirtingų kartų temos. Pasakodamas dviejų porų istoriją, jis gvildena jaunystės ir senatvės, gebėjimo prisitaikyti prie kintančio laiko, drąsos veikti ir pasyvumo klausimus.

Režisierių kalbina „Die Zeit“ kultūros redaktorė ir kino žurnalistė Wenke Husmann.

Pone Baumbachai, Jūsų filme „Kol esame jauni“ penktą dešimtį įpusėję bevaikiai Džošas ir Kornelija susipažįsta su gerokai jaunesniais Džeimiu ir Derbe. Ši trečią dešimtį įpusėjusi pora tokia šauni, laisva ir pasitikinti savimi, kad būnant vyresniais iš karto galima pajusti jai neapykantą. O tada už šį bjaurų jausmą pradėti neapkęsti savęs. Jūs šią situaciją pavertėte komedija. Kuo gi ji tokia juokinga?

Tikriausiai maniau, kad filmo eigoje galėtų pasikeisti jausmai, puoselėjami jaunesnei kartai? Vis dėlto panašu, kad tai priklauso nuo to, kokioje situacijoje esi jį žiūrėdamas.

To ir bijojau.

Nereikia priimti pernelyg asmeniškai. Tiesą sakant, tai sena kaip pasaulis istorija. Sulaukę tam tikro amžiaus, žmonės atsigręžia atgal ir įsižiūri į jaunąją kartą. Man pasidarė juokinga, kai pats patyriau jausmus, apie kuriuos kalbate, ir supratau, kad kitados tikriausiai lygiai taip pat buvau matomas vyresniosios kartos.

Kaip šį virsmą išgyveno daug žadantis talentas, tapęs pripažintu režisieriumi?

Dabar, sulaukęs tam tikro amžiaus ir sukūręs pakankamai filmų, vis dažniau sutinku jaunesnių žmonių, mačiusių mano pirmuosius darbus tokiu senamadišku formatu kaip videokasetės. Blaiviai priimu faktą, kad jaunesnei kartai esu pripažintas režisierius.

Filmo pabaigoje Džošas apie abu jaunuolius pasako: „Jie nėra blogi. Jie tik jauni“. Ar nuogąstavimas, kad jaunoji karta išstums mus profesine prasme, yra pirmapradė viduriniosios klasės baimė?

Manau, kad taip. Bijome būti išstumti ne tik profesine prasme. Baimė persmelkia ir tada, kai suprantame, kad nebesame jauni.

Galbūt ji kyla gyvenant tokioje konkurencingoje visuomenėje?

Kurioje „jaunesnis“ automatiškai reiškia „geresnį“ ir „efektyvesnį“. Įdomus apsėdimas, ypač būdingas Amerikai.

Jums 45-eri. Nepaisydamas to, viename interviu prasitarėte, kad jaučiatės artimesnis Džeimiui, o ne Džošui. Kodėl?

Nes žmonės vien dėl panašaus amžiaus yra linkę tapatinti mane su Džošu. Tuo tarpu aš kur kas labiau žaviuosi Džeimio produktyvumu ir ambicingumu nei Džošo savinaikinančiu apsėdimu. Jį kalina negebėjimas judėti toliau.

Ambicingumas ir produktyvumas – ar šios savybės keitėsi būnant dvidešimties ir keturiasdešimties?

Žinoma – nesvarbu, įsisąmoninau tai ar ne. Bet kuriuo atveju, imdamasis ko nors naujo, vis dar jaučiuosi kaip naujokas. Netapo lengviau ką nors parašyti ar įveikti tuščio lapo baimę. Nepaisant to, šio to išmokau – šiandien dirbdamas neriu kur kas giliau ir teikiu tam daugiau reikšmės nei anksčiau.

Ką turite galvoje?

Nekalbu apie anksčiau sukurtų filmų reikšmę šiandieninių darbų kontekste. Veikiau apie tai, kad vis labiau mėgaujuosi tuo, ką darau. Manau, kad padariau pažangą, o darbas tapo dar svarbesnė mano gyvenimo dalis.

Priešingai nei Džošas, neturite priežasties jaustis nusivylęs savimi. Nepaisant to, panašiai jaustis galima ir supratus, kad gyvenimas teikia mažiau galimybių nei anksčiau. 

Senti ir suaugti – tai du skirtingi dalykai. Kai kurie žmonės pasensta, bet nesuauga. „Kol esame jauni“ kalbama apie suvokimą, kad laikui bėgant kai kurios galimybės tampa nebepasiekiamos. Filmo pradžioje Džošas – iš dalies ir jo žmona Kornelija – negali su tuo susitaikyti. Pirmiausia jis bando tvirtai laikyti vairą tiek darbe, tiek santuokoje. Tik supratęs, kad negali to padaryti, Džošas išsilaisvina ir išsivaduoja iš sąstingio. Staiga prieš akis atsiveria kitų galimybių.

Vis dėlto ir Džeimis, ir Džošas siekia sėkmės. Juo skiria tai, kad pirmajam pavyksta judėti į priekį ir pasinaudoti kiekviena proga, o antrasis lieka užsidaręs ir jau ne pirmus metus nebaigia savo filmo. Kodėl?

Tai žmogaus tipo, ne kartos klausimas. Norėjau pavaizduoti vyrą, romantiškai įsivaizduojantį sėkmę, ir parodyti, kad tai neatneša jam jokios naudos. Džošo antipodu turėjo tapti žmogus, kuriam nėra nieko švento. Siekdamas sėkmės, šiandien jis daro viena, rytoj – kita. Tiesiog nesustodamas žengia į priekį.

Džošo laikyseną apibūdinate kaip romantišką. Ar įsivaizduoti, kad sėkmę lemia genialumas, originalumas, stropumas ir perfekcionizmas nėra tiesiog senamadiška? 

Vieni dar yra išmokę perskaityti knygą nuo pradžios iki galo. Kiti pavarto ją ir pasiima tai, ko reikia jiems – tai tarsi koliažo menas.

Ar šį skirtumą lemia interneto atsiradimas? Jūs, aš ir Džošas esame paskutinioji karta, užaugusi be jo teikiamų galimybių.

Filme vaizduojame žmones, nuolat įsmeigusius akis į mobiliuosius telefonus, nuolat esančius ryšio zonoje. Pabrėžiame, koks savaime suprantamas tapo šis technologinis virsmas. Viena vertus. Kita vertus, jaunoji karta taip pat akivaizdžiai vengia nuolat būti prisijungus prie tinklo. Gerai nežinau, kaip technika formuoja mūsų supratimą apie sėkmę ir originalumą. Galbūt jis pasikeitė ir be interneto.

Ar esate pasielgęs kaip Džeimis ir dėl sėkmės padaręs ką nors, kuo nebūtinai didžiuojatės? Kas šimtu procentų neatitiko Jūsų sąžiningumo ir draugystės suvokimo?

„Turėjau būti geras išpera, kad atsidurčiau ten, kur esu šiandien“. Filme šiuos žodžius ištaria senas ir sėkmingas dokumentinių filmų režisierius, apdovanotas už viso gyvenimo pasiekimus. Nemanau, kad šis teiginys yra neginčijama tiesa. Sėkmė neaplanko atsitiktinai. Manau, sėkmė gali aplankyti ir nepaprastai malonų žmogų. Svarbiausia tikrai jos norėti ir veikti.

 

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė