Šv. Pranciškaus Asyžiečio pamokslas paukščiams

„Bažnyčios žinios“ paskelbė pirmąją į lietuvių kalbą išverstos enciklikos „Laudato Si“ dalį. Neilgai trukus ji bus išleista knygelės formatu ir platinama katalikiškuose knygynuose, o iki tol kviečiame paskaityti popiežiaus Pranciškaus parengtos enciklikos ištrauką.

1. „ Laudato si’, mi’ Signore – Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ – giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Šioje gražioje giesmėje jis primena, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir lyg graži, mus apkabinanti motina: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“.

2. Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudžiaudami jai Dievo duotomis gėrybėmis. Užaugome manydami, jog esame jos savininkai ir šeimininkai, turintys teisę ją plėšti. Smurtas, glūdintis nuodėmės sužeistoje žmogaus širdyje, pasireiškia ir ligos simptomais, regimais dirvoje, vandenyje, ore ir visose gyvose būtybėse. Todėl engiama ir niokojama žemė, iš vargšų labiausiai apleista bei trypiama, „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Užmiršome, kad ir mes patys esame žemė (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus, jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį ir mus atgaivina.

Nesame abejingi niekam, kas priklauso šiam pasauliui

3. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, kai pasaulis svyravo ties branduolinės krizės riba, šventasis popiežius Jonas XXIII parašė encikliką, kurioje ne tik atmetė karą, bet ir pasiūlė taiką. Savo žinią Pacem in terris jis adresavo visam „katalikiškajam pasauliui“, tačiau pridūrė: „ir visiems geros valios žmonėms“. Didėjančios pasaulinės žalos aplinkai akivaizdoje norėčiau kreiptis į kiekvieną šioje planetoje gyvenantį žmogų. Savo paraginime Evangelii gaudium kreipiausi į visus Bažnyčios narius trokšdamas paskatinti tebesitęsiantį misionieriško atsinaujinimo vyksmą. Šioje enciklikoje į dialogą dėl mūsų bendrųjų namų ketinu įsitraukti su visais.

4. Praslinkus aštuoneriems metams po Pacem in terris, 1971-aisiais, palaimintasis popiežius Paulius VI ekologinę problematiką apibūdino kaip krizę, kuri yra nekontroliuojamos žmogaus veiklos „dramatiškas padarinys“: „Beatodairiškai išnaudodamas gamtą, jis kelia grėsmę ją sunaikinti ir pats tapti šio sunaikinimo auka“. Taip pat ir kreipdamasis į Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją, popiežius kalbėjo apie „tikros ekologinės katastrofos kaip pramoninės civilizacijos padarinio“ galimybę, pabrėždamas „neatidėliotiną būtinybę žmonijai radikaliai keisti savo elgesį“, nes „ypatinga mokslo pažanga, įstabiausi technikos laimėjimai, didžiausias ekonomikos augimas, jei nebus lydimi autentiškos socialinės bei moralinės pažangos, galiausiai atsigręš prieš žmogų“.

5. Jonas Paulius II irgi vis daugiau dėmesio skyrė šiai temai. Savo pirmojoje enciklikoje jis sako, kad žmogus, regis, „nesupranta jokios kitos savo gamtinės aplinkos reikšmės, kaip tik tą, kuri tinka jo tiesioginiam naudojimui ir vartojimui“. Vėliau jis kvietė į pasaulinį ekologinį atsivertimą. Tačiau sykiu pabrėžė, jog per menkai įsipareigojama „autentiškos žmogaus ekologijos moralinių sąlygų apsaugai“. Žmogaus aplinkos griovimas yra labai rimtas dalykas ne tik dėl to, kad Dievas patikėjo pasaulį žmogui, bet ir dėl to, jog ir pati žmogaus gyvybė yra dovana, gintina nuo įvairialypio naikinimo. Bet kuris siekis geriau rūpintis pasauliu reikalauja iš pagrindų keisti „gyvenseną, gamybos ir vartojimo būdus, įsitvirtinusias valdžios struktūras, šiandien valdančias visuomenę“. Autentiškas žmogaus vystymasis yra moralinio pobūdžio ir suponuoja visišką pagarbą žmogaus asmeniui, tačiau sykiu turi rūpintis gamtos pasauliu ir „atsižvelgti į visų būtybių prigimtį bei jų abipusišką sąryšį tvarkingoje sistemoje“. Todėl žmogaus gebėjimas keisti tikrovę privalo plėtotis remdamasis suvokimu, kad visa pirmiausia dovanota Dievo.

6. Mano pirmtakas Benediktas XVI atnaujino raginimą „pašalinti sutrikusio pasaulinės ekonomikos veikimo struktūrines priežastis ir pakoreguoti augimo modelius, regis, negebančius garantuoti pagarbos aplinkai“. Jis priminė, kad pasaulio nevalia analizuoti izoliavus kokį nors vieną iš jo aspektų, nes „gamtos knyga yra viena ir nedalijama“, apima aplinką, gyvenimą, lytiškumą, šeimą, socialinius ryšius ir kitus aspektus. Todėl „gamtai daroma žala artimai susijusi su kultūra, formuojančia žmonių sugyvenimą“. Popiežius Benediktas čia siūlo pripažinti, kad gamtos aplinka yra kupina žaizdų, padarytų mūsų neatsakingo elgesio. Ne be žaizdų yra ir socialinė aplinka. Tačiau visos tos žaizdos padarytos iš esmės vieno ir to paties blogio, tai yra minties, jog nėra nediskutuotinų tiesų, kuriomis vadovautųsi mūsų gyvenimas, ir todėl žmogaus laisvė neribota. Užmirštama, kad „žmogus nėra vien save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, tačiau priklauso ir gamtai“. Sklidinas tėviško rūpinimosi, jis kvietė mus pripažinti, jog kūrinija žalojama tada, „kai mes esame aukščiausioji instancija, kai viskas yra tiktai mūsų nuosavybė ir skirta mums vieniems vartoti. O kūrinija eikvoti pradedama tada, kai nepripažįstame jokios aukštesnės instancijos, bet matome tiktai save“.

7. Tokios popiežių ištaros atspindi nesuskaičiuojamų mokslininkų, filosofų, teologų ir organizacijų, šiose srityse praturtinusių Bažnyčios mintį, apmąstymus. Tačiau neturime iš akių išleisti ir to, kad už Katalikų Bažnyčios ribų kitos Bažnyčios ir krikščioniškosios Bendruomenės – taip pat ir kitos religijos – irgi išreiškė gilų susirūpinimą bei išplėtojo vertingų apmąstymų mums visiems rūpimais klausimais. Kaip vieną ypač reikšmingą pavyzdį norėčiau glaustai paminėti brangaus ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, su kuriuo dalijamės visiškos bažnytinės bendrystės viltimi, indėlį.

8. Patriarchas Baltramiejus pirmiausia pabrėžė būtinybę kiekvienam gailėtis dėl būdo, kuriuo jis kenkia planetai, mat „kadangi visi darome nedidelę ekologinę žalą“, esame pašaukti pripažinti, „kad daugiau ar mažiau prisidedame prie aplinkos darkymo ir griovimo“. Šitai jis nekart tvirtai ir įtaigiai pareiškė ragindamas mus pripažinti savo nuodėmes kūrinijai: „Tai, kad žmonės naikina Dievo kūrinijos biologinę įvairovę; kad kenkia žemei prisidėdami prie klimato kaitos, atimdami iš žemės natūralias girias ar naikindami jos drėgnąsias zonas; kad teršia vandenis, dirvą, orą, – visa tai yra nuodėmė“. Mat „nusikaltimas gamtai yra nusikaltimas mums ir nuodėmė Dievui“.

9. Sykiu Baltramiejus atkreipė dėmesį į ekologinių problemų etines ir dvasines šaknis, akinančias mus ieškoti sprendimų ne tik technikos srityje, bet ir žmogaus keitimosi lygmeniu, nes kitaip apsiribosime vien simptomais. Jis pasiūlė pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebėjimo dalytis, prie askezės, „kuri reiškia mokytis duoti, o ne tiesiog atsižadėti. Tai – meilės būdas laipsniškai pereiti nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Tai – išsilaisvinimas iš baimės, godumo ir priklausomybės“. Mes, krikščionys, be to, esame pašaukti „laikyti pasaulį bendrystės sakramentu, būdu dalytis su Dievu ir artimu pasauliniu mastu. Mūsų kukliu įsitikinimu, tai, kas dieviška ir kas žmogiška, susitinka menkiausiose Dievo kūrinijos besiūlio drabužio smulkmenose, net mažiausiose mūsų planetos dulkelėse“.

Šventasis Pranciškus Asyžietis

10. Nenorėčiau toliau plėtoti šios enciklikos nepateikdamas gražaus ir motyvuojančio pavyzdžio. Jo vardą kaip gairę bei įkvėpimą pasirinkau tą akimirką, kai buvau išrinktas Romos vyskupu. Manau, kad Pranciškus yra tobulas rūpinimosi tuo, kas silpna, ir džiugiai bei autentiškai įgyvendinamos integraliosios ekologijos pavyzdys. Jis yra visų ekologijos srities tyrinėtojų bei darbuotojų šventasis globėjas, taip pat mylimas gausybės nekrikščionių. Jis rodė ypatingą dėmesį Dievo kūrinijai, taip pat didžiausiems vargšams bei paliktiesiems likimo valiai. Mylėjo ir buvo mylimas už savo džiaugsmą, dosnų atsidavimą, visa aprėpiančią širdį. Buvo mistikas ir piligrimas, gyvenęs paprastai ir įstabiai darniai su Dievu, kitais, gamta ir savimi pačiu. Galiausiai jis mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai, kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė.

11. Jo liudijimas taip pat rodo, kad integralioji ekologija reikalauja atvirumo kategorijoms, pranokstančioms tiksliųjų mokslų ar biologijos kalbą ir susijusiomis su žmogaus esme. Kaip mums nutinka, kai ką nors įsimylime, lygiai taip ir Pranciškus kaskart, kai žvelgdavo į saulę, mėnulį, mažiausius gyvūnus, pratrūkdavo giedoti į Dievo šlovinimą įtraukdamas ir kitus kūrinius. Jis bendravo su visa kūrinija ir pamokslavo net gėlėms, kviesdamas jas „šlovinti ir mylėti Viešpatį, tarsi jos būtų apdovanotos protu“. Jo reakcija pranoko intelektinį įvertinimą ar ekonominį skaičiavimą, nes kiekvieną kūrinį jis laikė seserimi, meilės saitais sujungta su juo. Todėl Pranciškus jautėsi pašauktas rūpintis viskuo, kas egzistuoja. Jo mokinys šventasis Bonaventūras pasakojo, kad jis, „laikydamas, jog visų dalykų kilmė yra bendra, jautė dar didesnę pagarbą ir kūrinius, net visiškai mažus, vadindavo broliu ar seserimi“. Tokio įsitikinimo nevalia nurašyti kaip iracionalaus romantizmo, nes jis daro poveikį mūsų pasirinkimams, kurie turi įtakos mūsų elgesiui. Jei prie gamtos ir aplinkos artinsimės be atvirumo nuostabai, jei santykiaudami su pasauliu nešnekėsime brolystės ir grožio kalba, mūsų nuostatos nesiskirs nuo šeimininko, vartotojo ar vien gamtinių išteklių naudotojo, negebančio apriboti savo tiesioginių interesų, nuostatų. Priešingai, jei jausimės artimai susiję su viskuo, kas egzistuoja, spontaniškai reikšis nuosaikumas ir rūpinimasis. Šventojo Pranciškaus neturtas ir paprastumas buvo ne vien išorinis asketizmas, bet ir kai kas radikaliau – atsisakymas paversti tikrovę tik naudotinu bei valdytinu objektu.

12. Kita vertus, šventasis Pranciškus, būdamas ištikimas Raštui, siūlo pripažinti gamtą esant nuostabia knyga, kurioje Dievas mums kalba bei perteikia kažkiek savo gražumo ir gerumo: „Iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5) ir: „... jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20). Todėl jis reikalavo vienuolyno sode vieną dalį visada palikti nedirbamą, kad tenai augtų laukinės gėlės ir tie, kurie jomis žavėtųsi, galėtų kelti mintis į Dievą, tokio grožio Kūrėją. Pasaulis yra daugiau nei spręstina problema, jis yra džiaugsmingas slėpinys, kurį kontempliuojame linksmai ir šlovindami.