Kartais taip jau nutinka, kad iš kelių perskaitytų knygų vienas sakinys, viena mintis taip giliai isminga į tavo atminties žemę, jog niekaip negali jos pamiršti.

Ir visai nesvarbu, koks dabar paros metas ar kur tu randiesi – ta  mintis kaip paties šešėlis tipena tau iš paskos. Vis maudžia ir peršti atmintį. Dėl to truputėlį darosi nejauku, nes tampa nevaldoma. Jauti natūralų susirūpinimą, nes nežinai kaip toliau reikia elgtis su ta mintim ir tavo buvimą trikdančiu reiškiniu.

Man taip atsitiko skaitant knygas apie šv. Teresės Avilieties gyvenimą ir jos veiklą. Sakinys, kuris iki šiol neduoda ramybės, skamba taip: ne daug mąstyti, o daug mylėti reikia. Tai pamatinė vidinės maldos taisyklė. Bet šįsyk aš nekalbėsiu apie maldą, o tik keliais kukliais savo plunksnos judesiais pabandysiu pažymėti punktyrus, reiškiančius meilės kalbos svarbą mūsų pasaulyje ir kasdienybėje. Taip pat pamėginsiu atskleisti meilės ir mąstymo sąjungos svarbą. Pamėginsiu įrodyti, kad meilė be mąstymo, o mąstymas be meilės sunkiai gali pilnutinai atskleisti save ir kuo geriau pasitarnauti mums visiems.

Melė – tai vienintelis dalykas, kuris gali apsaugotį žmogų nuo kito žmogaus egoizmo ir apskritai išgelbėti visą žmoniją nuo susinaikinimo. Meilė, paremta dialogo kultūra, kuri remiasi pagarba kitam ir kitokiam, yra tiltas, kuriuo keliauja ir susitinka įvairios tautos. Tik meilė yra pajėgi pripažinti kito asmens prigimtinį unikalumą ir jo vertę.

Tačiau kad tai nutiktų, pirmiausia turime atsisakyti noro savintis tiesą. Nes tiesa nepriklauso kokiai nors vienai žmonių grupei ar tautai. O kai taip nutinka, tada ja imama manipuliuoti. Tiesa nebėra tiesa. Tai – tik iškreiptas tiesos atspindys. Juk tiesa yra tai, kad kiekvienas esame asmuo, su savo asmenine istorija, kurią yra privalu pripažinti kaip tokią. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybes, ir apie žmoniją apskritai.

Ar gali meilė ir mątymas koja kojon žengti per gyvenimą kartu? Pasakysiu, jog taip būtina. Ir dar pridursiu: tai neišvengiama. Nes meilė atskirta nuo mąstymo yra naivi. O meilė paženklinta mąstymu yra brandi ir išmintinga. Štai mąstymas be meilės yra šaltas ir pasipūtęs, besirūpinantis tik savo reputacija. Meilės paliestas mąstymas yra atidus ir jautrus, kupinas atjautos.

Kaip matome, meilė ir mąstymas nėra visiškai atsietos, priešingos ir nesujungiamos sritys. Žinoma, esama atskirties. Tačiau nereikia tai pabrėžtinai akcentuoti. Nes tada galva ir širdis gali nebesusikalbėti. Kiekvienas ims gyventi atskirus gyvenimus. Tai bus panašu į nelaimę. Geriau ieškokim integralių jungčių, kurios sukurtų darnią pusiausvyrą, nes tada meilė ir mąstymas gyvens išvien.