Sveikatos apsaugos ministerija pateikė Seimui Dirbtinio (ar pagalbinio) apvaisinimo įstatymo projektą, paskelbdama, kad dabar nevaisingų šeimų ateitis parlamentarų rankose. Net sunku patikėti, kad per daugiau nei dvylika metų nuo to, kai pirmą kartą buvo pasiūlyta, kaip derėtų reglamentuoti dirbtinio apvaisinimo sritį, nesugebėta teisiškai sureguliuoti šios srities.

Diskusijos buvo itin emocingos, politikai varžėsi, kas labiau nori padėti žmonėms, tačiau, regis, visa energija buvo išeikvojama ginčams, o ne pastangoms įteisinti bent tas reglamentacijas, dėl kurių visi sutaria. Tikrai keista, kai bandoma aiškinti, jog esą Lietuva – konservatyvus, katalikiškas kraštas, kad Bažnyčia esą daro spaudimą politikams ir neva kenkia nevaisingoms šeimoms. Dera pabrėžti, kad Katalikų Bažnyčios Lietuvoje hierarchai, kurie išreiškė pilietinę poziciją diskusijose šiuo klausimu, niekada neprieštaravo tam, jog reglamentacija dirbtinio pavaisinimo srityje būtina, tačiau jie atkreipė dėmesį, kad ši reglamentacija turėtų būti persmelkta pagarbos gyvybei dvasia, o ne žvelgtų į vaiko pradėjimą kaip į išskirtinę techninę problemą, pasitelkus vartotojiško mentaliteto žodyną.

Didžiausia problema – tikrai ne esą nesupratingi Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto nuostatų kritikai, tačiau tai, kad paskelbus, jog norima padėti beveik penkiasdešimčiai tūkstančių porų Lietuvoje, negalinčių susilaukti vaikų, labiau galvojama ne apie šias poras, bet apie tuos, kurie siekia pasipelnyti iš jų sveikatos sutrikimo.

Pagalba žmogui ar parama verslui?

Pirmą kartą jis buvo pateiktas svarstyti daugiau nei prieš dešimtmetį, 2003-iųjų sausio 21 dieną. Jo svarstymai sukėlė karštų ginčų, net buvo surinkta 80 tūkstančių žmonių, pasisakančių prieš dirbtinį apvaisinimą, parašų. Didžiausią kritinę reakciją anuomet sukėlė tai, kad dirbtinis apvaisinimas buvo atsietas nuo šeimos, nesirūpinta vaiko teise augti šeimoje, pažinti savo tėvus, taip pat ir tai, jog dirbtinis apvaisinimas buvo pateikiamas ne kaip pagalbinė ir kraštutinė priemonė siekiant susilaukti vaiko, bet kaip esą modernus nevaisingumo gydymo metodas.

Kritikai atkreipė dėmesį, kad iš tiesų dirbtinis apvaisinimas negali būti traktuojamas kaip gydymo metodas, nes jis nepanaikina nevaisingumo kaip tokio, todėl natūraliai buvo keliamas klausimas: ar siekis kompensuoti labai brangų dirbtinį apvaisinimą iš Ligonių kasų lėšų, nėra paprasčiausiai tų, kurie darbuojasi šioje srityje, noras užsitikrinti finansinę paramą?

Kodėl nenorima padėti moteriai?

Tokį klausimą emocingai kelia tie, kurie kovoja už tai, kad būtų reglamentuota dirbtinio apvaisinimo procedūra. Šis klausimas tikrai svarbus ir telieka pritarti, kad teisinio reglamentavimo dirbtinio apvaisinimo srityje labai trūksta, nes ir dabar yra privačių klinikų, kuriose teikiamos tokio pobūdžio paslaugos. Nepamirškime, kad po pačia „dirbtinio apvaisinimo“ sąvoka slypi skirtingi dalykai, nes ir šio apvaisinimo būdų gali būti labai įvairių.

Beje, 2004 metų svarstymuose didžiausia problema buvo ne pats noras, kad toks įstatymas atsirastų, bet tai, jog juo bandyta įteisinti pagarbos gyvybei principus pažeidžiančius veiksmus.

Turime pripažinti, kad toli gražu ne visi tie, kurie taip gražiai kalba apie norą padėti moterims, iš tiesų labiausiai rūpinasi būtent dėl nevaisingumo kenčiančiais žmonėmis, o ne savo ar rėmėjų ekonomine nauda.

Jei kalbame apie pagalbą moteriai, negalinčiai susilaukti vaikų, tai pirmiausia turime sąžiningai pasakyti, kad dirbtinis apvaisinimas nėra ligų, kurios sukelia nevaisingumą, gydymas. Po šios intervencijos, net jei ji buvo sėkminga ir moteriai pavyko pagimdyti, ji ir toliau lieka nevaisinga ir negali pastoti natūraliu būdu. Tai reiškia, kad ištobulintos dirbtinio apvaisinimo technikos neturėtų būti suvokiamos kaip vienintelis būdas susilaukti vaikelio. Svarbu atrasti fiziologinę nevaisingumo priežastį ir bandyti ją pašalinti. Šiuo metu pasaulyje darbuojasi daugybė mokslininkų ir gydytojų, kurie siekia tobulinti nevaisingumo gydymą.

Kitas dalykas – neturėtų būti atmesta ir įvaikinimo galimybė. Yra daug kūdikių, kurie yra likę be tėvų ir laukia savo šeimos. Kažkodėl dirbtinio apvaisinimo entuziastai labai piktai reaguoja į įvaikinimo galimybę. Panašu, kad mėgintuvėlyje sukurta gyvybė jiems atrodo kur kas kokybiškesnė už bejėgį, šilumos ir meilės trokštantį našlaitį kūdikį.

Pagaliau, netiesa, kad Katalikų Bažnyčia griežtai neigia dirbtinio apvaisinimo galimybę. Bažnyčia primena, kad neturėtume įsitverti iliuzijos, jog tapome gyvybės viešpačiais. Bažnyčia atkreipia dėmesį į kelias sąlygas, kurias turi išpildyti dirbtinis apvaisinimas, jei norime išlaikyti pagarbą gyvybei. Apvaisinant turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Tokiu būdu ginamos vaiko teisės žinoti savo tėvus ir augti palankiausioje erdvėje – šeimoje.

Antras reikalavimas – apvaisinimas turi įvykti moters organizme, o ne mėgintuvėlyje. Kodėl tai svarbu? Nes, kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, sudėtingiausias yra embriono statuso klausimas. Naudojant dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje technologiją, daug žmogaus embrionų žūva, o kai nebereikia – sunaikinami arba naudojami kitokiems tyrimams. Koks yra žmogaus embriono statusas? Ar tai tik biologinė medžiaga, su kuria galima elgtis, kaip tik norima? Jei manome, kad žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, ją reikia gerbti ir saugoti. Negalima embriono naudoti vien kaip instrumento.

Ar tokia Bažnyčios pozicija yra nepalanki moteriai, negalinčiai sulaukti vaiko natūraliu būdu? Mano įsitikinimu, tikrai ne. Bažnyčia šiuo atveju tikrai nesako, kad mėgintuvėlyje pradėtas vaikas yra bent kiek prastesnis už bet kurį kitą, taip pat puikiai supranta, koks didis džiaugsmas yra susilaukti kūdikio. Tačiau kartu primenama, kad, siekiant tikslo, negalima nepaisyti priemonių - ruošiant vaikeliui kelią gimti nevalia sunaikinti jo broliukų ir sesučių, kurie pasirodė kaip „netinkama medžiaga“.

Du įstatymo projektai

Dabartinei Vyriausybei, regis, priimtinesnis yra „liberalesnis“ Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, nes jis esą leidžia suteikti veiksmingesnę pagalbą, tada reikia ir mažiau lėšų. Velniava, kaip įprasta, slypi, regis, nedidelėse detalėse. Labiausiai pavojinga ta tiesa, kuri panaši į tiesą.

Tiesa, pirmiausia dera priminti, kaip kažkada atsirado du Dirbtinio (ar pagalbinio) apvaisinimo įstatymo projektai. Veikiausiai dar atsimenate tokį liberalcentristų partijai priklausiusį politiką Algį Čapliką, kuris dar buvo ir sveikatos apsaugos ministras. Jis parengė projektą, kuriame siūloma leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą.  Būtent jis buvo pavadintas „liberaliu“. Alternatyvų projektą parengė darbiečiai Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys. Skirtingai nuo A. Čapliko projekto, čia aiškiai reglamentuota embrionų apsauga ir vadovaujamasi nuostata, kad embrionas jau yra žmogus, turintis orumą ir su juo negali būti tvarkomasi kaip su statybine medžiaga. Šią alternatyvą rėmė taip apt ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demorkatai, jai pritarė Katalikų Bažnyčios hierarchai.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad abiejuose projektuose įteisinama apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybė ir didžiausias projektų skirtumas – kiek kruopščiai turi būti reglamentuota, kaip toks apvaisinimas turi vykti.

Seimo nariams nesugebėjus apsispręsti, įstatymo svarstymas ilgai užsitęsė. Keista, jog socialdemokratai ir liberalai šiuo atveju užsispyrę siekia, kad būtų įtvirtintintas būtent tas įstatymo projektas, kuris palankesnis toms įmonėms, kurios užsiima verslu šioje srityje ir apribojimai, kuriais siekiama įtvirtinti bent minimalią pagarbą gyvybei, jiems nepriimtini.

Gyvybės stebuklas ar dirbinys?

Ar „liberalus“ Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas gali būti priimtinas politikui, kuris vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis? Nekyla abejonių, kad ne.

Čia ne tiek rūpinamasi nevaisingų moterų siekiais, kiek bandoma visiškai atrišti rankas eksperimentams su žmogaus embrionais, o gydytojas yra pastatomas į Dievo vietą. „Konservatyvus“ projektas kur kas labiau sveikintinas, nes čia siekiama išlaikyti aiškią reglamentaciją – draudžiama tiek lytinių ląstelių donorystė, tiek embrionų šaldymas, kuris paprastai yra svarbiausia jų nužudymo priežastis, taip pat siūloma nustatyti, kad embrionų turi būti sukurta tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į gimdą, ir jų skaičius negali viršyti trijų.

Tai, kad „konservatyvus“ projektas yra priimtinesnis, nereiškia, kad krikščionims, negalintiems susilaukti vaikų, derėtų rinktis apvaisinimą mėgintuvėlyje. Tačiau nėra pagrindo tai drausti tiems, kurie nepripažįsta krikščioniškos gyvybės sampratos. Svarbiausia, kad būtų išlaikyta derama pagarba embrionų atžvilgiu ir užkirstas kelias įvairioms manipuliacijoms bei „mirties kultūros“ industrijai.

Vyriausybė siekia radikaliai pakoreguoto įstatymo

Birželio 26 dieną Vyriausybės išplatintame pranešime tvirtinta, kad dirbtinio apvaisinimo nederėtų sieti su šeima. To nebuvo net ir A. Čapliko projekte, nes būtent ši nuostata sukėlė didžiausią pasipriešinimą, kai prasidėjo pirmosios viešos diskusijos apie dirbtinio apvaisinimo reglamentavimą. Kritikai anuomet protestavo, kad rūpinamasi ne pagalba nevaisingoms šeimoms, bet kalbama apie vaiką kaip apie prekę, kurią visi panorėję galėtų įsigyti. Į tai bandyta atsakyti, kad vieniši žmonės taip pat turi teisę į vaiką, tačiau labai greitai įsitikinome, kad toks argumentas neatlaiko kritikos. Pirma, teisė į vaiką yra išsigalvojimas. Vienas žmogus negali turėti teisės į kito žmogaus gyvybę. Kita vertus, šiuo atveju akivaizdžiai nepaisoma vaiko teisių augti stabilioje aplinkoje ir turėti tėvus.

Tiesa, Vyriausybė kalba tarsi ne apie vienišų žmonių teisę į vaiką, bet apie partnerystėje gyvenančias poras. Tačiau, viena vertus, kol kas partnerystės sąvoka neturi aiškaus teisinio turinio. Kita vertus, nepamirškime, kad kiekvienas bandymas padidinti dirbtinio apvaisinimo atvejų skaičių – tai kartu ir naujos solidžios išlaidos Ligonių kasoms. Politikai visuomenei pinigų neuždirba, tik apsiima mūsų visų suformuotą biudžetą teisingai ir išmintingai paskirstyti. Tai reiškia, kad, kompensuodami tikrai brangias dirbtinio apvaisinimo procedūras, mes turėsime nekompensuoti kažko kito. Pavyzdžiui, galbūt mažiau lėšų bus galima skirti nevaisingumo gydymui. Jei jau visa visuomenė prisideda prie dirbtinio apvaisinimo sąnaudų kompensavimo, turi būti labai aiškiai žinoma, kad šiomis lėšomis nebus piktnaudžiaujama. Esant tokiai situacijai, oponentas galėtų sakyti, kad visi apribojimai, kuriais siekiama saugoti gyvybės orumą, pabrangina dirbtinio apvaisinimo sąnaudas. Tačiau manęs toks argumentas neįtikina: jei jau mes ryžtamės, pavyzdžiui, brangioms širdies operacijoms, tai tegul jos būna atliekamos itin kruopščiai ir rūpinamasi paciento saugumu, o ne taupant ir taip didinant riziką.

Apibendrinimas

Dirbtinio apvaisinimo įstatymas yra reikalingas ir jau seniai turėjo būti priimtas. Jo priėmimą stabdo ne tiek kritikai, kiek nemažos dalies politikų noras priimti įstatymą, kuris labiau atitiktų šioje srityje dirbančių komercinių įstaigų, o ne vaikučio trokštančios susilaukti poros interesus.

Labai svarbu aiškiai reglamentuoti viso kelio, kurį turėtų nueiti šeima, prieš pasinaudodama dirbtiniu apvaisinimu, etapus. Šis apvaisinimo būdas turi būti taikomas tik tada, kai yra išbandomos jo alternatyvos – vaikas negali būti moters įgeidžiu, nes labai svarbu garantuoti pamatines vaiko teises.

Seimo nariai turėtų būti labai dėmesingi kiekvienai Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto detalei, o jų balsavimas mums, krikščionims, galėtų būti vienas iš kriterijų, renkantis savo atstovus kitais metais vyksiančiuose Seimo rinkimuose.