Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parkas. Rengėjų archyvo nuotrauka

Būtent tokį kelią per kelis dešimtmečius, nuo pirmųjų dirbtuvių ir improvizuotų ekspozicijų iki  šiuolaikiško meno centro su visomis jam derančiomis funkcijomis, nuo pusiau privačios erdvės, žinomos tik nedideliam meno gerbėjų ratui, iki edukacijai ir pažintiniam turizmui pritaikytos ekspozicijų bei rekreacinės aplinkos bus nuėjęs Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kai pagaliau pakvies lankytojus po keletą metų trukusios rekonstrukcijos.

Šiuo metu Viešoji įstaiga „Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas“ baigia įgyvendinti projektą „Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parko pristatymas pažintiniam turizmui“. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis pagal 2007 – 2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos I prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę „Ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra“.

Projekto tikslas – kompleksiškai sutvarkyti Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodo (parko) teritoriją ir sukurti modernią kultūrinio turizmo infrastruktūrą vieninteliame sostinėje atviroje erdvėje esančiame skulptūrų sode bei šalia pastatytoje meno galerijoje. Atnaujintame skulptūrų sode ir rekonstruotoje galerijoje bus įrengta pastovi ekspozicija, atspindinti autentišką lietuvių meno raidą XX a. oficialiųjų doktrinų ir institucijų šešėlyje. Sodas suvaidino ypatingą vaidmenį aštuntajame – devintajame dešimtmetyje tapęs laisvos minties ir meninės raiškos erdve, tad pastovioje ekspozicijoje lankytojai galės susipažinti su meninio gyvenimo reiškiniais, kurie laužė socialistinio realizmo šablonus ir mezgė autentiškus ryšius su kūrybos stichija laisvajame pasaulyje už geležinės uždangos. Be šios pastoviosios ekspozicijos išplėstose ir atnaujintose ekspozicinėse erdvėse numatoma visus metus rengti keičiamas asmenines atskirų autorių bei konceptualias autorių grupių ar iš mažiau žinomų archyvų surinktas parodas. Tokiu būdu meno vertybės iš privačių kolekcijų bei menininkų dirbtuvių taps prieinamos platesnei visuomenei. Galerijos erdvė tarnaus ne vien ekspozicijoms. Dar iki rekonstrukcijos čia būdavo rengiami koncertai, dalinamasi  patirtimi ir idėjomis, rengiami tarptautiniai skulptorių simpoziumai. Šią veiklą ketinama plėsti, suteikti galimybę lankytojams dalyvauti įvairiuose edukaciniuose projektuose (pvz., savo akimis stebėti bronzos liejimo procesą, susipažinti su turtinga sodo istorija iš suskaitmenintų kino bei foto archyvų), galerijos patalpose taip pat numatoma organizuoti vaikų ir suaugusiųjų dailės studijas, priimti reziduojančius menininkus iš užsienio, organizuoti seminarus ir konferencijas.

Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parkas. Rengėjų archyvo nuotrauka

Atsiveriančios naujos perspektyvos po rekonstrukcijos remiasi sukauptomis vertybėmis – vien unikali Marijos ir Vlado Vildžiūnų lietuvių autorių dailės kūrinių kolekcija, apimanti daugiau nei keturis dešimtmečius ir, anot kritikų, priklausanti Lietuvos dailės aukso fondui, galėtų sudaryti solidžią muziejinę ekspoziciją; be to, sode eksponuojama per penkiasdešimt vertingų lauko skulptūrų, ir ekspozicija nuolat papildoma.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėjęs kurti skulptūrų sodą skulptorius Vladas Vildžiūnas, kritikų priskiriamas prie vadinamų „tyliųjų modernistų“, nuosekliai kūręs alternatyvą sovietiniam socrealizmui (o šiam žlugus – ir naujųjų laikų meno populizmui) uždegė sodo idėja keletą jaunesnės kartos skulptorių, kurių parodos ir viešose erdvėse įkurdinti darbai aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje liudijo socrealizmo eros pabaigą. S. Kuzma, K. Jaroševaitė, V. Urbanavičius, M. Navakas, P. Mazūras, G. Karalius sudarė nedidelę skulptorių koloniją, sodo branduolį, prie kurio po kelerių metų prisijungė ir dar jaunesnės kartos atstovai: A. Raila, G. Akstinas, A. Lankelis. 1999 m. šalia skulptūrų sodo duris atvėrė privačiomis lėšomis pastatyta meno galerija, kurioje gyvavo šurmulingi vasaros sezonai su parodomis ir koncertais, bendradarbiaujant su European Council of Artists, užsienio meno centrais ir privačiomis galerijomis rengtos konferencijos ir simpoziumai. Po 2004 m. Marijos Gimbutienės atminimui dedikuoto simpoziumo ekspozicija pasipildė žymaus lenkų menininko A. Strumillo bei japonų skulptoriaus G. S. Kitagawos (Vilniuje sukūrusio taip pat ir skulptūrą legendinio prieškario diplomato Ch. Sugiharos, atvėrusio kelią šimtams žydų tautybės piliečių išvykti iš Lietuvos pačiose nacių okupacijos išvakarėse) darbais. Sodo ekspoziciją dar numatoma papildyti iki šiol neįgyvendintais iš patvarių medžiagų didesnio mastelio S. Kuzmos, V. Šerio, T. K. Valaičio, V. Vildžiūno, K. Jaroševaitės darbais – tokiu būdu tikimasi suformuoti lietuvių moderniosios skulptūros klasikos muziejinę ekspoziciją.

Nebesulaukė atsinaujinusios ekspozicijos atidarymo lankytojams pats sodo iniciatorius skulptorius Vladas Vildžiūnas. Sodo idėja ir jos išsiplėtojimas tapo jo palikimu savo šaliai ir ateities kartoms, kaip ir jo svarbiausi monumentalūs kūriniai: „Trys karaliai“ Kaune, „Lietuviška baladė“, „Barbora“, paminklas L. Stuokai Gucevičiui Vilniuje, „Sparnuota figūra“ Panevėžyje, „Laisvei“ Anykščiuose, „Baladė“ Kelmėje, monumentas M. K. Čiurlioniui Druskininkuose, paminklas tremtiniams Vorkutoje, „Ecce homo“ Vengrijoje, „Deivė paukštė“ Kalifornijoje, „Barbora“ tarptautinėje Vankuverio skulptūros bienalėje 2009–2011 Kanadoje bei Garisono meno centro organizuojamoje vasaros skulptūros ekspozicijoje 2012 CURRENT (Boscobel Gardens, JAV). Jis buvo iš tų menininkų, kuriam svarbus kūrinio adresatas – rimtas meno žinovas ar vaikas, kuriam rūpi pačiupinėti ar įsikabaroti į skulptūrą.

Tad sodo misija praplėsti lankytojų supratimą apie šiuolaikinį meną, sukurti draugišką erdvę bendravimui, apsikeitimui idėjomis, tiesiog prasmingam poilsiui išlieka ir sodo projekto tęsėjų dėmesio centre.